Gabus mokinys iš Radviliškio į uostamiestį su tėvais atsikraustė prieš kelerius metus. Talentingą vaikiną mokytis priėmė Klaipėdos licėjus. Aktyvus tarptautinių olimpiadų laureatas kryptingai siekė užsibrėžto tikslo ir aplinkinius nustebino puikiais brandos egzaminų rodikliais. Iš penkių egzaminų N.Pajanok gavo maksimalius įvertinimus – po 100 balų. Tokie rezultatai jam atvėrė kelią studijuoti Kembridžo universitete.
– Ar visada noriai mokeisi?
– Mokslai man puikiai sekėsi nuo pat pirmos klasės, bet aš jais itin nesidomėjau. Pernelyg nesistengdavau, bet vis tiek buvau tarp geriausių. Lūžis įvyko septintoje klasėje, kai pas draugą namuose radau chemijos knygą. Chemijos mes dar nesimokėme, bet aš labai susidomėjau – buvo kažkas naujo. Greitai supratau, kad chemijai reikia ir fizikos, ir matematikos žinių. Draugas man atidavė tą knygą, o aš pradėjau domėtis mokslu.
Pernelyg nesistengdavau, bet vis tiek buvau tarp geriausių. Lūžis įvyko septintoje klasėje, kai pas draugą namuose radau chemijos knygą.
– Kodėl pasirinkote mokyklą Klaipėdoje, kodėl ne Vilniuje?
– Tėvai tiesiog norėjo pakeisti aplinką. Galėjome važiuoti bet kur, bet nusprendėme, kad čia miestas malonesnis, ir jūra šalia. Be to, čia jau buvo licėjus, aš pažinojau kelis moksleivius, su kuriais buvau susipažinęs per olimpiadas. Pagalvojome, kad čia bus geros sąlygos visiems.
– Ar turi sesių, brolių? Kaip jiems sekasi mokytis?
– Turiu šešeriais metais vyresnę sesę. Ji jau seniai baigė mokyklą, studijas Mykolo Romerio universitete, dirba. Ji nebuvo taip įnikusi į mokslus, ji buvo... kaip čia pasakius... normali (juokiasi, – aut. past.).
– Tavo tėvai gal pedagogai? Gal jie įskiepijo meilę mokslui?
– O ne! Visai ne! Mano tėtis dirbo muitinėje, dabar jau pensijoje. Mama pagal specialybę yra siuvimo technologė.
– Kada tu supratai, kad nori studijuoti Kembridže ir tai yra pasiekiama?
– Apie tau jau ėmiau galvoti kokioje devintoje klasėje. Olimpiadose, įvairiose sesijose susipažinau su žmonėmis, kurie ten jau mokosi. Supratau, kad tai įmanoma ir man. Ėmiau kryptingai mokytis, kad ten patekčiau.
Kaip ir daugelyje užsienio universitetų, reikėjo pirma parašyti prisistatymą. Jei jiems patinka aprašymas, jie pakviečia į interviu. Interviu metu užduodami dalykiniai klausimai, atsakymai vertinami pagal įvairius kriterijus. Aišku, daug lemia ir pasiekimai, kuriuos esi gavęs. Jei patikai per interviu, tada jie parašo sąlygas, kaip turi išlaikyti egzaminus, kad įstotum. Man buvo iškelta sąlyga iš fizikos, chemijos ir matematikos egzaminų surinkti ne mažiau 95 balus, ir kad visų brandos egzaminų vidurkis būtų bent 95.
– Ar tave išgąsdino tie skaičiai?
– Taip, žinoma! Ypač vidurkis – 95. Kaip ir daugelis – nebuvau įsitikinęs, kaip pavyks išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Labiausiai bijojau būtent dėl šio egzamino. Galvojau taip: jei iš lietuvių kalbos egzamino gausiu bent 70 balų, tada visus kitus reikia išlaikyti šimtukais. Dėl to truputėlį nervinausi. Net ir praėjus egzaminams jaučiau įtampą. Nusiraminau tik pamatęs rezultatus.
Studijuosiu fizikinius gamtos mokslus. Mane tas universitetas ir žavi, kad besimokant galima rinktis disciplinas, kurios labiau patinka.
– Ar turėjai kokį atsarginį variantą, ką darytumei neįstojęs į Kembridžo universitetą?
– Taip, turėjau. Negalvojau apie jokius kitus užsienio universitetus – tik Vilniaus. Būčiau stojęs ten, bet po metų pabandęs vėl stoti į Kembridžo universitetą. Aš į jokį kitą universitetą nenorėjau.
– Ar be mokslų dar turi kokių pomėgių?
