Po pusryčių nuvykome pasižiūrėti įdomaus reginio. Krikšto mamos sesers bičiuliai pardavinėjo savo namą. Lietuvoje nekilnojamasis turtas dažniausiai parduodamas per skelbimus bei derantis su pardavėju ar jį atstovaujančia agentūra. Tuo tarpu Australijoje labai populiarūs aukcionai. Kadangi Lietuvoje tokio nesu matęs, norėjosi sudalyvauti.
Pusvalandį iki aukciono agentūros darbuotojai leidžia potencialiems pirkėjams apžiūrėti namą ir tiksliai nustatytu laiku prasideda šou. Šį kartą prisirinko pakankamai daug žmonių – apie 40, o tai reiškė, kad gali užvirti arši kova. Aukciono vadovas pirmiausia visus pasveikino, bandė visus įtikinti, kad šiandien labai gražus oras ir šiaip graži diena, kuri yra beprotiškai tinkama pirkti nekilnojamąjį turtą, bei sakė, kad, jei šiandien namo nenusipirksi, visą gyvenimą sau negalėsi atleisti ir nusigrauši nagus…
Praėjo du dešimtmečiai nuo tada, kai mano tėvelis buvo šioje šalyje, todėl smagu, kad turiu progą pasivaikščioti pėdomis, kurias jis pramynė.
Po šios motivacinės kalbos agentūros darbuotojas paklausė, kas norėtų pradėti aukcioną. Po kelių akimirkų tylą nutraukė vienas vyras, kuris pasiūlė 485 tūkstančius Australijos dolerių už šį vidutinio dydžio ir anaiptol ne pirmos jaunystės namelį su 2 miegamaisiais, garažu ir miniatiūrine veranda. Iš pradžių kova vyko tarp dviejų vyrų, vėliau vienam atkritus įsijungė viena mergina. Kainai pasiekus apie 520 tūkstančių, aukciono vadovas jau buvo pasiruošęs trečią kartą skelbti kainą, o toji mergina jau buvo per plauką nuo „laimėjimo“, tačiau viską nutraukė naujas žaidėjas, pradėjęs dar kelti kainą. Mergina sudvėjojo, tačiau netikėtai prabudo vyrukas, pradėjęs aukcioną pirmuoju šaukimu. Kaina vėl pradėjo kilti, o naujasis žaidėjas ramiai pridėdavo po 500 dolerių prie pirmojo vyruko ir tos merginos pasiūlytos kainos ir galų gale laimėjo aukcioną. Štai taip gražų sekmadienio rytą netoliese stovintis vyras lengvu rankos mostu išleido 540 500 Australijos dolerių, t.y. daugiau nei 1,15 mln litų. „Svajonių būsto“ neįsigiję žmonės greitai išsiskirstė, o laimėtojas nuėjo į namą pasirašyti reikiamų dokumentų ir susimokėti 10 proc. avanso. Nieko keista, kad jaunoms šeimoms labai sunku įsikurti miestuose, nes kainos yra milžiniškos. Kita vertus, Lietuvoje jauni žmonės pirmiausia perka ar nuomojasi butą, o čia žodis butas suvokiamas visiškai kitaip.
Kolkas nemačiau nė vieno blokinio daugiabučio, prie kurių esame pripratę Lietuvoje, nes čia butu vadinamas mažas namas. Australiška svajonė yra turėti savo namuką su gabalėliu pievos, todėl nieko keista, kad už tokius norus tenka pakloti milijonines sumas.
 |
| Vytauto Ulozno nuotr. /Maisto produktai |
Po aukciono aplankėme porą rusiškų parduotuvių, kuriose čia gyvenantys lietuviai gali įsigyti sau gerai pažįstamų maisto produktų – tamsios ruginės duonos, alaus, varškės, šprotų, koldūnų, visokiausių dešrų ir kitokių dalykų. Smagu, kad lentynose galima rasti ir Lietuvos kompanijų produktų – Kėdainių konservų fabriko gaminių, Gubernijos duonos giros, Dvaro mišo ir kitų. Vėliau nuvykome į krikšto mamos vasarnamį, esantį tolimesniuose priemiesčiuose, nuo kurio iki jūros yra tik 5 minutės kelio pėsčiomis.
Gražus Australijos paplūdimių simbolis yra įvairiaspalviai nedideli namukai, kuriais tiesiog nusėta pakrantė. Nors nameliai yra gana seni, bet šiais laikais pakrantėse draudžiama ką nors statyti, todėl tų namelių vertė gerokai išaugo. Žmonėms patinka turėti vietą prie vandens, kur jie gali pasisplėti nuo saulės, įsitaisyti patogiame krėsle ir greta turėti šaldytuvą su šaltais gėrimais, todėl negaili tam pinigų. Kaip bebūtų, tie nameliai yra tikra puošmena.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Paplūdimyje |
Vakare su giminaičiais šventėme mano sutiktuves. Praėjo du dešimtmečiai nuo tada, kai mano tėvelis buvo šioje šalyje, todėl smagu, kad turiu progą pasivaikščioti pėdomis, kurias jis pramynė. Be to, daug lengviau įsikurti Australijoje, kai yra savų žmonių, kurie padeda pirmosiomis dienomis. Smagiai kartu pavakarieniavome, pabendravome bei įteikiau atvežtas lauktuves. Vėliau dar nuėjome iki netoliese esančio parko, kur vyko didelis nemokamas koncertas. Pataikėme į koncerto pabaigą, bet vis tiek spėjome išgirsti porą gražių dainų ir pajausti puikią tvirančią atmosferą. Štai šitaip greitai ir prabėgo mano diena.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Vytautas Ulozas |
