Šia proga E. Egron-Polak pasakė kalbą, kurioje pabrėžė, kad šiandien gyvename žinių visuomenės ir ekonomikos eroje, kai jos tampa vis reikšmingesniu ir didesniu strateginiu ištekliumi, o universitetams skiriamas pagrindinis vaidmuo.
„Aukštojo mokslo institucijos dabar tapo ne tik išskirtinai svarbios, bet galbūt ir kur kas sudėtingesnės, keblesnės jas valdyti, nei anksčiau, – sakė Pasaulio universitetų asociacijos generalinė sekretorė. – „Lūkesčiai, dedami į universitetus, yra didžiuliai, o kartais net varžosi vieni su kitais“.
E. Egron-Polak pasakojo, kad dėl holokausto jos tėvams nebuvo įmanoma siekti aukštojo mokslo. Po II pasaulinio beveik 20 metų trukusios geležinės uždangos Čekoslovakijoje E. Egron-Polak tėvai 1968 m. priėmė be galo drąsu sprendimą palikti viską, kas artima, ir ją kartu su broliu pasiimti gyventi į Kanadą.
E. Egron-Polak yra studijavusi Čekoslovakijoje, Kanadoje ir Prancūzijoje – prancūzų literatūrą, politikos mokslus ir tarptautinę politinę ekonomiką. Beveik 20 metų dirbo įvairiuose vadovaujančiuose postuose Kanados universitetų ir kolegijų asociacijose. 2002 m. ji buvo paskirta Pasaulio universitetų asociacijos generaline sekretore, taip pat yra daugelio UNESCO, Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros komisijos komitetų narė.
Po MRU Garbės daktaro regalijų teikimo Eva Egron-Polak atsakė į kelis klausimus.
– Lietuvoje diskutuojama dėl tam tikro balo įvedimo, visuotino slenksčio taikymo stojant į aukštąsias mokyklas. Ką jūs apie tai manote?
Pažymys, kuriuo įvertinami vidurinįjį mokslą baigiantys absolventai, yra puikus išsilavinimo matas, taikytas ir man besimokant. Tačiau tai – nebūtinai pagrindinis rodiklis, rodantis jaunimo gebėjimą mokytis ar studijuoti.
– Manau, kad aukštasis mokslas turėtų būti prieinamas kiekvienam, kuris jo siekia ir yra tam pasiryžęs. Tačiau neturi būti prieinamas jam nepasirengusiems. Vis dėlto jeigu yra taikoma atranka, šalia turėtų būti pasiūlyti ir pagalbos stojantiesiems būdai, kurie leistų ją įveikti. Jūs turėtumėte padėti tiems, kurių išsilavinimas nepakankamas siekti aukštojo mokslo. Pasiūlyti programas, kurios padėtų pasirengti būti priimtiems į universitetus. Žinoma, pažymys, kuriuo įvertinami vidurinįjį mokslą baigiantys absolventai, yra puikus išsilavinimo matas, taikytas ir man besimokant. Tačiau tai – nebūtinai pagrindinis rodiklis, rodantis jaunimo gebėjimą mokytis ar studijuoti.
Jei jie nebaigia gerais pažymiais, nereiktų užkirsti kelio būti priimtiems į aukštąsias mokyklas. Žinau valstybių, kurios siūlo metų laiko programas iki universitetinių studijų. Jei studentai su jomis nesunkiai susitvarko, jie gali net iš karto peršokti į antrą I pakopos studijų kursą. Galiu suprasti, kodėl jūs norite taikyti atranką, – kad nereiktų susidurti su dideliu kiekiu tam nepasirengusių žmonių nesėkmių atvejų. Bet tikrai nemanau, kad reiktų užtrenkti duris aukštajam mokslui.
Kita vertus gali būti taikoma daugiau į asmenį nukreiptas priėmimas. Jūs gaunate apie jį bylą, dosjė, susipažįstate su motyvacija, sužinote apie užmokyklinę veiklą, priėmimas nėra grindžiamas vien pažymiais. Tai reikalauja daug pastangų, bet turi ir nemažai privalumų. Vienas sprendimų – pažymiais prastai įvertintiems jaunuoliams atranką pasiūlyti įveikti remiantis kitais jų sugebėjimais – savanoriška veikla ir pan.
– Netrukus universitetuose prasidės sesija, kai nuolat aštriai iškyla nusirašinėjimo, akademinės etikos klausimai. Kaip patartumėte mažinti ar naikinti tokius reiškinius?
– Anksčiau tai buvo mažiau aktualu, nes buvo kur kas sudėtingiau daryti. Dabar yra „Vikipedija“, kiti greitai pasiekiami šaltiniai, įprastu veiksmu tapo vadinamasis copy/paste. Galbūt tai labai išplito dėl paprastumo. Universitetai turėtų imtis atsakomybės ir kaip galima anksčiau informuoti šiais klausimais studentus. Pirmosios paskaitos ir turėtų būti tam skirtos – supažindinti, kas yra plagiatas, kodėl yra blogai nusirašinėti, nesąžiningai studijuoti ir t.t.
Pirmosios paskaitos ir turėtų būti tam skirtos – supažindinti, kas yra plagiatas, kodėl yra blogai nusirašinėti, nesąžiningai studijuoti ir t.t.
Pamenu, kai pradėjau studijuoti, mums labai aiškiai visą tai sudėliojo. Taip pat ir – kaip naudotis bibliotekos ištekliais, kaip reikia cituoti, skirti savo kūrybą nuo kitų. Juk jei pagaunate apgaudinėjantį studentą, jį tai gali sužlugdyti. Kartais nesąžiningai elgdamiesi studentai patys gerai nesuvokia, kad elgiasi blogai. Tai gali būti susiję ir su kultūriniais skirtumais, kai taikomi nevienodi reikalavimai pradedant studijuoti kitos valstybės aukštojoje mokykloje. Todėl labai svarbu nuo pat pradžių aiškinti, kalbėtis, kaip suprantami etikos principai. Esu tikra, kad universitetai ne tik patys privalo elgtis etiškai, bet ir jos mokyti kur kas intensyviau, nei anksčiau. Aukštosios mokyklos turėtų kelti etikos klausimus, viešai apie juos diskutuoti tiek savo viduje, tiek ir už jų ribų.
– Ką manote apie studentų išvykimą studijuoti į kitų valstybių universitetus, ką duoda studentų mobilumas?
– Esu įsitikinusi, kad tai pagrindinis raktas plečiant aukštojo mokslo tarptautiškumą. Visada sakau, kad būtų idealu, jei išvykusiųjų studentų balansas būtų panašus su atvykstančiaisiais. Tačiau yra vienas aspektas – universitetai gautų kur kas naudingesnės ir įvairesnės patirties, jei tam būtų pasiruošę.
Fakultetų atstovai, akademinė bendruomenė turi žinoti, ko tikėtis susiduriant su kultūriniais, religiniais skirtumais. Net ir valgyklose, kavinėse tam turi būti pasiruošęs. Kitaip susidursi su negatyviu santykiu, užsidarymu. O jei esate gerai pasirengę, tai labai praturtina abi puses. Manau, ne kiekvienas Lietuvos studentas turi galimybę nuvykti, tarkime, į Turkiją. Tačiau, jei lietuvis ir turkas kartu čia lanko paskaitas, dalinasi patirtimi, tokia pažintis kur kas labiau suartina šalis ir teikia visapusiškos naudos studijuojant.
