– Kokio amžiaus vaikai jau gali savarankiškai naudotis internetu?
R.Radzevičiūtė-Porutienė: Žiūrint iš psichologinės perspektyvos tokį amžių sunku nusakyti. Vaikai skiriasi savo brandumu, socialiniais įgūdžiais, charakterio savybėmis, interesais. Reikėtų vertinti konkretaus vaiko sukauptą savarankiškumo patirtį. Ypatingą dėmesį vertėtų kreipti į planuojamos veiklos internete kryptingumą. Kitaip tariant, kuo aiškiau vaikas įvardina, koks jo savarankiško buvimo internete tikslas, tuo geriau. Kartais suaugusieji klaidingai tapatina vaiko gebėjimą savarankiškai naudotis internetu su jo noru tai daryti, ar gebėjimu įsijungti kompiuterį bei paleisti naršymo programą.
Visada pravartu atsižvelgti į socialinių programų, siūlančių galimybę keistis informacija internete, naudojimosi taisykles. Dauguma jų nurodo, kad vartotojas turėtų būti ne jaunesnio nei trylikos metų amžiaus. Mokantis nuotoliniu būdu tėvai turėtų pasidomėti, ką išties vaikas veikia prie kompiuterio, nepalikti jo savieigai.
– Kaip apie saugumą internete kalbėtis su vaikais taip, kad jie suprastų?
T.Porutis: Vaikams sunkiau klausytis abstrakčių dalykų, todėl kalbantis verta pasitelkti konkrečius pavyzdžius. Konsultacijose kalbėdamasis su vaikais apie internetą kartais pasitelkiu analogiją apie pilną jų mėgstamų sausainių pakelį, kuris yra atidarytas ir paliktas parke ant suolo. Klausiu, kaip elgtųsi, jei tokį pastebėtų? Ar imtų valgyti? Dauguma atsako, kad paliktų ten kur rado, nes nežino, ar neapsinuodytų suvalgę. Vaikai tikslina, kad nežino, kas ir dėl ko juos paliko, o gal net išmetė. Kai kurie net pasako, kad sausainius kas nors galėjo sukeisti ir jie net ne iš to pakelio. Tai puiki proga nukreipti kalbą į situaciją internete. Kaip vaikas elgtųsi, jei nepažįstamas žmogus pakviestų pasikalbėti pokalbių svetainėje arba pasiūlytų susirašinėti? Ką jis mano apie visų, atsitiktinai rastų video peržiūras? Visada pravartu paklausti paties vaiko, kokias interneto grėsmes jis žino pats?
Atsiminkime, kad kuo vaikas geriau žinos pagrindinius savo buvimo internete tikslus, tuo saugesnis jis bus, nes išvengs betikslio naršymo.
– Žinoma, kad vaikus reikia prižiūrėti ir internete, tačiau kaip neperžengti ribų? Kaip juos kontroliuoti?
T.Porutis: Tėvams reikėtų pradėti nuo savęs pačių. Kalbant apibendrintai, didžiausia problema kyla tuomet, kai pačioje interneto naudojimo pradžioje nenustatomos jokios ribos ir tikimasi, kad vaikui tiesiog nekils problemų. Deja, bet tik laiko klausimas, kada nekontroliuojamame internete vaikai susidurs su vienomis ar kitomis su problemomis.
Tiesa yra ta, kad kompiuterio, planšetės ar išmanaus telefono vaikas negali įsigyti pats. Kartais argumentuojama, kad vaikai šiuos dalykus nusiperka už taip vadinamus „savo pinigus“. Galbūt taip yra, tačiau „jo pinigus“ duota artimieji.
Nerodykite pavyzdžio, jog betikslis interneto naršymas yra būdas leisti laiką.
