– Pradėkime pokalbį nuo to, kad šiemet jūsų mokykla buvo įvardinta tarp didžiausią pažangą darančių mokyklų. Kas tai nulėmė, kokia ta sėkmės formulė?
– Turiu pasakyti, kad bet kokioje mokykloje be bendro visos administracijos ir mokytojų darbo jokių laimėjimų nepasieksi. Vienas segmentas negali visko nulemti, nebent epizodiškai, bet šiaip tai bendro mokinių ir visos bendruomenės darbo rezultatas. Manau, kad jei kryptingai nuolat dirbama, anksčiau ar vėliau sėkmė turi aplankyti.
Socialinis statusas iš tiesų lemia ir vaikų akademinius pasiekimus ir emocinę jauseną.
Kalbėdamas apie mokyklą turiu pasakyti, kad ji yra tokiame sudėtingame socialiniame kontekste. Pats Ruklos miestelis, kaip aš sakau, iš tiesų yra socialiai jautrus. Jame gyvena nemažai socialiai remtinų šeimų, kurių pajamos yra gana mažos. O socialinis statusas iš tiesų lemia ir vaikų akademinius pasiekimus ir emocinę jauseną.
Susiduriame su vaikais, kurie ateina iš, pavadinkime, silpnų šeimų, juos augina tėvai, neturintys pakankamai įgūdžių savo atžaloms padėti. Taigi šiuo atveju mokyklos ir mokytojų indėlis yra labai didelis. Mūsų mokyklos pasiekimai iš tiesų didžiąja dalimi yra mokytojų ir viso kolektyvo darbo rezultatas.
Mes nuolat orientuojamės į mokinių akademinius pasiekimus. Mąstome, kaip tokiame socialiniame kontekste esančioje mokykloje mokiniams padėti pasiekti gerų rezultatų, kartais net geresnių nei tų, kurie mokosi įprastomis sąlygomis. Taigi taip laimėjome minėtą Pažangos fondo paramą ir jos bei mokytojų dėka matome, kad vaikų pasiekimai po žingsnelį kitą gerėja. Tai – didis pasiekimas, nes tokiose įstaigose kaip mokykla pažanga nevyksta šuoliais.
– Esate viena iš mokyklų, kurios turi patirties priimant pabėgėlių vaikus. Kaip vyksta jų integracijos procesas?
– Kaip ir minėjote, esame ne vienintelė tokia mokykla Lietuvoje. Skiriamės gal tuo, kad mes pabėgėlių vaikus priimame dažniau ir jų būna daugiau, nes visai šalia yra Pabėgėlių centras.
Mes tikrai dažniau nei kitos mokyklos susiduriame ne tik su kitos kultūros ar mums neįprastos išvaizdos vaikais, taigi tai mums jau nėra iššūkis.
Pradžia buvo tada, kai vyko karas Čečėnijoje, iš šios šalies turėjome nemažai vaikų. Taip pat buvo ir berniukas iš Eritrėjos, kelios mergaitės buvo iš kitų Afrikos šalių, o dabar laukiame, bus ar ne, vaikų iš Sirijos. Tiesa, šį pirmadienį mama pas mus į pirmą klasę atvedė berniuką iš Ukrainos.
– Ar mokyklai priimti kitos kultūros vaiką yra iššūkis?
– Mūsų mokykla su tuo jau yra susigyvenusi ir mums tai nėra naujiena. Mes tikrai dažniau nei kitos mokyklos susiduriame ne tik su kitos kultūros ar mums neįprastos išvaizdos vaikais, taigi tai mums jau nėra iššūkis.
– Kaip į pabėgėlius reaguoja patys vaikai? Ar kyla tarp jų nesutarimų, konfliktų?
– Vaikai iš tiesų susibendrauja palyginti greitai. O kai naujokas bent kiek pramoksta ir lietuvių kalbos, draugystė suintensyvėja dar labiau. Būtent išmokyti juos kalbos, bent jos pradmenų, ir yra vienas didžiausių iššūkių. Juk atvyksta įvairaus amžiaus, įvairių mokymosi įgūdžių ir sugebėjimų vaikai.
