Sužavėjo tėčio dovana
Urtės Neniškytės pasirinkimas tapti mokslininke jos šeimai tikrai nebuvo neįprastas. Abu pašnekovės tėvai – chemikai, ir dukra, nors spaudimo sukti mokslo kryptimi tikrai nejuto, nužingsniavo tėvų pėdomis. „Mano abu tėvai yra chemikai, todėl man gamtamokslinis požiūris į gyvenimą iš tiesų buvo labai natūralus. Man tai, kad druska yra natrio chloridas, arba tai, kad spiritas yra etanolis, buvo savaime suprantami dalykai dar prieš einant į mokyklą. Visa tai man buvo labai artima, tačiau negaliu sakyti, kad nuo pat mažų dienų norėjau būti mokslininke“, – kalbėjo mokslininkė.
Man tai, kad druska yra natrio chloridas, arba tai, kad spiritas yra etanolis, buvo savaime suprantami dalykai dar prieš einant į mokyklą.
Pirmos tokios tikros mintys, kad norėčiau būti mokslininke, kiek pamenu, kilo šeštoje klasėje. „Mokykloje prasidėjo biologijos pamokos ir mes mokėmės kažką apie mikroorganizmus. Tėtis tada man padovanojo tokį plakatą, kuriame buvo spalvotai pavaizduotos bakterijos, bakterijų terpės, aš pažiūrėjau į jį – man visa tai buvo taip nuostabu ir įdomu. Tada gal pirmą kartą pagalvojau, kai užaugsiu – būsiu mikrobiologė, nors net neįsivaizdavau, ką tie mikrobiologai daro“, – juokėsi pašnekovė.
Aštuntoje klasėje prasidėjo ir chemija, Urtė pradėjo dalyvauti olimpiadose ir po truputį tas mokslinis kelias iš tiesų išsigrynino. Moteris tikina, kad jai labai pasisekė ir su mokytojais. Urtė džiaugiasi, kad galėjo mokytis iš tokių chemikų kaip Rasa Žemaitaitienė ar Jonas Lagūnavičius, kurie ir padėdavo ruoštis olimpiadoms ir įkvėpė dar labiau gilintis į mokslo sritį. „Pamenu, kad jau vienuoliktoje klasėje žinojau, jog studijuosiu doktorantūrą. Tuo metu mano draugams tai buvo nesuprantama, kaip aš galiu taip toli planuoti gyvenimą, bet man tai buvo visiškai aišku.“
Didelių klausimų, ką studijuoti, Urtei, aišku, nekilo. „Biologija man visada buvo artima, aš nenorėjau studijuoti grynos chemijos, nes man buvo įdomu, kaip ji veikia būtent gyvuosius organizmus, todėl stojau į biochemiją“, – pasakoja mokslininkė. Biochemijos bakalaurą ir magistrą pašnekovė studijavo Vilniaus universitete. Urtė tikino, kad sąmoningai norėjo likti Lietuvoje, nes daugelyje kitų universitetų tuo metu šios studijos buvo dalis biologinio išsilavinimo, o Lietuvoje – cheminio, tai labiau atitiko pašnekovės lūkesčius, todėl ji ir liko čia.
Biologija man visada buvo artima, aš nenorėjau studijuoti grynos chemijos, nes man buvo įdomu, kaip ji veikia būtent gyvuosius organizmus,
„Mes pabaigėme viską tą patį, ką ir chemikai. Man tai atrodė unikalus išsilavinimas, turintis tikrai nemažai stiprybių, palyginti su kitų šalių studijomis. Aš tiesiog galvoju, kad biologiją gali išmokti savarankiškai, o chemijos savarankiškai neišmoksi. Šituo sprendimu aš esu labai patenkinta, nes ir dabar, kai atlieku savo tyrimus, dalis jų yra naujų cheminių reagentų kūrimas. Taigi chemijos žinių šiuo klausimu labai reikia“, – Lietuvos studijų privalumą įvardijo Urtė.
Visada žinojo, kad grįš į Lietuvą
Bakalaurą ir magistrą Urtė baigė Vilniuje, tačiau mokslinius tyrimus užsienyje buvo pradėjusi dar čia bestudijuodama. „Diplominius darbus aš atlikau užsienyje, važinėti pradėjau jau nuo trečio kurso. Bakalauro tyrimą atlikau Europos molekulinės biologijos laboratorijoje Heidelberge, o magistrą – Heidelbergo universiteto BIOQUANT institute“, – pasakojo pašnekovė.
