Pokyčiai švietime, nesvarbu, ar tai būtų bendrasis ugdymas, ar aukštasis mokslas, veja vienas kitą.
Ši Vyriausybė, kaip ir prieš tai buvusios, kelia naujus tikslus, kaip pertvarkyti švietimą, kad pagaliau galėtume stebėtis ne prastomis, o pasidžiaugtume geromis moksleivių ir studentų žiniomis, mažėtų atskirtis.
Tačiau G.Sarafinas, lankantis mokyklas ir universitetus, jaučiantis šių įstaigų pulsą teigia, kad pokytis įvykti negalės, kol ŠMSM neišdrįs viešai pasakyti, kurios ugdymo įstaigos geros, atitinkančios kokybės standartą, o kurios – ne, bei neįvardys, kurie universitetai – aukštos prabos, o kurie – tik diplomus gaminantys „kioskai“.
Nes jei visi geri, kaip dabar tyliai deklaruojama, ką turime keisti, retoriškai klausia jis.
Proveržio negali būti ir be aiškaus tikslo, pavyzdžiui, kaip Suomijoje, sulyginti visų bendrojo lavinimo mokyklų lygį ir padaryti mokytojo profesiją prestižine, sako jis.
Nors pastarasis tikslas tarsi buvo iškeltas, bet tik žiniasklaidos, ne švietimo bendruomenės ir institucijų.
„Jeigu mes neturime išreikšto tikslo, o turime jūrą interesų grupių, kurios yra išsilavinusios ir kiekviena traukia antklodę ant savęs, judame į visur.
Mūsų laivas po jūrą taškosi į visas puses, o dėl kokybės vis pranešam, kad link dugno artėjam, bet randame dar kur nukristi“, – 15min interviu sako G.Sarafinas.
Jo teigimu, karantinas pridėjo savo – iškreipė mokyklų sąrangą ir supratimą apie mokymąsi, nesuvokiama, bet apklausomis imta teirautis, ar vaikai nori eiti į mokyklą.
Tačiau, anot G.Sarafino, dar didenis pavojus kyla, kad COVID-19 gali tapti savotišku „atpirkimo ožiu“, ant kurio kabinsime visas švietimo problemas ir nepavykusias reformas, sakysime, kad jos nepavyko dėl karantino, o ne dėl to, kad patys neįdėjome pakankamai pastangų.
Mūsų laivas po jūrą taškosi į visas puses, o dėl kokybės vis pranešam, kad link dugno artėjam, bet randame dar kur nukristi.
Apie tai, mažų mokyklų sindromą, kuo gyvena mokyklos regionuose, švietimo skaudulius, „diplomų malūnus“ ir kodėl kas kelis metus griebiamės naujos švietimo reformos – 15min interviu su G.Sarafinu.
15 metų besitęsianti problema
– Švietimo ministerija visai neseniai paskelbė apie planuojamą mokyklų tinklo pertvarką. Kaip bendrai vertinate dabartinius pasiūlymus, ar jie pakankamai ambicingi?
– Visada žmonės iš regiono mano, kad vilniečiai nieko nesupranta, prisigalvoja, o mes regione iš arčiau geriau viską matom.
Noriu pradėti nuo to, kaip pats gyvenu – aš turiu du vaikus, gyvenu Vilniaus priemiestyje, pradinuką į arčiausią mokyklą vežu penkis kilometrus, o vyresnę dukrą už 10 kilometrų.
Vežu abu savo vaikus, galiu patvirtinti, kad jie nesikelia nei ketvirtą, nei penktą, nei šeštą ryto, jie keliasi septintą ryto, vadinasi, aš pats jaučiu, gyvenu tuo, kuo gyvena žmonės, kurie sako, kad mes, vilniečiai, nieko nesuprantame.
Kalbant apie tinklą, Lietuvoje yra tūkstantis mokyklų, Švietimo ministerija yra daugybę kartų paskaičiavusi, kas yra nelabai perspektyvi mokykla.
Praeitoje kadencijoje, kai valdžioje buvo „valstiečiai“, buvo paskaičiuota, kad nelabai perspektyvi mokykla yra turinti mažiau negu 120 mokinių.
Dabartinė valdžia sako, kad reikia nuo kažko pradėti, tad pradėkime nuo tų mokyklų, kuriose yra mažiau negu 60 vaikų.