Norėčiau pasidalinti keliais svarbiais dalykais, kuriuos suaugusieji dažnai pamiršta. Pirmas – visada iš anksto apsvarstykite, ar ir dėl ko vaikui reikalingas konkretus įrenginys. Susitarkite, kam jis bus naudojamas. Jei vaikas išsirinko konkretų įrenginio modelį, pasidomėkite, ar jo parametrai nėra pertekliniai jūsų susitarimui. Antras – nedovanokite elektronikos įrenginių, kai jais dar nesidomi. Nenaudokite jų kaip ankstyvosios vaiko užimtumo priemonės. Geriau rinktis knygas, žaislus, sportą. Trečias – kai dovanojamas galintis sietis su interneto turiniu įrenginys, jame jau turi būti įdiegta iš anksto aptarta apsauga ir kontrolė. Tai turėtų būti vaiko amžių atitinkanti turinio apsauga, naudojimosi laiko kontrolė ir galimybė gauti jo veiklos turinio ataskaitas. Ir ketvirtas dalykas – stenkitės nerodyti pavyzdžio, jog betikslis interneto naršymas yra būdas leisti laiką. Nusistatykite laiko leidžiamo internete ribas taip pat ir sau, nes pavyzdys yra geriausias auklėtojas.
– Kokie pavojai kyla vaikams, kurie internetu naudojasi neprižiūrimi? Ką tėvai turėtų žinoti?
R.Radzevičiūtė-Porutienė: Reikėtų skirti labiau universalius ir galbūt specifinius pavojus. Su pirmaisiais susiduria kone visi neprižiūrimai internetu besinaudojantys vaikai. Jie apima smurtinių, pornografinių, neatitinkančių amžiaus scenų peržiūras. Nemažai vaikų domisi ir įsitraukia į įvairių spiritistinių bei okultinių praktikų stebėjimą ar net eksperimentavimą. Ši informacija žaloja ir iškreipia natūralią žmogaus raidą, kreipia jo pomėgius netinkama linkme, trukdo susikaupti ir mokytis, pažeidžia miego ritmą, nuotaiką, skatina baimių ir nerimastingumo atsiradimą.
Galiausiai, nekontroliuojamas naudojimasis internetu skatina naujų ir vis labiau įtraukiančių žaidimų paiešką, kas praktiškai visada veda prie priklausomybės nuo elektroninių įrenginių.
Specifiniai pavojai gali ir neištikti, tačiau praktikoje pasitaiko gana dažnai. Jie apima galimybę tapti patyčių auka, patirti psichologinį smurtą, grasinimus. Vaikai taip pat gali susidurti su sukčiavimu, reketavimu, suaugusiųjų priekabiavimu ar net išnaudojimu.
– O ką turėtų žinoti vaikai? Ką jiems galite patarti?
R.Radzevičiūtė-Porutienė: Yra toks auksinis žodis – pasitark. Vaikai turėtų žinoti, kad jeigu nujaučia, jog kažkas vyksta negerai – turėtų pasitarti su patikimu suaugusiuoju. Problemas visada galima išspręsti. anksčiau problemos išsiaiškinamos, tuo paprasčiau yra išsprendžiamos.
Vaikai taip pat turėtų žinoti, kad internete bet kas gali būti bet kuo. Čia ne visada galioja jiems įprastos socialinio gyvenimo taisyklės. Labai svarbu saugoti asmens duomenis: nesidalinti savo vardu, pavarde, amžiumi, gyvenama vieta, telefono numeriu, mokyklos pavadinimu, klasės numeriu, nuotraukomis. Nesipasakoti apie tėvus, nesipuikuoti brangiais daiktais, nesidalinti šeimos gyvenimo aplinkybėmis.
Jie taip pat turėtų žinoti apie atsakomybę internete. Nusikalstama veikla internete yra taip pat draudžiama, kaip ir realiame gyvenime. Patyčios internete yra taip pat draudžiamos, kaip ir realiame gyvenime, o jų skleidėjas gali būti techninėmis priemonėmis surastas.
– Kaip ugdyti atsakingą interneto vartotoją?
