– Lina, kodėl pasirinkote studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką? Ar ilgai svarstėte dėl savo profesinio kelio?
– Studijuoti pradinį ugdymą buvau tvirtai apsisprendusi dar mokykloje. Visada žinojau, kad noriu dirbti šį darbą, ir tvirtai siekiau įgyvendinti savo tikslą. Į studijas stojau užtikrinta ir neabejojanti savo sprendimu. Labai džiaugiausi, kad ir mano aplinka palaikė šį sprendimą ir didžiavosi juo, kadangi mokytojo darbas, mano manymu, yra viena garbingiausių profesijų, kurioje tavo pastangos nematuojamos profesiniais pasiekimais, atlyginimu ar laipsniu, o didžiausią džiaugsmą suteikia kiekvieno vaiko motyvacija mokytis, daroma pažanga.
– Bakalauro studijų metais pradėjote dirbti mokykloje. Ar lengva buvo derinti darbą su studijomis?
– Pradinių klasių mokytoja ėmiau dirbti dar studijuodama VDU Švietimo akademijoje ketvirtame kurse. Žinoma, tai buvo sudėtingesnis laikotarpis, kadangi tiek darbas kėlė nemažai įtampos, tiek studijos bagiamųjų darbų rašymas buvo visai kitokia, neįprasta veikla, todėl reikėjo iš naujo prisitaikyti prie pokyčių ir stengtis laviruoti tarp skirtingų veiklų. Tačiau vėlgi, ir universitetas, vertindamas tai, kad jau dirbame mokytojais, suteikė visas galimybes derinti studijas ir darbą, tiek ir mokyklos vadovai prisidėjo prie to, kad galėčiau sėkmingai baigti mokslus. Taigi turiu pasidžiaugti, kad šias veiklas tikrai pavyko suderinti ir pasiekti norimų rezultatų.
– Šiandien esate trečiokų mokytoja. Kas buvo sunkiausia pradėjus dirbti? Su kokiais iššūkiais susiduriate mokyklos kasdienybėje?
– Su iššūkiais mokykloje tenka susidurti kasdien. Reikia išmokti derinti administracinius darbus ir pamokų vedimą bei spręsti iškilusius konfliktus. To niekas neišmokys per jokias paskaitas, reikia tiesiog sugebėti tinkamai reaguoti tokiose situacijose ir imtis darbų. Pirmaisiais mėnesiais normalu, kad jaudiniesi dėl kiekvienos savo parengtos pamokos, susitikimo su mokinių tėvais, iškilusios nenumatytos situacijos. Bet visa tai vyksta dėl to, jog mokytojas puikiai supranta, kokia atsakinga jo profesija, ir jaučia pareigą savo darbą atlikti aukščiausiu lygiu. Pajausti, kad eini tinkamu keliu, labiausiai padeda pokalbiai su kolegomis, jų patirties ir patarimų išklausymas. Tai leidžia formuoti savo, kaip pedagogo, požiūrį, vertinti kitų patirtį ir suprasti, kad kiekviena situacija turi sprendimą, ir galiausiai – viskas yra tavo rankose.
– Vienas iš iššūkių jaunam mokytojui integracija į mokyklos bendruomenę. Kaip sekėsi atrasti ryšį su kolegomis, tėvais ir mokiniais?
– Mokykloje įsilieti į kolektyvą sekėsi puikiai. Jaučiau, kad esu laukiama, mano, kaip specialistės, darbas vertinamas, todėl buvo sudarytos puikios sąlygos tobulėti mokyklos bendruomenėje. Džiaugiuosi, kad bet kada galiu kreiptis pagalbos ir patarimų į visus kolegas, dalintis savo patirtimi, nebijoti būti sukritikuota. Mano nuomone, mokytojui pozityvi darbo aplinka yra vienas svarbiausių prioritetų.