Viskas tvarkoje, pradžia yra, bet visada lieka neapibrėžtumas, nes valdžia turi dvigubus, trigubus dugnus. Tai reiškia, jeigu ji viena šneka, o kita daro, viskas ir nesivysto.
Mes matome, kad praėjusi „valstiečių“ valdžia drąsiai ir per bet kur šnekėjo, kad jie užsibrėžę sutvarkyti mokyklų tinklą.
Apie tai, kad jie tvarko, daro daug judesių, buvo šnekėta ketverius metus, bet dabar partijos pirmininko (Ramūno Karbauskio – 15min) pareiškimai, kad mes neleisime, nejudinkite nė vienos mokyklos ir panašiai, labai aiškiai parodo, kad buvo duotos labai aiškios komandos nieko neliesti, nejudinti ir nedaryti, tai nieko ir nebuvo daroma tose mokyklose.
Valdžia šnekėjo sau, darė sau, ir dabar tai pasimatė.
Ką darys ši valdžia su šimtu mokyklų, kuriose yra mažiau negu 60 mokinių, matysime tik tolimesnėje perspektyvoje.
O kalbant apie bendrą Lietuvos vaizdą, tai yra įsisenėjusi, jau 15 metų besitęsianti problema.
Turime Lietuvoje 60 savivaldybių, kai kurios tvarkė, susitvarkė ir užmiršo.
Maždaug iki 15 savivaldybių iš 60 mokyklų tinklą jau yra susitvarkiusios, pavyzdingai atrodo Švenčionių, Alytaus, Akmenės, Druskininkų rajonai.
Valdžia šnekėjo sau, darė sau, ir dabar tai pasimatė.
Kiti – dabar kažką daro, o dar kiti – net neketina.
Tarp rajonų yra milžiniški skirtumai, tai atsiliepia vaikų ateičiai, šeimų dabartiniam gerbūviui ir savivaldybėms pačioms finansiškai.
Savivaldybės, kurios susitvarkė savo mokyklų tinklą, pirmas dalykas, užtikrina geresnę kokybę savo jauniesiems gyventojams, antras dalykas, jos pinigų sutaupo nerealiai.
Savivaldybės, kurios nėra susitvarkiusios tinklo, vien tik švietimui skiria pusę savo savivaldybės biudžeto, kitkam lieka tik kita pusė.
Tos savivaldybės, kurios jau viską susitvarkė, švietimui skiria trečdalį, iki 35 procentų. Tada savivaldybėms ženkliai atlaisvėja rankos veikti kitose srityse, infrastruktūros, sveikatos ir bet kur kitur, kur yra atsakinga savivaldybė.
Daug kas priklauso nuo centrinės valdžios, bet dar daugiau priklauso ir nuo savivaldos, nes už mokyklų tinklą yra atsakinga savivalda.
Dabar valdžia, dabartinė Vyriausybė, ketina pateikti tik gaires, o kas yra gairės Lietuvoje? Į jas iš viso galima nekreipti dėmesio, jų net nepastebėti, ką nemažai savivaldybių ir darys.
– Ką turite omenyje? Tie siekiai, tokie kaip jungtinių klasių panaikinimas, mažų mokyklų uždarymas, kurie pavadinami neretai ir ambicingais tikslais, gali savivaldybių būti ir neįgyvendinti?
– Taip, nebūtinai. Ministerija atsiųs tvarką ir balsuos savivaldybės tarybos nariai, o jie gali balsuoti ir vienaip, ir kitaip.
Ministerija ir per praėjusius keturis metus, ir dabar, finansiškai gali šiek tiek daryti įtaką savivaldybėms.
Ji pasako, kad mes nefinansuosime tokių ir tokių klasių krepšelių, tokių ir tokių mokykloje esančių junginių, bet tada savivaldybės sako – mes patys finansuosime.
Taip, joms išauga finansinė našta, bet jos gali nevykdyti jokių gairių ir nurodymų, nes jos prisiima atsakomybę pačios.
Centrinė valdžia, ministerija gali tik finansiniais įrankiais paspausti, parodyti imperatyvą, apibrėžti, bet negali nuspręsti, kad dalis mokyklų tikrai bus prijungtos, taps skyriais, ne ji tai sprendžia.