T.Porutis: Nepamirškime, kokią svarbią rolę atsakomybės ugdyme atlieka pavyzdys. Visų pirma, vaikai pamato ne kompiuterį, o savo tėvus prie jų. Ar suaugę sugebame nusistatyti buvimo prie kompiuterio ir interneto tikslą ir laiko ribas? Ar mūsų veikla yra prasminga ir ar nešvaistome savo laiko?
Mokėkime paaiškinti ir atsakyti savo vaikams, ką veikiame internete, kai jie to paklaus. Stenkimės, veikti tik tuos dalykus, kurių nereikėtų gėdintis ar slėpti vaikui priėjus pasižiūrėti. Taip pat nenusišalinkime ir nuo jų gyvenimo. Domėkimės veikla internete ne kaip kontrolieriai, o kaip norintys suprasti poreikius ir interesus. Nepamirškime, kad didžiausi pavojai internete ištinka būtent vienišus ir mažai su tėvais bendraujančius vaikus.
– O ką daryti, kad laikas, praleistas internete, būtų ne tik smagus, bet ir naudingas?
R.Radzevičiūtė-Porutienė: Kaip ir kitose gyvenimo sferose, reikia paskatinimo teigiamoms elgesio kryptims. Labai svarbu suvokti, kad pats savaime internetas nėra vertingas, jis gali tapti vertingas, kai padeda vystyti teigiamus pomėgius, skatina praplėsti žinias, padeda mokytis. Investuokime savo laiką į vaiko interneto laiką padėdami jam atrasti tinkamas ir reikalingas programas. Turime savotišką įprotį apie internetą mąstyti tik kaip apie nemokamą prieigą prie reikalingų dalykų, tačiau kartais galbūt verta investuoti į kokybiškas mokamas programas, kurios veiktų sklandžiai, būtų vaikui įdomios ir skatintų jį tobulėti? Mokykime vaiką gerbti autorinę nuosavybę internete. Atkreipkime dėmesį, kad savo veiksmais ir pavyzdžiu nepaskatintume vaiko pradėti jas kažkaip pažeidinėti.
Venkime ir kiek galima nutolinkime populiarių kompiuterinių žaidimų „įsileidimą“ į savo įrenginius. Reikėtų žinoti, kad kuo vėliau vaikas turės galimybę žaisti įtraukiančius žaidimus, tuo mažesnė tikimybė, kad taps nuo jų priklausomas. Vardan vaikų gerovės atsisakykime tokių žaidimų ir patys. Taip sutaupysime laiko padėti vaikams atrasti sveiką santykį su internetu. Nusiteikime, kad ne visais mūsų sprendimais vaikai bus patenkinti. Šiame procese prireiks daug laiko, kantrybės, nuoseklumo, tinkamo elgesio paskatinimo ir geranoriško kai kurių dalykų pakartojimo.
– Pakalbėkime apie patyčias. Sakoma, kad dažnai į internetinę erdvę jos persikelia iš mokyklų koridorių. Ar tai tiesa? Gal tokiu atveju nuotolinis mokymas gali pasitarnauti kaip būdas sumažinti patyčių riziką?
T.Porutis: Patyčios tiesiogiai nepriklauso nuo erdvės. Jos gali sėkmingai užgimti tiek mokyklos koridoriuje, tiek ir virtualioje erdvėje. Patyčias sukuria ne erdvė, bet žmonės. Pats nuotolinis mokymas, kol jis naujas reiškinys, galbūt kažkiek sumažins patyčias, tačiau bėgant laikui, ieškantys kaip pasityčioti, atras savo būdus ir šioje erdvėje. Yra dalykų, dėl kurių internetinės patyčios gali tapti daug labiau pavojingos ir žeidžiančios, nei tiesioginės. Žmogus negali fiziškai pasitraukti iš tos situacijos, jos gali vykti ir dieną, ir naktį, nėra vietos, kur jų nepatirtum, nes internetas yra visur. Internetas sukuria savotišką anonimiškumo ir nebaudžiamumo šydą, už kurio slepiasi tie, kurie tyčiojasi, ir jų veidai lieka nematomi. Įrašai internete lieka ilgam ar net neribotam laikui. Juos mato daugybė žmonių, o ne vien tie keli stebėtojai mokyklos koridoriuje.
