Praktiką Čikagoje atlikusi studentė: „Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai išėjimas iš komforto zonos“

– Ingrida, kaip gavai galimybę atlikti praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje?

– Pamenu tą dieną. Stovėjau viešojo transporto stotelėje ir telefono ekrane pamačiau keletą praleistų Lituanistikos fakulteto prodekano profesoriaus Dainiaus Vaitiekūno skambučių ir žinutę apie galimybę vykti į Čikagą. Jutau lengvą euforiją, panašią į tokią, kokia apima vaikystėje, kai tėvai praneša, kad važiuosime prie jūros. Kai dėstytojas D. Vaitiekūnas perskambino, galvoje sukosi daug klausimų, prasidedančiu „k“ raide (kaip? kada? kodėl? kur? kas?). Grįžusi parašiau elektroninį laišką ir sužinojau, kad kartu su manimi keliaus dar viena mergina, o kitos dvi studentės atliks praktiką Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte.

– Ką tau suteikė šis profesinis iššūkis žengiant pedagogo keliu? Kas labiausiai įsiminė?

– Bene didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai išėjimas iš komforto zonos. Kiekvieną penktadienio vakarą gaudavau elektroninį laišką, kuriame būdavo šeštadieninės mokyklos pamokų tvarkaraštis. Tada ir sužinodavau, kurią klasę teks mokyti, tačiau dažniausiai nežinodavau nei temos, nei kokią medžiagą paliko mokytoja. Visada baimindavausi eiti į pamoką, nesusiplanavusi, ką žadu sakyti, daryti, ko reikalauti. Svarsčiau, kas bus, jei mokiniai manęs paklaus elementaraus klausimo, bet dėl streso aš viską pamiršiu ir negalėsiu jiems atsakyti. Atlikdama praktiką Čikagos lituanistinėje mokykloje įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, nes, kai atvyksti į mokyklą likus 20 minučių iki pamokos pradžios, neturi kito pasirinkimo, kaip tik ieškoti išeities.

Lituanistės I. Viluckytė ir Š. Baronaitė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo metu Navy Pier pramogų komplekse (Čikaga)

– Kokius pagrindinius skirtumus gali įvardyti tarp mokyklų Lietuvoje ir užsienyje?

– Pirmą rytą vykdama į mokyklą bandžiau įsivaizduoti jos kitoniškumą, tačiau atvykusi pamačiau, kad ji tokia pati kaip Lietuvoje: kvepia cepelinais, daug tautodailės motyvų... Tiesa, niekada nepastebėjau, kad mokiniai koridoriuose stumdytųsi. Man teko vesti pamokų ir Maironio lituanistinėje mokykloje, kuri nustebino išradingais stendais, tautinių motyvų dekoracijomis koridoriuose ir klasėse. Per pirmą pamoką mokiniai koridoriuje gieda himną. Nežinau, ar Lietuvos mokyklose tai įprasta, tačiau anksčiau su tuo neteko susidurti. O mokiniai visur  yra mokiniai su savo žemiškosiomis savybėmis ir skirtingais mokymosi lygiais. Daugiau dirbau su pradinių klasių mokiniais, teko išklausyti nemažai pasakojimų apie jų močiutes, kas kur šventė ar švęs gimtadienius. Kartais ir pati juos provokuodavau pasakoti, kad susidaryčiau nuomonę, ką jie žino apie Lietuvą. Taip pat Lietuvos mokyklose įprasta mokinius gąsdinti egzaminais. Čia šis faktorius neveikia. Mokinių, praradusių motyvaciją mokytis, sąžinę galima „prakalbinti“ užsimenant apie pinigus. Mokytojai, kurie dirba ir lituanistinėse, ir amerikietiškose mokyklose, minėjo, kad vaikai čia auga turėdami stiprų kapitalistinį požiūrį. Buvo tikrai juokinga, kai vienas antrokas pasiliko po pamokos ir ant mano stalo padėjo dolerį. Kai paklausiau, kodėl mėto pinigus, atsakė: „Čia jums, mokytoja, už gerą pamoką.“

– Kaip tave priėmė lietuvių bendruomenė?

