Auklėtoja norėjo tik išjudinti vaikus
Kaip pasakojo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Valatkienė, ši veikla prasidėjo nuo visiškai nekalto jos pažado savo auklėtiniams.
„Buvau gavusi naujus auklėtinius – penktokus. Gruodį mes išvažiavome į ekskursiją po Kauną. Mieste mums reikėjo spartesniu žingsniu nuo Rotušės nueiti iki Karo muziejaus ir vaikai labai pavargo. Aš pati linkusi daug vaikščioti, todėl „pagrasinau“ juokais, kad teks susiruošti su jais į žygį, kad įgautų ištvermės. Pasakiau ir pamiršau, bet atėjus pavasariui vaikai pradėjo manęs klausinėti, kada bus žygis – „pagavo“ mane už žodžio ir nebepaleido. Taigi gegužės mėnesį pėsčiomis iškeliavome į Ukmergę. Grįžome pavargę, suplukę, bet jau suplanavę ir antrą žygį.
Nusprendėme, kad jis vyks rugsėjo mėnesį – per Europos judumo savaitę. Tačiau iškilo problema, kad dauguma vaikų iš aplinkinių kaimų po pamokų išvežiojami namo autobusiuku. Taigi jeigu eitume į žygį po pamokų, reikėtų tartis dėl vaikų išvežiojimo vakare. Begalvojant, ką daryti, direktorė pasiūlė tiesiog padaryti vieną dieną be pamokų – ugdymo procesą perkeliant į žygį. Taip ir nusprendėme. Tos dienos pamokų mokytojai paruošia užduotis klasėms ir visa mokykla išžygiuoja jų atlikti žygio metu“, – pasakojo V.Valatkienė.
Taip mokytojos noras išjudinti savo auklėtinius tapo jau trejus metus puoselėjama visos mokyklos tradicija. Vieną dieną per metus mokykloje lieka tik pradinukai, o visi penktų–dešimtų klasių mokiniai iškeliauja. Šiuo metu mokykloje mokosi 89 moksleiviai.
Kokias užduotis sugalvoja mokytojai
Dalį užduočių vaikai gauna dar prieš žygį – pavyzdžiui, sudaryti kelionės žemėlapį, pasidomėti objektų, kurie bus lankomi, istorija, parengti aplanką apie juos ir pasiruošti visa tai papasakoti kitiems.
Kitos užduotys atliekamos pačios kelionės metu. Pavyzdžiui, matematikos pamokai reikia suskaičiuoti, kiek kilometrų buvo nužygiuota ir per kiek laiko jie įveikti, arba apskaičiuoti, kiek kilometrų nužygiuota per 1 valandą, fiksuoti, kiek žingsnių nužygiuota iš viso ir kiek per 1 valandą ir pan.
Biologijos pamokai paprastai prašoma surinkti augalus, kuriuos vaikai atpažįsta, užfiksuoti, kokių augalų kelyje pasitaikė daugiausiai, kurie augalai dar žydi, o kurie jau gelsta. Kadangi dauguma vaikų augalų gerai nepažįsta, bando tartis tarpusavyje, o gudresni bėga ir pas mokytojus klausti. Vėliau jie tuos augalus jau gerai įsimena, nes ši patirtis gerokai skiriasi nuo pavadinimų kalimo žiūrint į paveikslėlius knygoje. Taip pat vaikai mokosi stebėti paukščius, gyvūnus, tiesiog būti arčiau gamtos.
Užduotys paprastai nesusijusios su pamokų tema. Svarbiau, kad jos plėstų bendrą išprusimą.
Geografijos pamokai žemėlapyje reikia pažymėti ir aprašyti pakeliui matytus geografinius objektus – mišką, kalvas, pievą ir pan.
Lietuvių kalbos užduotys paprastai atliekamos jau po žygio, kadangi prašoma aprašyti įspūdžius iš žygio, labiausiai patikusius objektus, surasti informacijos apie lankytino miestelio vardo kilmę ir reikšmę ar net sukurti eilėraštį apie aplankytą miestelį arba objektą.
Uždavinių sprendimas žaidimo ritmu
„Užduotys paprastai būna nesudėtingos ir nesusijusios su pamokų tema. Svarbiau, kad jos plėstų bendrą vaikų išprusimą, skatintų pasidomėti krašto istorija, pavartyti žemėlapius, pagaliau suprasti, kam jiems reikalingos mokykloje gaunamos žinios, kaip jas pritaikyti praktiškai. Eidami jie net nejaučia, kad sprendžia, pavyzdžiui, kokį nors matematinį uždavinį, nes jį atlikti gyvai matuojant atstumus ar skaičiuojant žingsnius nėra tas pats, kaip spręsti matematinę lygtį skaitant jos sąlygą vadovėlyje.
Nors iš esmės jie daro tą patį, kąą ir pamokos metu, t. y. sprendžia uždavinį, čia jie jaučiasi visiškai kitaip, visai kitoks jų suvokimas ir emocijos. Vaikai sprendžia uždavinį tarsi žaisdami. Jie lygina įveiktus atstumus, nes dauguma dabar turi išmaniuosius telefonus, apyrankes, aiškinasi, kodėl skiriasi nueiti žingsniai, tada pradeda aiškintis, kiek žingsnių nukeliavo ryte iki žygio. Jiems įdomu viską išsiaiškinti ir rasti teisingą atsakymą. Tokiomis sąlygomis vaikai nejaučia, kad jie dirba“, – pasakojo V.Valatkienė.