Labai svarbu mokyti vaikus tiksliai atpažinti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti.
Svarbu suprasti, kad patyčiose yra trys grupės žmonių. Yra tie, kurie tyčiojasi, yra tie, iš kurių tyčiojasi, ir patyčių proceso stebėtojai. Pastarieji yra žymiai svarbesni, nei iš pirmo žvilgsnio įtariame. Patyčioms reikalinga auditorija. Kai nėra stebėtojų auditorijos – patyčios netenka energijos.
Labai svarbu mokyti vaikus tiksliai atpažinti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti: nepalaikyti ir neantrinti agresoriui, nesijuokti iš jo užgauliojimų, pranešti mokytojams, tėvams, specialistams. Internetinėje erdvėje turėtume išlikti ne mažiau, o gal net labiau budrūs.
– Kaip tinkamai reaguoti į elektronines patyčias?
R.Radzevičiūtė-Porutienė: Kaip ir visų patyčių atveju lengviau kovoti, kol tai dar netapo įsisenėjusia problema. Yra trys svarbūs dalykai, kurių galime mokyti vaikus: tai atpažinti patyčias, tinkamai į jas reaguoti patiems ir pranešti suaugusiems jas pastebėjus. Nelaukime, kol patyčios nurims savaime, ir nenurašykime jų kaip nedidelių ar nereikšmingų. Nepalikime vaikų vienų ir domėkimės jų socialiniu gyvenimu, kuris šiandien didesne dalimi vyksta internete. Tikrai ne viskas susiklostys teigiama linkme savaime. Pasižiūrėkime, galbūt jau šiandien galime jiems padėti sukurti internetines paramos, savitarpio pagalbos ir palaikymo grupes. Patyčių visada mažiau ten, kur vaikai gauna dėmesio padėdami vieni kitiems ir dalindamiesi.
Ryšių reguliavimo tarnyba teikia rekomendacijas, kaip padėti vaikams būti saugesniems interneto erdvėje:
- Jei susidūrėte su patyčiomis, neteisėtu ar žalingu turiniu internete – praneškite www.švarusinternetas.lt
- Priminkite vaikams niekada neskelbti asmeninės informacijos: namų adreso, telefono numerio, asmens kodo, klasės, kurioje mokosi.
- Priminkite, kad negalima atskleisti slaptažodžių, taip pat ir prisijungimo prie virtualių pamokų nuorodų kitiems žmonėms. Padėkite vaikams susikurti saugius slaptažodžius.
- Padėkite vaikui nustatyti saugumo ir privatumo nustatymus socialiniuose tinkluose ir pasidomėkite, nuo kokio amžiaus juose savo paskyras gali kurtis vaikai.
- Įdiekite kompiuteryje ar kitame įrenginyje, kuriuo vaikas jungiasi prie nuotolinių pamokų, antivirusinę programą, pasirūpinkite jos atnaujinimais.
- Saugodami mažamečius vaikus nuo neteisėtos ir žalingos informacijos internete, įdiekite įrenginiuose, kuriais leidžiate jiems naudotis, turinio filtravimo priemones, apie kurias daugiau patarimų rasite čia: https://www.esaugumas.lt/lt/turinio-filtravimo-programos/316
- Pasidomėkite, ką vaikas veikia nuotolinių pamokų metu. Iššokančios (angl. „pop-up“) nedraugiškos nuorodos ar langai gali atsirasti ir dėl kitų kompiuteryje atvertų langų ar kenkėjiškų programų, o ne dėl nuotolinio mokymosi platformos ar įrankio.
- Priminkite vaikams, kad negalima bendrauti su nepažįstamais asmenimis internete ir jokiu būdu negalima eiti į susitikimus su jais.
- Priminkite, kad virtualiose pamokose galioja tokios pačios drausmės ir mandagaus elgesio taisyklės, kaip ir mokykloje!