Dėl pačių doktorantūros studijų Urtei abejonių nekilo, ji labai aiškiai žinojo ir tai, kur nori tęsti mokslus. „Dabar galvoju, kad labai jau drąsus buvo sprendimas. Bet pagalvojau, kad stosiu tik į Kembridžą. Amerikos nesirinkau, nes tie universitetai, kurie mane domino, nepriėmė europietiško magistro, taigi – liko tik Kembridžas. Tada sakiau, jei neįstosiu – metus tiesiog keliausiu“, – atviravo Urtė. Dabar pašnekovė juokauja, kad keliauti taip ir nepavyko, nes į Kembridžą įstojo, studijų krypties nekeitė – biochemija.
Dabar galvoju, kad labai jau drąsus buvo sprendimas. Bet pagalvojau, kad stosiu tik į Kembridžą.
Marijos Sklodovskos Kiuri stipendijos siekusi ir ją gavusi Urtė užsienyje pradėjo gilintis į neuromokslų sritį, būtent čia, pasak pašnekovės, ir išsigrynino pati mokslo kryptis. „Nors mano laipsnis yra biochemijos, aš pradėjau dirbti neuromokslų srityje. Beje, šis pasirinkimas buvo sąmoningas, nes Lietuvoje tuo metu molekulinių neuromokslų beveik nebuvo, o aš jau išvažiuodama į doktorantūrą žinojau, kad mano tikslas yra sugrįžti.
Aš išvažiavau įgyti išsilavinimo, nišos, kurioje galėčiau dirbti. Aš manau, kad tu negali grįžti ir daryti to, ką kažkas jau daro. Pirmiausia, nepakonkuruosi su žmonėmis, kurie tai daro jau dvidešimt metų, o antra, visada gera atnešti kažką naujo“, – savo pasirinkimą aiškino pašnekovė.
Baigus studijas, pasak Urtės, buvo tik vienas klausimas – grįžti iš karto ar dar truputį pabūti. „Pasirinkau negrįžti iš karto dėl panašios priežasties, nes po doktorantūros tu dar negali savarankiškai atlikti tyrimų. Pirmiausia, neturi nei galios, nei kas nors tau duos pinigų, o be to, ir pati dar jaučiausi nepasiruošusi dirbti savarankiškai“, – pasakojo mokslininkė.
Tyrinėja smegenų vystymąsi
Po doktorantūros Urtė išvažiavo į kitą Europos molekulinės biologijos laboratorijos padalinį, esantį Italijoje, kur toliau galėjo gilintis į sritį, kuri jai itin patinka – smegenų vystymąsi: „Ši tema pradėjo mane dominti studijų metu, su ja dirbu ir dabar. Trumpai tariant, mes bandome išsiaiškinti, kokią įtaką imuninė sistema turi smegenų vystymuisi. Tai labai specifinė sritis. Beje, tada, kai nuvažiavau į Italiją, šia sritimi domėjosi tik trys grupės pasaulyje.
Tada turėjau Marijos Sklodovskos Kiuri stipendiją, kuri parūpino finansavimą dvejiems metams. Tai buvo labai geras variantas, nes gaudavau ne tik algą, bet ir lėšų tyrimams. Tai suteikia tam tikros laisvės, tu gali tirti, vystyti būtent tai, kas tau yra įdomiausia“, – kalbėjo Urtė. Pasibaigus stipendijai, Italijoje Urtė užsibuvo dar metus, jos darbą laboratorijoje finansavo pats vadovas, o 2016 m. mokslininkė jau grįžo į Lietuvą.
Trumpai tariant, mes bandome išsiaiškinti, kokią įtaką imuninė sistema turi smegenų vystymuisi.
Prieš grįžimą į Lietuvą Urtei reikėjo išspręsti kelis klausimus – finansavimo ir vietos, kur galėtų toliau tęsti savo tyrimus. Šie klausimai buvo išspręsti savarankiškai susiradus stipendijas ir susisiekus su profesoriumi Aidu Alaburda. „Jis ir profesorius Osvaldas Rukšėnas labai mane palaikė, norėjo, kad grįžčiau. Jie sakė, kad ieškotų būdų, net jei negaučiau stipendijų. Bet čia buvo mano sprendimai.
