Tyrimai atskleidžia, jog tam, kad būtų gerai pasiruošta baigiamiesiems mokyklos egzaminams, svarbu nuosekliai mokytis dar iki dvyliktos klasės. Pavyzdžiui, vieną iš dalykų stebėjęs Nacionalinių mokinių pasiekimų tyrimas atskleidė, kad tie aštuntos klasės mokiniai, kurie kiekvienos pamokos metu naudojosi istorijos pratybų sąsiuviniais, pasiekė geresnių rezultatų nei jomis nesinaudoję arba naudojęsi nenuosekliai.
Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktoriaus pavaduotojas Pranas Gudynas pasakoja, kad nors egzaminai po truputį keičiasi, esminiai pasiruošimo elementai išlieka panašūs – nuoseklus mokymasis, savarankiško mokymosi gebėjimai ir tinkamai pasirinktos priemonės – vadovėliai bei pratybų sąsiuviniai.
– Pastaruoju metu nuolat girdime apie naujosios Z kartos vaikus. Kuo jie skiriasi nuo ankstesnių kartų?
– Tyrimai rodo, kad lyginant Z kartos vaikus ir prieš dešimtmetį mokyklą baigusius žmones, galima rasti ir nemažai panašumų. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar yra tiksliukų, humanitarų ir menininkų, o egzaminai visiems mokiniams kelia didesnį ar mažesnį nerimą.
Visgi, tam tikras naujas tendencijas galime įžvelgti. Pavyzdžiui, šiuolaikiniams vaikams geriau sekasi ieškoti informacijos, tačiau jie ne tokie įgudę valdyti savo kūną. Jie geriau kelia probleminius klausimus ir sprendžia konkrečias problemas, bet prasčiau geba susikaupti ar laikytis drausmės. Tokios ypatybės lemia ir kiek kitokį mokymosi mokytis procesą ir besikeičiančius mokytojo bei mokinio santykius, todėl prie šių pokyčių visi turime prisitaikyti.
– Kaip manote, kokie šiandien svarbiausi gero pasiruošimo egzaminams elementai?
– Galima išskirti du pagrindinius dalykus. Pirma, reikia mokėti, išmanyti egzaminuojamą dalyką, tačiau taip pat svarbu išmokti mokytis savarankiškai bei ugdytis metakognityvinius, metapažintinius įgūdžius. Mokinys mokosi 12 metų, per kuriuos turėtų įgusti mokytis pats, įveikti stresą, valdyti savo jausmus ir planuoti darbą. Jei žmogus ugdo ne tik mokomojo dalyko žinias, bet ir bendruosius gebėjimus, jaudulys egzaminų metu bus mažesnis.
Tenka pripažinti, kad, jei egzaminų nebūtų, dalis mokinių nesistengtų mokytis.
Egzaminus ir jų pokyčius galima vertinti įvairiai, tačiau paneigti, kad jie yra svarbi mokymosi proceso dalis, negalime. Viena vertus, egzaminai reikalingi tam, kad būtų galima paskatinti mokinius susisteminti tai, ką jie neretai padrikai mokėsi mokykloje ne vienerius metus. Tenka pripažinti, kad, jei egzaminų nebūtų, dalis mokinių nesistengtų mokytis. Dalyko žinios ilgainiui gali pasimiršti, tačiau mokėjimas savarankiškai mokytis išlieka ir tampa labai naudingu įgūdžiu tiek studijuojant, tiek pradėjus dirbti.
Kita vertus, susiduriame su problema, kad kai kurie mokytojai moksleivius tiesiog treniruoja egzaminams ir negaišta laiko ugdydami jų gebėjimą mokytis savarankiškai.
– Šiuolaikiniai vaikai vis labiau mokomi ugdytis kritinį mąstymą, kelti ir spręsti problemas, o ne tik išmokti teisingus atsakymus. Kaip tokie pokyčiai atsispindi egzaminuose?
– Egzaminai po truputį kinta. Jau seniai nėra galimybės išmokti teisingus atsakymus ar tikėtis išsitraukti sėkmingą bilietą. Dabar egzamino užduotims atlikti tikrai prireiks įvairių gebėjimų, taip pat ir kritiškai mąstyti, ir spręsti problemas. Todėl labai svarbu siekti dialogo, susitarimo tarp specialistų, mokytojų ir visuomenės, kokie turi būti egzaminai.
Egzaminuojant vis labiau akcentuojamas kritinio ir probleminio, konvergentinio ir divergentinio mąstymo gebėjimų matavimas, aiškinamasi, ar laikantieji moka taikyti savo žinias praktikoje.