Bendraudama su mokinių tėvais taip pat siekiu šilto ir nuoširdaus komunikavimo, kuris leistų kurti darnią bendruomenę, kuri išsikelia tuos pačius tikslus ir jų vieningai siekia. Tokiu būdu stengiamės su mokinių tėvais bendrauti atvirai, ieškoti sprendimų kiekvienai iškilusiai situacijai ir kurti pozityvią bei motyvuojančią darbo klasėje aplinką.
– Kaip manote, ko reikia, jog jauni žmonės rinktųsi mokytojo profesiją ir noriai ateitų į ją dirbti? Koks turi būti šiuolaikinis mokytojas?
– Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje jaunus žmones labiausiai motyvuoja galimybės, todėl mokytojo profesija ir pati mokykla turi tapti nuolat tobulėjančia, besikeičiančia ir suteikiančia galimybių tobulėti, ieškoti savęs ir būti aktyviems. Šiais laikais žmonės nebesijaučia įsipareigoję vienai darbovietei, jie nori skirti savo laiko kelioms skirtingoms veikloms vienu metu, įgyvendinti įdomias ir įtraukiančias idėjas, būti išgirsti ir gerbiami, todėl mokykla, kurioje mokytojas yra tik darbuotojas, paklūstantis mokyklos administracijai ir privalantis nuolankiai vykdyti jų griežtus nurodymus, tikrai nei pritrauks, nei išlaikys jauną žmogų savo kolektyve.
– Dirbate su pradinukais, šiandienis vaikas gyvena daugiakalbėje erdvėje, kur kartais vienas iš tėvų būna užsienietis, o kartais ir pats vaikas gimęs svetur. Ar lengvai mokiniai mokosi užsienio kalbos?
– Mano klasėje daugiakalbėje aplinkoje gyvenančių vaikų yra nemaža dalis. Tikrai turiu pastebėti, kad mokantis lietuvių kalbos iškyla nemažai sunkumų, tačiau anglų kalbos pamokose vaikams sekasi puikiai. Nepaisant to, negalėčiau generalizuoti, kad vaikai, kalbantys keliomis kalbomis, geriau mokosi kitų, tik galbūt jie atviresni naujoms kalboms, neturi tiek baimės ir psichologinių barjerų kalbėti kalba, kuri nėra tavo gimtoji.
– Studijuojate švietimo vadybos magistrantūrą VDU Švietimo akademijoje, Vilniuje. Kokių turite profesinių lūkesčių?
– Kuo labiau įsitraukiu į švietimo veiklą, tuo planų profesiniame kelyje daugėja. Praėjusiais metais pradėjau studijuoti švietimo vadybos magistrantūroje, tad noriu tobulėti kaip pedagogė, leisti augti ir mokomiems vaikams, kad jiems baigus pradinę mokyklą visi galėtumėme didžiuotis kartu nuveiktais darbais ir padaryta pažanga. Kaip klostysis profesinė veikla po magistro studijų, dar sunku prognozuoti, tačiau esu atvira teikiamoms plačioms galimybėms švietimo srityje. Neplanuoju iš jos trauktis kaip tik toliau dirbti Lietuvos mokinių labui.
– Šią savaitę prasidėjo priėmimas į aukštąsias mokyklas. Ko palinkėtumėte abiturientams, besirenkantiems mokytojo profesiją?
– Abiturientams noriu palinkėti pajusti savąjį pašaukimą, atsiriboti nuo aplinkos vertinimų ir patarimų. Joks darbas neatneš laimės ir nebus malonus, jeigu jis neatitiks tavo pomėgių ir polinkių. Ir mokytojo darbas tikrai nėra lengviausia profesija, tačiau, kai veikla tau patinka ir kiekvienas įveiktas iššūkis suteikia malonumo, tai leidžia savimi džiaugtis ir jaustis dirbančiai reikšmingą, drąsiai sakyčiau – net reikšmingiausią, darbą.