Aš, tiesa, visuose savo karjeros žingsniuose esu tvirtai nusprendusi – jei negaunu finansavimo, tai nelieku. Tai galbūt netipiškas požiūris, bet aš galvoju, jei tavo tyrimų niekas nenori finansuoti – gal jie ne tokie ir reikšmingi. Aišku, suprantu, kad yra labai daug itin svarbių sričių, kurių niekas nefinansuoja, bet mano požiūris yra toks“, – teigė pašnekovė, vis dėlto gavusi finansavimą ir atvykusi dirbti į Lietuvą. Prieš keletą savaičių Urtė gavo „L'Oreal Baltic“-UNESCO apdovanojimą „Mokslo moterims“.
Mokslininkų ir kitų tyrėjų gebėjimų stiprinimui skiriamos ir ES investicijų lėšos.
Jaučia atsakomybę
Urtė tikino, kas stengiasi į mokslą žiūrėti kaip į darbą. „Aš žinau, kad norima, jog mokslininkai savo veiklą matytų kaip gyvenimo būdą. Tačiau tai yra sunkus darbas, kuris, mano nuomone, turi būti ir atlygintas. Man pavyko susiformuoti darbų nišą su tam tikrais metodais. Aš susikūriau sau erdvę atlikti tuos tyrimus, kurie mane domina. Iš tiesų mūsų tyrimų preliminarūs rezultatai yra daug žadantys. Mes tyrinėjame, kaip bręsta smegenų tinklai, kaip yra šalinamos nereikalingos jungtys tarp neuronų. Tai labai įdomi tema ir aktualūs tyrimai, kalbant apie kai kurias neuropsichiatrines ligas, tokias kaip autizmas ar šizofrenija“, – kalbėjo mokslininkė.
Paklausta, kokios krypties tyrimus atlieka dabar, Urtė pasakojo, kad labiausiai domina smegenų veikla. Mokslininkė bando atsakyti į klausimus, kurie padėtų gydyti tokias ligas kaip autizmas ir šizofrenija. „Mes matome, kad autizmo atveju jungčių yra pašalinama per mažai, o šizofrenijos atveju – per daug. Aš tyrinėju, kaip smegenys renkasi, kurią jungtį pašalinti, o kurią palikti. Jeigu mes nustatytume, kokiu principu tai vyksta, galėtume kalbėti apie kur kas gilesnius minėtų ligų tyrimus. Aš manau, kad kažką mums tikrai pavyks padaryti“, – kalbėjo mokslininkė.
Tai labai įdomi tema ir aktualūs tyrimai, kalbant apie kai kurias neuropsichiatrines ligas, tokias kaip autizmas ar šizofrenija.
Paklausta, ar kelia sau tikslą rasti būdą įveikti autizmą ar šizofreniją, U.Neniškytė tikino į gyvenimą žiūrinti kiek kitaip – nekelianti sau konkrečių tokio pobūdžio tikslų. „Mane labai stebina kai kurių žmonių noras palikti kažkokius pėdsakus. Aš tiesiog esu, darau tai, kas man patinka, ir bandau būti naudinga visuomenei. Juk mes su visuomene esame simbiozėje. Aš atlieku šitą darbą, nes man tai yra be galo įdomu.
Visuomenė sako – taip, mums tai aktualu, mes tau duosime pinigų – daryk. Visuomenė mato, kad ir jai iš to gali būti naudos. Tai mes taip ir darom. Aš negalvoju, nekeliu sau tikslo, kad mane visuomenė prisimintų kaip išgydžiusią autizmą. Tai man kažkaip primena puikybę“, – pasakojo pašnekovė.
„Aš jaučiu atsakomybę, turiu ką nors grąžinti. Labai norėčiau nustatyti, kaip molekuliniame lygyje atsirenkama, kurios jungtys geros, kurios blogos. Man tiesiog labai įdomu ištirti, kaip normaliu atveju mūsų smegenyse susidaro tie neuroniniai tinklai, kurių efektyvumas yra be galo didelis, jei mes kalbėsime apie žmonių intelektinius gebėjimus“, – kalbėjo Urtė.