Paranormalu, kai mokykloje – 7 vaikai
– Vienas esminių siūlymų, dėl kurio priešinasi savivaldybės, yra gimnazijų, kuriose nesusidaro dvi III gimnazijinės klasės, uždarymas arba restruktūrizavimas.
Dalies savivaldybių atstovai argumentuoja, kad moksleiviams ženkliai išaugs atstumas iki ugdymo įstaigos ir taip esą išaugs krūvis, galimai ir atskirtis tarp šalia ir toli nuo mokyklos gyvenančių mokinių.
Taip pat, kalbant apie mažas mokyklas, girdimas argumentas, esą uždarius kaimo mokyklą, bus sunaikintas kultūros židinys. Kiek šie argumentai, jūsų nuomone, yra pagrįsti?
– Yra paskaičiuota, kad iš 1000 mokyklų Lietuvoje 26-iose daliai vaikų atstumai, kurie, palyginus su kitomis šalimis, tikrai yra nedideli, šiek tiek išaugtų – tektų važiuoti virš 20 kilometrų. Ir tai liečia dalį mokinių iš 26 mokyklų, kitų – ne.
Bet tokį argumentą turėti labai patogu. Aš, kaip tėtis, irgi norėčiau, kad mano kieme būtų darželis, mokykla, sporto centras, parduotuvė, kino centras ir dar kažkokių paslaugų tiekėjų, bet nėra nė vieno.
Aš galiu ką noriu svaigti, bet suprantu, kad yra paranormalu, kai gyvuoja Lietuvoje mokykla, kurioje iš viso mokosi septyni, devyni vaikai ar 21 vaikas. Tai XXI amžiuje yra nesuvokiama.
Aš norėčiau, kad mano vaikai per tvorą peršokę mokykloje sėdėtų, bet savivaldybei, valstybės biudžetui tai yra nepakeliama.
Yra paranormalu, kai gyvuoja Lietuvoje mokykla, kurioje iš viso mokosi septyni, devyni vaikai ar 21 vaikas.
Kalbant toliau apie tinklą, antrą aspektą, kurį palietėme, tai mažoje mokykloje tiesiog neįmanoma užtikrinti pakenčiamos kokybės.
Vaikai mažoje mokykloje, jeigu jie yra gimnazistai, negali mokytis chemijos, fizikos, informatikos, nes mažos mokyklos negali samdyti tų dalykų mokytojų.
Jeigu vienas vaikas pasirenka chemiją, mokykla nesamdys chemijos mokytojo vienam vaikui.
Jie negauna daugybės paslaugų. Matosi, kad iš mažų mokyklų dauguma jaunuolių mokosi stambiųjų dalykų – kalbų, istorijos, matematikos ir tiek žinių, o visų kitų – gyvybės, gamtos mokslų – nesimoko.
Jų perspektyvos ir galimybės susiaurėja, jie natūraliai nelaiko tų egzaminų, nestoja ten, kur norėtų arba neįstoja, negauna valstybės finansuojamų vietų.
O dažnu atveju, yra daugybė mažų mokyklų, kur vaikai išvis nelaiko brandos egzamino – nė vieno egzamino nelaiko nė vienas vaikas ir niekas nestoja į aukštąją mokyklą, taip vyksta gimnazijose.
Įsivaizduokite, yra gimnazijos regionuose, iš kurių vaikai laiko tik mokyklinį egzaminą ir sako, man nieko daugiau nereikia, aš niekur nestosiu.
Ar čia tokia mokyklos funkcija? Nemanau.
O kalbant apie kultūros židinį, ką mėgstama atsistojus šnekėti, tai mokykla, kurioje mokosi 15 vaikų, nei švietimo, nei kultūros, nei apskritai yra židinys, tai – švietimo šiokia tokia parodija.
Jeigu norisi išlaikyti centrą, tos savivaldybės, kurios tvarkėsi, seniai susitvarkė ir sugalvojo išeitį.
Nei aš, nei kiti, kurie kritikuoja dabartinį tinklą, nėra sužvėrėję ir nenori kaimų išnaikinti.
Aš pats esu kilimo iš kaimo, aš nesvajoju išnaikinti kaimų, aš noriu, kad jie gyvuotų, bet noriu, kad būtų kitokia kokybė.
Mokykla, kurioje mokosi 15 vaikų, nei švietimo, nei kultūros, nei apskritai yra židinys, tai – švietimo šiokia tokia parodija.