Šiuo metu bene didžiausias iššūkis – sugalvoti įdomesnių užduočių naujam žygiui. „Pirmiems žygiams jų sugalvoti nebuvo sunku. Maniau, kad tie žygiai ilgai nesitęs, bet vaikams jų reikia. Kitokios ugdymo formos tikrai pasiteisina. Be to, jos priverčia kitaip pamatyti mokymosi procesą ne tik vaikus, bet ir mokytojus“, – įsitikinusi žygių iniciatorė.
Pasak pašnekovės, iki šiol į žygius nebuvo įtrauktos fizikos ir chemijos dalykų užduotys, kadangi tomis dienomis nebuvo šių pamokų, tačiau šių mokytojų įtraukimas nestandartinį ugdymo procesą gali dar labiau paįvairinti.
Žygyje su vaikais lengviau nei klasėje?
Pasak mokytojos, į pirmą žygį buvo kiek baisoka išsiruošti. Esą šitiek vaikų – o jei kuris nors kur nuklys, kažkas atsitiks? Tačiau pasirodė, kad žygiuose su vaikais lengviau nei klasėje. Jie puikiai reaguoja į prašymus ir pastabas.
„Čia juos pamatome visai kitokius – jie atsipalaiduoja, nesijaučia kaip pamokoje, nebijo, kad bus klausinėjami, tiesiog patys ieško atsakymų, vieni kitų klausinėja, o mes, mokytojai, esame lyg tarp kitko. Jie tampa iniciatyvūs, nes suinteresuoti atlikti užduotis, pasidalina jomis savo grupėje pagal tai, kam kas geriausiai sekasi“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak jos, taip jie mokosi dirbti kartu, pasiskirstyti pareigomis, suteikti pagalbą silpnesniam, juolab kad mokykloje yra vaikų, besimokančių pagal specialių poreikių programas. Tokiems vaikams paprastai duodamas darbą poroje su stipresniu vaiku, kad šis padėtų. Pavyzdžiui, vienas nubraižo žemėlapį, o kitas sutartiniais ženklais pažymi objektus.
Visos užduotys įvertinamos
Lietuvių kalbos mokytoja teigė šiek tiek diferencijuojanti užduotis pagal vaikų amžių, tačiau iš tiesų bandomos įvairios taktikos: „Matematikos mokytoja sakė, kad jai nepasiteisino užduočių skirstymas pagal klases, todėl ji nusprendė duoti užduotis grupei, kurioje būtų įvairaus amžiaus vaikų ir jie patys pasidalina, kuris kurią užduoties dalį atliks. Pavyzdžiui, kažką nubraižyti gali ir mažesnis, o kokią nors formulę pritaikyti jau imasi vyresnis mokinys.
Mes mokome, kad jie pasidalintų darbus patys, padedame tik tuomet, jei matome, kad reikia pagalbos. Kita vertus, kadangi užduočių atlikimas vertinamas, kiekvienas nori gauti pakankamą pyrago gabaliuką, todėl stengiasi aktyviai įsitraukti. Būna ir taip, kad matydami, jog kažkas nesusitvarko su užduotimi, jie susikeičia jomis. Nė vienas vaikas nesislepia už grupės pečių, nes vertinamas individualiai“.
Taip jie mokosi dirbti kartu, pasiskirstyti pareigomis, suteikti pagalbą silpnesniam.
V.Valatkienė užduotis paprastai vertina kaupiamuoju balu, kuris vėliau pridedamas prie pažymio.
„Tačiau jeigu jie labai gražiai kažką padaro, apipavidalina, mes dar turime kreditų sistemą. Turiu prisigalvojusi įvairių paskatinimų, kad tik vaikai dirbtų. Istorijos mokytoja, jeigu vaikas paruošia išsamų, gražų aplanką apie lankytiną miestelį, ir pažymį parašo. Bet kuriuo atvejus vaikų darbas vienaip ar kitaip įvertinamas“, – sakė mokytoja.
Lankomose vietose žygeiviams talkina tiek muziejų darbuotojai, tiek paprasti kraštiečiai – žmonių, kurie labai domisi savo kraštu ir gali papasakoti daug įdomybių, yra visur. Apie juos paprastai sužinoma per kitus krašto gyventojus.
Lietuvos mokyklose stiprinama STEAM mokymo bazė, daugėja mokymosi tyrinėjant, eksperimentuojant, mokymosi gamtoje, mokslo centrų laboratorijose.
Įgyvendinant ES finansuojamą projektą „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ dauguma Lietuvos mokyklų šiais mokslo metais aprūpintos gamtos mokslų priemonėmis – mėgintuvėliais, kolbomis, mikroskopais, jutikliais, optikos rinkiniais. Regionuose ES lėšomis pradedami kurti modernūs mokiniams skirti STEAM mokslų centrai, kuriais galės naudotis visos mokyklos.
