Vaida Pokvytytė pasirinko Taikomosios fizinės veiklos studijų programą Lietuvos sporto universitete, vėliau gilino žinias magistrantūroje, o pernai apgynė biologijos srities daktaro disertaciją. „Bakalauro studijos man labai patiko, tad neabejodama tęsiau taikomosios fizinės veiklos studijas magistrantūroje. Buvau iš tų studentų, kuriems viskas įdomu. Jei dėstytojai pakviesdavo organizuoti renginius, visada prisijungdavau. Tikriausiai dėl savo aktyvumo greičiau supratau šią sritį. Studijos man labai patiko — galėjome išmėginti savo būsimą darbą praktinių užsiėmimų metu, taip pat netrūko ir teorinių žinių“, – pasakojo LSU absolventė.
Studijuodama Vaida gavo pasiūlymą išklausyti golbolo teisėjų kursus ir tapti šios aklųjų sporto šakos teisėja. Iš Vokietijos atvyko specialistas, kuris vedė savaitę trukusius kursus anglų kalba, o viskuo besidominti V. Pokvytytė prie jų prisijungė. Šiandien ji — tarptautinio lygio golbolo teisėja. Golbolas yra ir vienas iš Vaidos dėstomų dalykų LSU studentams.
Neblėstančia energija pasižyminti Vaida, studijuodama doktorantūroje, tapo LSU Sporto mokslo ir inovacijų instituto jaunesniąja moksline darbuotoja ir universiteto dėstytoja. Ji taip pat jau ne vienerius metus dirba trenere bei projektų vadove Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klube, o šiemet tapo šios organizacijos prezidente. „Naujos pareigos mano darbo nepakeitė. Dirbame visi kartu, siekiame bendrų tikslų. Į klubo veiklą gali įsijungti įvairaus amžiaus asmenys, turintys fizines negalias. Mūsų klube treniruojasi vežimėlių krepšinio komanda, plėtojame neįgaliųjų plaukimą, lengvąją atletiką. Be to, neįgaliesiems organizuojame daug renginių: plaukimą baidarėmis, įvairias išvykas, sporto stovyklas. Dar viena klubo veikla — įvertinti, kiek turistinės vietos Lietuvoje pritaikytos neįgaliesiems, ir kaip patogu jas pasiekti. Rašome atsiliepimus kitiems neįgaliesiems, rekomendacijas“, – apie savo veiklą pasakojo V. Pokvytytė.
Darbui su neįgaliais žmonėmis reikia ypatingo pasišventimo ir psichologinio pasiruošimo, tačiau Vaida teigia, kad jai šis darbas nėra sunkus, nes ji dirba su žmonėmis, kurie siekia pokyčių gyvenime, yra aktyvūs, noriai sportuoja ir užsiima rekreacine veikla. „Suprantu, kad jei žmogus nori, visiškai nesvarbu, ar jis sėdi vežimėlyje, ar turi kitokių fizinių negalių, jis yra toks pats žmogus kaip ir daugelis. Jam tiesiog reikalingos papildomos priemonės ir nedidelė pagalba įsijungti į sportinę ar rekreacinę veiklą. Vidinės stiprybės šiam darbui niekada nereikėjo ieškoti. Matydama žmogų neįgaliojo vežimėlyje, tiesiog suprantu, kad taip susiklostė gyvenimo aplinkybės, dėl ko jis yra tokioje padėtyje. Juk niekas nuo to nesame apsaugotas“.
Paklausta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, dirbantis su neįgaliaisiais, LSU absolventė atsako, kad labiausiai reikia kantrybės. Treniruojant neįgaliuosius rezultatai pasiekiami ne taip greitai, kaip norėtųsi. Anot V. Pokvytytės, taikomosios fizinės veiklos specialistui taip pat labai svarbus kūrybiškumas: „Dirbdamas su negalių turinčiais žmonėmis sporto ir fizinio aktyvumo srityje negali parengti vienos treniruočių programos, kuri būtų universali ir tiktų visiems. Kiekvienas žmogus — su skirtinga negalia, fiziniu pajėgumu, galimybėmis, todėl turi būti labai kūrybiškas, kad galėtum kiekvienam jų sukurti tinkamą programą, kad būtų nenuobodu“.
Vaida savo darbe puikiai pritaiko ir mokslines žinias, mat dirbdama su neįgaliaisiais, jų fizinius pokyčius ji gali įvertinti objektyviais tyrimo metodais. Tai ji nuolat taiko savo darbe: testuoja žmones, kuriuos treniruoja, stebi jų fizinio pajėgumo pokyčius. LSU dėstytoja tikina, kad kai pats žmogus pamato, kaip bėgant laikui keičiasi jo rezultatai, jam atsiranda daugiau motyvacijos siekti tolimesnių tikslų.
„Šiam darbui reikia daug žinių apie pačius neįgaliuosius. Aš daugiausia dirbu su fizine negalią turinčiais žmonėmis, todėl reikia išmanyti fiziologiją, traumų ir ligų prevenciją tam, kad jiems nepakenktum. Mano manymu, taikomosios fizinės veiklos studijos yra būtinos. Be to, jau studijų metu LSU studentai turi galimybes patikrinti savo žinias praktiškai Lietuvoje ir užsienyje – organizuoti įvairius renginius neįgaliesiems, vesti rekreacinius ir sporto užsiėmimus“, – teigia LSU absolventė.
Pasak V. Pokvytytės, būna ir tokių atvejų, kai studentai po kelių semestrų supranta, kad ši specialybė yra ne jiems: „Būtent dėl to ir skatiname studentus įsitraukti į savanorišką veiklą, kad jie perprastų šią profesiją kuo anksčiau, įvertintų, ar jiems ji yra tinkama. Sakau savo studentams, kad jei turite kažkokių psichologinių kliūčių, įsitikinimų apie negalią, kurių negalite peržengti, vadinasi, esate ne savo vietoje“.
LSU Taikomosios fizinės veiklos absolventams suteikiama neįgaliųjų reabilitologo kvalifikacija. Jiems atsiveria geros galimybės įsidarbinti, kadangi ši profesija yra gana plačiai pritaikoma: „Kartu su manimi studijas baigę kolegos įsitvirtino įvairiose srityse: buvusi grupiokė dirba su cerebriniu paralyžiumi sergančiais vaikais, kita daro gydomuosius masažus, dar viena bendramokslė dirba su aklaisiais. Svarbiausia, reikia noro įsitvirtinti, privalai savo darbu, gebėjimais, atsidavimu įrodyti, kad esi vertas aukštų pareigų, didesnio atlyginimo — juk kiekvienoje profesijoje karjera prasideda nuo mažų žingsnelių“, – teigia LSU dėstytoja.
Sakoma, susirask mėgstamą darbą ir neteks dirbti nė vienos dienos gyvenime. „Esu laiminga žinodama, kad tai, ką aš darau, yra reikalinga kitiems žmonėms, kad mano darbas yra prasmingas. Džiaugsmas, degantis žmonėse, su kuriais dirbu, ir yra mano darbo variklis“, – sakė profesiniame kelyje sustoti neketinanti Vaida.