Jau seniai valstybės kontrolė ir EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – 15min) ekspertai pasiūlė išeitį – pradinės mokyklos puikiausiai gali gyvuoti kaime arčiau namų, nes ten dirba tik viena pradinukų mokytoja, nereikia dalykininkų.
Pradinės tegul kaimuose ir išlieka, bet kai nuo 5 klasės prasideda dalykinis dėstymas, visus tuos vaikus turėtų vežti į geriausią tos savivaldybės mokyklą, kad jie gautų geriausią kokybę, būtų lygiaverčiai rajonų centrų vaikams, nebūtų niekuo nuskriausti, juk kaimo mokyklose nėra nei laboratorijų, nei įrangos, ten tiesiog pastatas.
Kalbant apie židinį kaimo, įsivaizduokite, iš tos mažos mokyklėlės pastatas lieka, pradinė mokykla lieka, vaikai grįžta iš mokyklos ir gali veikti centras, ko labiausiai reikia gyvasčiai palaikyti kaime.
Pavyzdžiui, vaikai grįžta iš mokyklos ir nuo 2 valandos dienos iki 7 valandos vakaro turi galimybę ruošti namų darbus, lankyti būrelius, sportuoti, žaisti, skaityti, turėti kompiuterius, vakare susirenka senjorai, dainuoja, muzikuoja, ir viskas yra.
Nes būtent popamokinės veiklos labiausiai reikia kaimams, o ne to, kad vienas mokytojas 10 klasėje mokytų ir fizikos, ir matematikos, ir biologijos. Tada nėra jokios kokybės.
– Panašu, kad darant pokyčius švietimo srityje yra nemažai suinteresuotų pusių, tai ir politikai, savivaldybės, pačių mokyklų bendruomenė, tėvai ir vaikai.
Pavyzdžiui, jeigu uždaroma mokykla, dalis mokytojų netenka darbo, viena pusė jau lieka nelaiminga. Ar yra būdas surasti bendrą sprendimą, ar kažkas turi tiesiog imtis iniciatyvos ir priimti nepopuliarius sprendimus?
– Tai nėra nepopuliarūs sprendimai.
Man teko kalbėti su daugybe merų, kai su jais šneki, matai jų lygį ir lyderystę. Yra merai, kurie nuvažiuoja kartą, gauna kritikos ir sako, užteks man blogų emocijų, nieko nedarykime, tegul gyvena kaimas su ta savo mokykla.
Bet yra merai, kurie sprendžia, ieško išeičių ir aiškiai jas randa. Jie susitinka su šeimomis, sukrauna šeimas į autobusiukus ir veža į geriausią rajono mokyklą, į ekskursiją.
Įsivaizduokime, šiuo metu, gegužės pradžioje, vyksta derybos dėl to, kur vaikai mokysis nuo rugsėjo pirmos dienos, veža ir vaikus, ir tėvus savaitei į mokyklą, į kurią savivaldybė rekomenduoja eiti.
Tėvai nuvažiuoja, šnekasi su direktoriais, mokytojais, vaikai sėdi pamokose, gali jas lyginti su savo dabartine mokykla.
Bendramokslių, mokytojų, infrastruktūros lygyje, įrangos prasme, būrelių (jeigu kaimo mokykloje yra keturi būreliai, o rajono centro mokykloje – 20 būrelių), tėvai mato, kad jiems siūlomas kitas variantas, bet ir kita kokybė.
Tuomet jie nėra taip užsispyrę ir sakantys – duokite man blogesnį variantą.
Bet ką reikia padaryti? Juos reikia nuvežti. Tai yra darbas, reikia įdėti pastangų ir merui, ir švietimo skyriui.
Su kaimo mokykla, kaip su COVID-19 skiepais. Jokie argumentai gali neveikti, nes žmogus turi savo aiškias nuostatas, jam šiuo metu patogu, kad vaikas gali labai arti nueiti, o paskui, po kokių septynių metų, ta pati šeima bus nelaiminga ir piktinsis, kaip, kodėl jų vaikų pasiekimai tokie neįžiūrimi, kaip drįso jų neišmokyti.
Bet jiems juk buvo sakoma, kad maža mokykla negali garantuoti mokytojams net pakenčiamų atlyginimų, negali jų rasti, prisikviesti, vienam mokytojui duoda dėstyti daug dalykų, natūraliai krenta kokybė.