– Interneto amžiuje gali pasirodyti, kad vadovėliai ar net pratybos ruošiantis egzaminams nebereikalingi. Kaip tokią poziciją atremtumėte?
– Internete galima rasti pabirų užduočių ir informacijos, kurios patikimumą reikia gebėti įvertinti. Deja, tai kol kas nesukuria jokių prielaidų mokytis naudojantis vien internetu. Mokytojo ar mokymosi priemonių poreikis nedingsta.
Manau, kad pagrindinis mokytojo vaidmuo – pastoliuoti mokinius. Pedagogas turi būti vedlys, kuris padeda mokiniui mokytis, tačiau nesistengia mokytis už jį. Kitaip tariant, savo žiniomis ir kompetencijomis jis turi statyti pastolius mokymuisi – nei per aukštus, nei per žemus, t. y. padėti mokiniui tiek, kiek būtent jam reikia.
– Koks vadovėlių ir pratybų vaidmuo šiuolaikiniame mokymosi procese?
– Vadovėliai padeda mokiniui suteikti susistemintą informaciją. Tačiau išmokti mokytis tik iš vadovėlio ir pasiekti aukštų rezultatų be savarankiško darbo yra sunku, todėl svarbios ir pratybos. Jos padeda pakartoti ir įtvirtinti žinias, tobulinti gebėjimus, veda nuo teorijos prie praktikos.
Manau, kad švietime turėtume siekti, kad kiekvienas mokinys sugebėtų kai ką atlikti be mokytojo pagalbos, savarankiškai. Tam pratybos yra itin svarbios. Beje, ir vadovėliai, ir pratybos gali būti sukurtos ir naudojamos skaitmeninėje aplinkoje. Internetas nėra alternatyva kitoms mokymo priemonėms, tiesiog tos priemonės dabar gali būti naudojamos ir internetinėje aplinkoje. Informacinės ir komunikacinės technologijos gali praturtinti mokymo ir mokymosi priemones, tačiau nuo to jų esminė funkcija – padėti mokiniui mokytis ir išmokti – nepasikeičia.
– Kokias įžvelgiate naujas mokymosi tendencijas?
– Pasaulyje daugėja skaitmeninių sprendimų, kurie prisitaiko prie mokinio bei pateikia tokias užduotis, kurias jis yra pasiruošęs išspręsti. Skaitmeniniai sprendimai parenka užduotis, kurios yra nei per lengvos, nei per sunkios, todėl mokymosi pažanga gali būti maksimali.
Teko girdėti, kad Olandijoje diegiama pratybų priemonė, kuri mokinius ir mokytojus skatina ne tik spręsti užduotis, tačiau ir diagnozuoti mąstymo, mokymosi spragas. Tokios pratybos padidina ir mokymosi tempą bei tam tikra prasme atlieka mokytojo funkcijas, nes, pavyzdžiui, įvertina mokinio atsakymus, gali pateikti patarimų, nuorodų.
– Ar manote, kad nuoseklus darbas sprendžiant pratybų užduotis, išmoktos informacijos pritaikymas padeda geriau įsisavinti žinias ir pasiruošti egzaminams?
– Žinoma, jei mokytojas kiekvienam mokiniui galėtų skirti labai daug laiko ir parengtų tik jam individualiai aktualias užduotis, tokių pratybų, kokias turime dabar, gal ir nereikėtų. Tačiau tai praktiškai neįmanoma, todėl tikslingai naudojamos pratybos padeda mokytojui mokyti efektyviau ir veiksmingiau. Be to, šiuolaikinis mokymasis neįmanomas be praktikos, o pratybos yra ta mokymosi priemonė, kuri leidžia mokiniui žinias taikyti, analizuoti, kurti idėjas, formuotis įgūdžius ir gebėjimus. Mokinys turi pats spręsti užduotis, planuoti savo laiką, įsivertinti, pasirinkti sau tinkamą tempą ir užduotis bei tokiu būdu pamažu artėti prie egzaminų.
Manau, kad mokinys, atlikdamas įvairias pratybų užduotis, kartais galėtų įsivaizduoti ir patį egzaminą. Tai padėtų geriau susikaupti ir pasiruošti, juk ir egzamino metu reikės per tam tikrą laiką savarankiškai atlikti užduotis, analizuoti ir spręsti tam tikras problemas. Abiturientams patarčiau savarankiškai išspręsti bent 20 tam tikro egzamino variantų ir juos įsivertinti. Tikėtina, kad tada jie pasijus – ir iš tiesų bus – praktiškai pasirengę egzaminui.