– Laukė. Šiltesnio sutikimo turbūt tiesiog nebūna: ant lovos gulėjo tvarkingai išrikiuoti vardiniai rankšluosčiai, o ant sienos – užrašai „Sveikos atvykusios“ ir „Labas“, lentynose sudėlioti būtiniausi indai, šaldytuvas prikimštas maisto, o kur dar  apsikabinimas... Mokytojai iš karto priėmė į savo kolektyvą, rūpinosi, kad viską rastume. Jaukus ir atsisveikinimo momentas. Visi susėdę Čiurlionio dailės galerijoje kalbėjome apie Lietuvą, praktiką. Viskas baigėsi ašaromis, dovanomis ir pažadais susitikti vasarą.

– Čikagos lituanistinę mokyklą galima pavadinti jaunimo švietimo ir kultūros ugdymo židiniu, kuriame padedama išlaikyti mūsų tautos savitumą svetur. Mums, lietuviams, gyvenantiems Lietuvoje, reiktų pasimokyti tautiškumo puoselėjimo iš tautiečių, gyvenančių užsienyje?

– Manau, kad būtų labai naudinga. Lietuva yra mitų, Eglės žalčių karalienės kraštas... Kiek peržiūrų prieš Velykas sulaukia vaizdo įrašai, kuriuose mokoma, kaip dažyti kiaušinius vašku! Tai rodo, kad tautiečiai nenusigręžia nuo tradicijų, tačiau trūksta įgūdžių, žinių, kurias galėtume labiau stengtis pateikti vaikams ir tėveliams mokyklose. Man irgi tekdavo vis patikrinti, kodėl, pavyzdžiui, per Užgavėnes turi būti oželio personažas, kokia jo paskirtis šios šventės metu, kaip šokama kepurinė.

– Teko girdėti, kad Čikagos lituanistinėje mokykloje vyksta Lietuviško žodžio šventė, kurios metu apdovanojami mokiniai, perskaitę daugiausia lietuviškų knygų. Gal gali apie tai papasakoti plačiau?

– Čikagos lituanistinėje mokykloje šiuo konkursu skatinamas tėvų ir vaikų bendravimas lietuviškai, nes vaikų lietuvių kalbos žodynas nėra gausus, todėl rekomenduojama skaityti kartu. Tokiu būdu tėveliai tarsi nusikelia į vaikystės ir jaunystės dienas, sutvirtina ryšį su savo šaknimis. Apskritai Čikagos lituanistinė mokykla garsėja švenčių minėjimais. Mokytojai sugeba suorganizuoti pasirodymą ar parodą dirbdami vien šeštadieniais. Stebint mažus vaikus, giedančius Lietuvos himną, vyresnius, šokančius kepurinę, vaidinančius „Kuprelio“ spektaklį, deklamuojančius eilėraščius apie Lietuvą, dainuojančius lietuviškas dainas, itin sudėtinga nesusigraudinti. Vienas Čikagos lituanistinės mokyklos mokytojas pasakė, kad tik išvykęs svetur pajauti savo lietuviškumą. Iš lietuviškų išeivijos mokyklų galima pasimokyti labai daug, pradedant tautiškumo skleidimo formomis mokyklose, metodais ir baigiant pavydėtinu sąmoningu tautinio identiteto išlaikymu ir puoselėjimu. Tokios mokyklos padeda suvokti, ką reiškia būti lietuviu.

Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto I kurso magistrantė Ingrida Viluckytė. T.Petrylos nuotr.

– Kokią naudą tau, kaip Lituanistikos fakulteto studentei ir tiesiog kaip asmenybei, davė ši praktika?

– Ši praktika davė daug, nes tai nebuvo vien darbas mokykloje. Man teko susipažinti ir su Montessori mokyklėlės „Žiburėlis“ veikla, Lietuvių tyrimų ir studijų centro archyvu ir darbu jame. Čikagos lituanistinės mokyklos buvusi ir dabartinė direktorės suorganizavo apsilankymą amerikietiškoje mokykloje ir suteikė galimybę stebėti, kaip mokiniai, turintys regos ar protinę negalią, yra integruojami į įprastą mokyklos gyvenimą, kaip ugdomi jų komunikaciniai, kalbiniai, socialiniai gebėjimai. Gyvenimas Čikagoje paneigė visus stereotipus apie Amerikos lietuvius. Jiems nekrenta pinigai iš dangaus, o darbo valandos nėra trumpos. Išeiviams skaudu, kai žmonės, likę anapus Atlanto, sako: „Lengva jums ten kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę, kai pas dėdę Semą šiltai sėdite.“ Žvelgiant iš pedagoginės pusės, praktika įkvėpė pasitikėjimo savimi ir noro eiti pedagoginiu keliu ar kitais būdais skelbti Lietuvos egzistavimą.