Kai ateis vyresnis, gimnazijinis etapas, jis bus atsilikęs 2–3 metais, prastai išlaikys egzaminus, prastai įstos, ne ten kur nori, bet jam užtat labai arti mokykla buvo, šeima pasirinko.
Jai reikia išaiškinti šiuos niuansus.
Maža mokykla negali garantuoti mokytojams net pakenčiamų atlyginimų, negali jų rasti, prisikviesti.
Kaimo mokyklos, jeigu yra geros, spinduliuoja kokybe, ten daugėja ir mokinių.
Kaip, pavyzdžiui, Vaidotas Bacys nuvažiavo į Aukštelkę, kur buvo mažiau negu 80 mokinių, o paskui ėmė daugėti, vežė mokinius iš aplinkui, vos ne iš Šiaulių.
Kai gera mokykla, nunykimas negresia, tai mato ir gyventojai, ir vietinė valdžia.
Dabar padarė jungtinę mokyklą – kad viena administracija visas tris vairuotų, viskas puikiai.
Vaidotas Bacys, švietimo ekspertas, šiuo metu vadovauja trims Šiaulių rajono gimnazijoms, viena iš jų, minėta Aukštelkės mokykla. Visose mokyklose diegiamas demokratinis ugdymo principas – 15min.
Bet jeigu mokykla neturi net ką pasakyti, kai paklausi, kuo jūs didžiuojatės, jeigu mokykla sako, kad akademiniai rezultatai mums nelabai svarbūs... Bet kuo jūs didžiuojatės? Mes didžiuojamės, kad esame kultūros centras, sako.
Ar aš būčiau labai neteisus kultūros centro paprašęs plačiau atverti, kur jie koncertuoja, pasirodo, kur jų chorai, teatrai, šokėjai dalyvavo bent jau Lietuvos mastu?
Jei tai yra kultūros centras, jis kultūrą turi skleisti plačiai, o ne susirinkti, vaikus nuprausti, pamaitinti ir sakyti, kad esame kultūros centras.
Nesat jūs kultūros centras, jeigu mokykla turi stipriųjų pusių, visa bendruomenė jaučia ir yra užtarimas.
Bėdas švietime nurašysime pandemijai
– Mokyklos tinklo pertvarka, tik viena taisytina sritis. Jūs aplankote daug mokyklų, matote kuo jos gyvena, žurnale „Retingai“ vertinate mokyklas pagal kokybę. Kokie yra kiti bendrojo ugdymo skauduliai?
– Pirmas dalykas yra tinklas, kurį jau aptarėme.
Antras dalykas – mokyklų vadyba, ji yra silpnokoka Lietuvoje, nes 200 mokyklų, tai yra penktadalis apskritai, neturi vadovo.
Tai tarsi laivas plaukia į niekur ir nevairuojamas dreifuoja. Vadyba gali stipriai kilstelti bet kurią mokyklą ir tų pavyzdžių mes matėme ne vieną.
Trečia problema – mokytojai, po dabartinio karantino, po šios vasaros. Jų pernelyg daug išeis į pensiją ir mes pamatysime dar didesnį trūkumą.
Surasti net nebevartojame žodžio „gerų“, bet šiaip mokytojų pakraštiniuose rajonuose, net centruose rajonų, darosi sudėtinga.
200 mokyklų, tai yra penktadalis apskritai, neturi vadovo.
Kalbu apie matematikos, anglų kalbos, informatikos, fizikos mokytoją.
Jeigu jų neturi, mokykloje neįmanoma nieko organizuoti, esi kaip be rankų, jie yra pagrindinė grandis.
Pernai tarsi buvo skirta stipendijų stojantiems į pedagogiką, bet iš visų priimtųjų tik 27 iš daugiau kaip 500 įstojo į dalykinę pedagogiką, matematiką, fiziką, chemiją.
Kiti įstojo į pradinį ugdymą, kūno kultūrą ir panašiai, kur trūkumo nėra.
Įstojo labai mažai ir žinome, kad ne visi išeis į mokyklas po studijų.
Kasmet į pensiją išeina 4–5 proc. mokytojų, o ateinančių nėra. Ir iki šiol į matematiką įstodavo vienas per metus. Mokytojų nėra.
