Paramediko profesijos 43-ejų M.Lukoševičius mokosi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, Kaune.
Studijos čia tęsis pusantrų metų, tačiau, ar dirbs šį darbą – kaunietis dar nežino. Jo prioritetas – ne paramediko darbas, tačiau žinios, kaip padėti į nelaimę patekusiam žmogui.
Teko gaivinti dėdę
Marius – kariškis, jau besiruošiantis į pensiją, mat reikiamą metų skaičių tarnybai yra beveik atidavęs: „Kalbant mūsų kalba – esu integracijoje į darbo rinką.“
Tačiau veiklų jo gyvenime netrūksta – kaunietis bičiuliams organizuoja netradicines keliones, žygius po Lietuvą, taip pat užsiima fotografija.
Nepaisant to, M.Lukoševičius nutarė nerti į dar vieną nuotykį – mokytis medicinos. Kaip sako pats, tai lėmė asmeninės patirtys, akistata su nelaimėmis.
Skendo mano giminaitis ir, ištrauktą iš vandens telkinio, jį bandžiau gaivinti.
„Esu gyvenime turėjęs situacijų. Viena iš jų – skendo mano giminaitis ir, ištrauktą iš vandens telkinio, jį bandžiau gaivinti. Deja, nesėkmingai – žmogus jau buvo miręs.
Atsimenu emociją, kai čia pat, ant kranto, šaukia ir rauda mano mama ir jos sesuo, nes tai – jų brolis, o man pavyko išlaikyti šaltą protą, nepasiduoti emocijoms.
Kaip gaivinti žmogų – žinojau, nes dar seniau esu baigęs pirmosios pagalbos kursus“, – pasakojo Marius.
Kartą stipriai užspringo Mariaus draugė, tad pirmąją pagalbą reikėjo suteikti ir jai. Nors moteris buvo jau susmukusi ant žemės, išgelbėti jos gyvybę pavyko.
„Atsimenu dar vieną istoriją, įsirėžusią atmintin. Nelaimė nutiko mano kolegos sūnui. Berniukui tada buvo metai ar dveji ir jis persipjovė arteriją. Kraujas trykšta, stiklo šukė – įsmigusi. Mano kolega buvo baigęs paramediko studijas – jis sūnui ir padėjo. Vaikas greičiausiai būtų miręs, jei čia ir dabar tėvas nebūtų sugebėjęs suteikti pagalbos.
Žinant tokius dalykus, tokias situacijas norisi mokėti ir sugebėti padėti. Bet kada ir bet kam gali nutikti nelaimė“, – kalbėjo Marius.
