Porą dienų turėjau džiaugsmo pakeliauti po Melburno apylinkes. Vieną dieną kartu su krikšto mamos broliu Linu vykome į rytinius Melburno priemiesčius, o kitą dieną su krikšto mamos seserimi Zita – į pietus nuo Melburno. Aplankėme objektą, kurio Lietuvoje tikriausiai rasti neįmanoma, bent jau tokio dydžio kaip čia.
Geriamasis vanduo, kuris pasiekia Melburno gyventojų namus atkeliauja iš keliolikos mieste ir šalia jo įrengtų milžiniškų vandens rezervuarų. Taip išėjo, kad dabar aplink Melburną jų yra visai nemažai, nes pastarąjį dešimtmetį praktiškai nelijo, todėl stengiantis, kad miestiečiai neliktų apskritai be vandens, buvo statomi vis didesni rezervuarai ir būdavo sakoma, kad dabar tai tikrai ilgam užteks. Tačiau pabaigus statybas paaiškėdavo, kad dėl sausros vandens atsargos mažėja ir reikia naujų statybų. Linas prieš man atvykstant buvo atsiuntęs laikraščio iškarpą, kurioje šalia Balarato ežero pozuoja sportininkai, nes 1956 metais, kai Melburne vyko olimpinės žaidynės, irkluotojai rungėsi būtent Balarato ežere, kuris per šią daugiau nei dešimtmetį trukusią sausrą buvo praktiškai visiškai išdžiūvęs. Dėl tos pačios priežasties gyventojams net buvo uždrausta maudyti naminius gyvūnus ir laistyti žolę, kad nebūtų eikvojamas vanduo. Kaip bebūtų, dėl šiemet Australiją užklupusių liūčių, vandens rezervuarai dabar sklidini, o gyventojai gali džiaugtis atsigavusia ir žaliuojančia gamta.
Besilankant prie vieno iš rezervuarų pavyko pamatyti savo pirmosios kengūros siluetą, tačiau ji slėpesi už medžio ir nelabai kas ten ir matėsi, tad tikriausiai dar nesiskaito, kad mačiau kengūrą. Vėliau kelias pasuko per aukštų eukaliptų mišką ir atvedė prie seno medinio tilto su bėgiais. Mums pasisekė, nes kaip tik tuo metu pro mus pravažiavo senovinis garo traukinys „Puffing Billy“, kuris pirmą kartą šiuo maršrutu pradėjo kursuoti dar 1900-aisiai metais, nors, žinoma, dabar jis yra labiau skirtas turistų pramogai.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Senovinis garo traukinys „Puffing Billy“ |
Pamatę traukinį stabtelėjome pamatyti vietinių paukščių. Pirmą kartą iš taip arti mačiau tokius didelius ir gražius paukščius. Man pasisekė rankoje palaikyti karališkąją papūgą ir raudonąją rozelą, be to, visai čia pat slankiojo ir savo skiauterę demonstravo didelis gražus Kakadu. Vėlyviems pietums užsukome į vieną restoranėlį, kur galima paragauti 40 skirtingų rūšių pyragų, kurie Australijoje labai populiarūs. Tikrai yra iš ko rinktis ir netgi galima paragauti tokių egzotiškų dalykų kaip kengūriena. Pastarojo nusprendžiau nebandyti, kol nepamatysiu tikros kengūros, todėl išbandžiau krokodilieną. Skonis nėra kažkuo stebuklingas, tačiau pats faktas įdomus.
Kaip ir žadėjau – mažiau kalbų ir daugiau vaizdų. Gero žiūrėjimo.