Ketvirta problema – visas karantinas ir mūsų keisti viražai švietime karantino metu.
Neįsivaizduoju, kaip viskas taip suvairuota, mes nukeliavome į apklausų kelią.
Pirmas dalykas, klausiame mokyklų administracijų, mokytojų, paskui tėvų ir mokinių, ar jūs norite į mokyklą grįžti?
Ne, nenorime, kam čia reikia į tą mokyklą grįžti. Mano vaikas dabar Tenerifėje mokosi, mums labai patinka nuotolinis.
Čia aš pasakoju argumentus, ką direktoriai sako.
12-okai tarsi grįžo į mokyklas, bet jų apklausos liudija, kad jie nenori mokytis mokykloje, jiems geriau namie nuotolinis.
Kalbant apie 5–11 klasių vaikus, didesniuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje – jie net negrįš. Mes nuėjome į apklausų kelią, paklausėme vaikų, ar jūs mokytis norit.
Savaime tokių motyvuotų ir labai norinčių mokytis vaikų niekada nebuvo Lietuvoje per daug, o dabar, kai jiems dar leidžiama nuspręsti, kad gal ir nereikia į mokyklą, aš neįsivaizduoju, kaip rugsėjį susirinksime į mokyklą bendrąja prasme.
Karantinas stipriai iškraipė mokyklų sąrangą, tėvų supratimą, dabar visi elgiasi, kaip nori: ir mokyklos, ir tėvai, vieni leidžia, kiti – neleidžia, kas ką nori, ką sugalvoja, sako, taip patogiau ir aš nekeisiu.
Tokiu atveju, lieka išplauta atsakomybė, nelabai supranti, o kas po kelių metų bus už viską atsakingas?
Kasmet į pensiją išeina 4–5 proc. mokytojų, o ateinančių nėra.
Dabar visas įmanomas bėdas švietime bus galima nurašyti COVID-19. Sakysime, force majeure įvyko, turėjome daug planų sutvarkyti, reformuoti, bet nepavyko.
Galiu lažintis, kad ateinančius du, tris metus mes visas problemas švietime kabinsime ant koronaviruso. Reiškia, ir vėl nepasistūmėsime į priekį, vėl stebėsimės prastais pasiekimais, tiek brandos egzaminų, tiek tarptautinių tyrimų.
Vis dar turime „diplomų malūnų“
– Pereikime prie aukštojo mokslo.
Pirmasis universitetų jungimasis įvyko 2011 metais, kai susijungė tuomet Kauno medicinos universitetas (KMU) ir Lietuvos veterinarijos akademija (LVA) į bendrą Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU).
Daugiau jungimųsi bandyta įgyvendinti vėliau, valdant Sauliaus Skvernelio Vyriausybei, tačiau iki galo aukštojo mokslo tinklo reforma įgyveninta, panašu, nebuvo.
Kaip iš šiandieninės perspektyvos matote universitetų jungimąsi, kiek jis buvo sėkmingas?
– Pats universitetų jungimas kaip tikslas negali būti, tai yra tik priemonė.
Kai jungėsi Veterinarijos akademija ir Medicinos universitetas, jie abu to norėjo, suprato, sugalvojo sistemą, kaip susijungti, tai nebuvo iš viršaus nuleistas sprendimas skubiai jungtis.
Tai buvo pavykęs jungimosi Lietuvoje projektas.
Tai galėjo būti pasiūlyta panašiai tiems, kurie mato giminiškumą, sąsajas, panašių dalykų tarpusavyje, bet praėjusios valdžios švietimo strategai nusprendė primesti valią, kuriai pasipriešino, pasipurtė nuo jos visi.
Su niekuo, ką siūlė, nesutiko, o matydami užsispyrimą, universitetai nusprendė patys žaisti žaidimus ir susijungimai vyko visai ne tokie, kokie buvo planuoti.
Kai neįvyko tai, kas buvo planuota, žadėta, šiandien mes vis dar turime 36 aukštąsias mokyklas, jos visos tarsi randa savo nišas.
Buvo šnekama, kad jos pačios išsivaikščios, nes nebus studentų, bet, pasirodo, Lietuvoje tai neveikia.
Ir šiuo atveju, kaip kalbėjau apie bendrąjį ugdymą, taip ir aukštajame moksle, kai kurios aukštosios mokyklos negalvoja apie studentą, kaip jį parengti gyvenimui, profesiją suteikti, bet galvoja, kaip patiems išgyventi.