– Žinoma! Baigiau muzikos mokyklą. Groju gitara. Buvau apleidęs, dabar po truputį vėl imu groti. Prieš porą metų ėmiau piešti plakatus, dabar vėl ketinu grįžti prie šio pomėgio. Nuolatos sportuoju.
Mokaisi tik dėl pažymių, o tai nėra gera motyvacija. Reikia išsirinkti, ko nori ir pasigilinti daugiau.
– Kaip tau lengviau mokytis?
– Noriu, kad aplinkui nieko nebūtų, užsidarau.
– Kokie tavo patarimai būsimiems abiturientams. Kaip reikia pasiekti gerų rezultatų, juk mokytis reikia mokėti?
– Taip. Reikia mokėti. Iki tol, kol nesurandi, ko iš tiesų nori, tas mokslas yra toks lyg be pagrindo. Mokaisi tik dėl pažymių, o tai nėra gera motyvacija. Reikia išsirinkti, ko nori, ir pasigilinti daugiau. Tada viskas atrodo prasmingiau ir motyvacijos daugiau atsiranda. Ir dar – reikia atsiriboti nuo elektroninių prietaisų. Bent jau man tai buvo gana sudėtinga (šypsojosi, – aut. past.)
– Ar naktinėdavai prie knygų?
– Teko, nors greitai supratau, kad tai – ne man. Pažįstu žmonių, kurie miega vos po kelias valandas ir sako, kad jiems viskas gerai. Aš nepamiegojęs nors šešių valandų nebegaliu į knygas žiūrėti. Prieš egzaminus apskritai stengiausi ilgiau miegoti.
– Kokia disciplina mokykloje tau labiausiai nesisekė?
– Istorija! Man buvo įdomu, bet man tiesiog nesisekė šis mokslas. Nepatiko šiems mokslams skirti laiko. Į pamokas eidavau nepasiruošęs ir mieliau klausydavausi, ką mokytojas pasakoja.
– Ar esi kada nors gavęs dvejetą?
– Taip! Iš geografijos. Taip jau buvo, kad iki septintos klasės stengiausi nedaryti namų darbų. Tai jei pasisekdavo – išsisukdavau, jei ne – gaudavau prastus pažymius. Ruošdavau tik tuos namų darbus, kur žinojau, kad nepavyks išsisukti nuo blogo pažymio. Nepritariu priverstiniams namų darbams, jie turėtų būti paskirti individualiai. Taip jau yra kai kuriose Lietuvos mokyklose – darai namų darbus pats, nes jau esi subrendęs nuspręsti, ko tau dar reikia pasimokyti, kam esi pasiruošęs.
– Ar vaikystėje tėvai su tavimi kartu ruošė namų darbus?
– Tai būdavo labai retai. Kai reikėdavo – mama pasėdėdavo su manimi. Bet man tai nepatikdavo, jaučiau įtampą.
– Kaip manai, jei būtum likęs Radviliškyje – ar dabar galėtum didžiuotis įstojęs į Kembridžo universitetą?
– Geras klausimas. Aš apie tai dažnai galvoju ir nerandu atsakymo. Aišku, lygis visiškai ne tas buvusioje mokykloje. Čia klasėje sėdi keli žmonės ir mokytojas gali skirti kiekvienam dėmesio. Kol mokiausi Radviliškyje, tarp devintokų chemijos olimpiadose buvau pirmas. Gal būčiau pirmas ir toliau? O gal ne? Manau, kad vis tiek viskas būtų susiklostę kitaip. Dėl olimpiadų praleisdavau daug pamokų. Licėjuje mokytojai sugebėdavo grąžinti į tą patį lygį, ten taip nebuvo.
– Kaip ketini praleisti likusias atostogas?
– Studijos prasideda tik spalį, tad turiu dar daug laiko. Noriu pakeliauti dviračiais, pabūti su draugais, nes jie jau nuo rugsėjo pradės studijas. Noriu tiesiog pailsėti.
Nikitos Pajanok mama Natalija:
„Daug kas klausia, kaip pavyko išauginti gabų mokinį. Reikia tiesiog mylėti savo vaiką, palaikyti jį. Patys nedėjome daug pastangų, jis tiesiog labai norėjo mokytis. Tik vėliau nemažai reikėjo išleisti pinigų knygoms. Jos buvo anglų kalba ir brangios. Labai bijojome, kaip jam seksis išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Nerimavome, nes patys namuose kalbame rusiškai. Esame patys ukrainiečiai, todėl labai išgyvenome dėl to egzamino. Vis galvojame, ar taip būtų pasisekę, jei nebūtume atsikraustę į Klaipėdą. Manau, kad dideliame mieste yra daugiau galimybių. Taip pat ir vaikui didesnė konkurencija – daugiau galimybių tobulėti. Dabar su nerimu ruošiamės studijoms, o patys stengsimės būtinai sūnų aplankyti“.