Galiausiai, neretai jie nemoka nei anglų, nei kokios kitos kalbos, kuria mes galėtume juos suprasti. Pavyzdžiui, vaikai iš Vietnamo, mokantys tik savo kalbą. Tokiu atveju, mokytojams labai sunku būna ne tik juos mokyti, bet apskritai su jais susikalbėti. Todėl tas mokymosi procesas būna labai įvairus, kartais net kurioziškas – nuo piešinių, paveikslėlių iki „Google“ vertėjo.
– Ar neteko susidurti su jokiais patyčių atvejais ar kitomis panašaus pobūdžio problemomis? Ar visada viskas vyksta sklandžiai?
– Be abejo, vaikų būna visokių. Galiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaikai, atvykę iš karo zonų, būna patyrę psichologinių traumų ir kur kas jautresni. Kartais būna kokių nesklandumų, be abejo, tada sunku ir psichologui, nes sunku susikalbėti su tokiu vaiku, tačiau sakyčiau, kad labai didelių ar skaudžių incidentų tikrai neturėjome. Tiesą sakant, priešiškumo šiuo klausimu tarp vaikų tikrai nėra. Nebuvo atvejų, kai konfliktas ar problema iškilo dėl rasės ar kokių kultūrinių skirtumų.
Tiesą sakant, priešiškumo šiuo klausimu tarp vaikų tikrai nėra. Nebuvo atvejų, kai konfliktas ar problema iškilo dėl rasės ar kokių kultūrinių skirtumų.
Šiuo atveju labai didelį vaidmenį atlieka klasės vadovai. Pirmiausia, reikia stebėti vaikus, kaip vyksta bendravimas, o antra – stengtis juos įtraukti į bendrą veiklą, suburti bendriems užsiėmimams. Užmegzti santykį su naujai atvykusiais vaikais – tai yra svarbiausia.
– Kurie į mokyklos gyvenimą įsilieja sklandžiau – vyresni ar jaunesni vaikai?
– Mokymo požiūriu lengviau, kai ateina kuo jaunesnis vaikas. Pavyzdžiui, jei atveda į pirmą klasę, tai jis mokosi visko kartu su visais vaikais. Ir mūsų pirmokai mokosi skaityti, ir pabėgėlių vaikas. Nėra tokio atotrūkio. Tada šiek tiek lengviau integruotis ir pačiam vaikui.
Tačiau įsilieti puikiai sugeba ir vyresni, turime tokį ne vieną pavyzdį.
– Ar tėvams pranešate apie tai, kad į jų klasę bus atvestas pabėgėlių vaikas?
– Ne, iš tiesų tai atskirai šito dalyko tėvams nepranešinėjame. Tik, kaip įprasta, informuojame, kad ateis naujokas. Šiaip, manau, Ruklos gyventojai yra prie to pripratę, juk šalia Pabėgėlių centras ir su jo žmonėmis bendraujama, susitinkama parduotuvėje ar pan. Mums tai tikrai nėra kas nors neįprasto.
– Ką iš patirties galėtumėte patarti mokykloms, kurioms ateityje teks susidurti su pabėgėlių vaikų integracija. Į ką labiausiai reiktų kreipti dėmesį?
– Pirmiausia ir svarbiausia pasidomėti, iš kokios šalies vaikas atvyksta. Jei šalis yra mažiau pažįstama, būtina pasidomėti kultūra, religija. Tai labai svarbu, puikiai žinome, kad vienų ar kitų religijų atstovai nevalgo kai kurių produktų. Reikėtų vengti nesusipratimų, pavyzdžiui, musulmonui siūlyti ar primygtinai prašyti suvalgyti kiaulienos.
Mums būdavo tokių situacijų, kai vaikas nuolat vėluoja į pamokas. Tačiau paskui išsiaiškinome, kad jis tiesiog tuo metu atlieka maldos apeigas. Tokių niuansų gali būti ne vienas, todėl ir būtina pasidomėti vaiko kultūrine ir religine terpe. O galiausiai, kaip sakiau, svarbu, kad visa mokyklos bendruomenė stengtųsi ne atstumti tą vaiką, o įtraukti jį į bendruomenę, tiesiog kurti su juo draugišką santykį.
2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijomis bus finansuojami projektai, skatinantys telkti mokyklos bendruomenę ir gerinti bendrojo ugdymo kokybę.