Randa studentų tiek, kiek reikia, pasidaro finansavimą ir viskas gerai.
Kai neįvyko tai, kas buvo planuota, žadėta, šiandien mes vis dar turime 36 aukštąsias mokyklas.
Švietimo bendruomenė yra labai išmintinga, gudri, tik savo išmintį dažnai panaudoja merkantiliniams tikslams, susigalvoja, kaip susikurti sau gerbūvį.
– Ką su tuo daryti? Apskritai, juk nesame atsiskyrę lyg oazėje, lyginame save su kitomis Europos šalimis. Kur mes esame, kaip matote aukštąjį mokslą Lietuvoje?
– Mes esame visokie, nes turime 36 aukštąsias mokyklas. Turime labai stiprių universitetų ir tai ne aš teigiu, o tarptautinės reitingavimo agentūros.
Vilniaus universitetas patenka į pirmąjį 500-uką geriausių pasaulio universitetų, jis palypėjęs net kiek aukščiau.
Iš viso pasaulyje yra 20 tūkst. universitetų, tai mūsiškis yra visai gerai įsitaisęs, pagarba, džiugesys.
Dar turime tris universitetus, kurie yra antrąjame 500-uke, tai yra Kauno technologijos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas ir VILNIUS TECH.
Bei turime tris specializuotas aukštąsias mokyklas, kurios savo lygoje yra labai aukštos prabos, tai yra LSMU. Aukštą lygį medicinoje iliustruoja būtent tai, kad apie 20 proc. studentų yra užsieniečiai.
Taip pat turime norvegų įkurtą ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, kuris kokybės matricą ir atsinešė iš motininės įstaigos. Bei Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kuri, kaip menų universitetas, yra labai stiprus.
Turime tokių pažibų, bet yra ir visokių „kioskų“, „diplomų malūnų“, kaip vadina ministerija.
Jie priima bet ką, kas kruta, kas užeina, ar 2017, 2019, 2021 metais, ar matematiką išsilaikei, ar ne, absoliučiai visus priima.
Yra tų kolegijų, kurios nekreipia dėmesio, sako, kad joms nereikia valstybės finansuojamų krepšelių, sako, mes priimsime bet ką ir susirinksime iš tėvų pinigus.
Jie tai daro, tūkstančiais priima, klesti, ne tik Vilniuje, bet ir Kaune atsidarinėja. Bet kam pritaikytas mūsų švietimas.
Kadangi esu žiniasklaidos atstovas, manau, kad gerą įtaką duotų ir vaizdą taisytų skaidrumas ir viešumas, kad pasakytų ne aptakiai, o konkrečiai.
Bet ministerija visada to vengė ir vengs, nors turi tiek duomenų, jų ten kalnas ir puikiai mato, kur yra „diplomų malūnai“ ir kas su vienu ar puse balo priima į aukštąsias mokyklas.
Reikia viešinti tas mokyklas garsiai, sakyti, kad jeigu jūs ateisite mokytis į šias mokyklas, ten atsidursite tarp tokių, kurie bendrojo lavinimo mokyklose nesimokė, jeigu jums tinka, tai stokite, viskas tvarkoje.
Ministerija nei apie bendrojo išsilavinimo, nei apie aukštąjį mokslą vengia kalbėti kritiškai.
Ministerija apie bendrąjį išsilavinimą, apie aukštąjį mokslą vengia kalbėti kritiškai arba pasakyti – čia yra ne kokybė, trūkumai.
Anglijoje yra tarnyba, valstybinis organas, kaip pas mus būtų kokia švietimo agentūra, kuri pasako, kad šios mokyklos yra geros, o šios yra blogos, pas mus tai niekada nesu girdėjęs, kad čia būtų blogai.
Politikai nusprendė naudoti tik vieną įrankį prieš nekokybę – finansus.
Jeigu jūs pasirenkate netaikyti jokių kartelių, mes jums neduosime pinigėlių. Ir nereikia mums jūsų pinigų, išgyvensime ir patys, priimsime 1,8 tūkst. mokinių, kurie nesimokė mokykloje, bet jie mums atneš po 2 tūkst. eurų ir susidarys tie milijonai, nesukit galvos.
Taip siunčiama žinia, kad tu išvis gali nieko nesimokyti, ateiti į aukštąją, nusipirkti diplomą ir tiek žinių.
Pernai iš neįveikusių kartelių visos aukštosios mokyklos susirinko virš 7 mln. eurų kaip mokestį už studijas.
Taip siunčiama žinia, kad tu išvis gali nieko nesimokyti, ateiti į aukštąją, nusipirkti diplomą ir tiek žinių. Tada mes ir negalime kalbėti, kad kada nors pasieksime kokybę.
Paskui kolegijos ir universitetai, kurie laikosi tų kartelių, lieka su ilga nosimi ir sako, mūsų valstybėje neapsimoka sąžiningai elgtis.
Įsivaizduojate, kai tai pasako aukštosios mokyklos.
Pozityvo šaltinis švietimo horizonte
– Be universitetų bei kolegijų, turime ir profesines mokyklas. Koks jų vaidmuo Lietuvoje?
– Tai yra vienintelis laukas, kur galima džiaugtis tuo, ką daro politikai.
Profesinėse mokyklose įvyko didžiausias lūžis, jos buvo technologiškai apginkluotos stipriausiai, buvo mesti dideli pinigai, įkurti sektoriniai centrai.
Man teko daugelyje jų apsilankyti, ten galima gauti kultūrinį šoką.
Jeigu turi prastą vaizdinį apie profesinę mokyklą, nuvažiuok į keletą – Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centrą Kaune ar Alytaus, Šiaulių, matysi, koks ten lygis, ten dirba robotai, yra geriausia, moderniausia įranga supirkta.
Man teko daugelyje jų apsilankyti, ten galima gauti kultūrinį šoką.Man teko daugelyje jų apsilankyti, ten galima gauti kultūrinį šoką.
Skiriamas normalus finansavimas, per metus priimta virš 20 tūkst. jaunuolių. Seniau nebuvo būdų jaunuoliams pritraukti į profesinį mokymą, o dabar jau yra.
Čia yra svarbus vienas niuansas. Lietuvoje kiekviena mokykla, kokia ji bebūtų, kovoja dėl kiekvieno vaiko, nes tai reiškia mokinio krepšelį.
Todėl visos pagrindinės mokyklos ir gimnazijos nenori paleisti vyresnių klasių mokinių, laikosi jų įsikibę ir negalvoja apie vaikų ateitį ir perspektyvas, galvoja, kad man reikia šito vaiko dviejų tūkstančių, o kaip vaikas gyvens vėliau, ar mokykloje mokysis, ar kitus demotyvuos, nesvarbu.
Bet ką pasiūlė ministerija, nuo rugsėjo pirmos dienos vaikai, kurie mokosi gimnazijoje, tuo pat metu gali mokytis profesinėje mokykloje.
Iš ryto mokaisi gimnazijoje, po pietų eini ir mokaisi kažkokį pasirinktą profesijos modelį, pavyzdžiui, virėjo.
Kolegijos ir universitetai, kurie laikosi tų kartelių, lieka su ilga nosimi ir sako, mūsų valstybėje neapsimoka sąžiningai elgtis.
Baigdamas gimnaziją turėsi vienos profesijos pagrindus, tai yra labai gerai, labai stipru, to ir reikėjo.
Tuo pasinaudojo 400 mokinių, dar mažoka, bet gal įsibėgės. <...>
Paplito jau pakankamai garsas, kad vis dėlto verta kartais baigti profesinę mokyklą, juolab, kad jos siūlo labai daug mokymo programų, dabar moko ir JAVA programuotojus ir vaizdo, garso, reklamos kūrėjus ir net orlaivių mechanikus.
Kai pamatai lygį, suvokti, kad tavo senosios jaunystės nuostatos neatitinka visiškai realybės.
Ir tas kelias iš pradžių stoti į profesinę, o paskui į aukštąją, tai yra – papildyti save ir teoriniu, ir praktiniu lygmeniu, yra labai geras.
Kai pamatai lygį, suvokti, kad tavo senosios jaunystės nuostatos neatitinka visiškai realybės.
Bet gal geriau pirmiau stoti ne į aukštąją, o profesinę.
Nors Lietuvoje tai dar sunkiai įsibėgėjantis dalykas, jis labai vertinamas darbdavių ir toks žmogus yra labiau pasirengęs pradėti verslą.
