Prof. Egdūnas Račius: „Lietuviai tebėra kultūrinio pažinimo „autsaideriai““

Ruošiantis balandžio 13 d. Vilniuje vyksiančiai Tarptautinei švietimo aktualijų konferencijai „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“, globalaus švietimo temomis 15min.lt kalbasi su prof. E.Račiumi.

– Kodėl, jūsų teigimu, Lietuva yra provincija? Kokie yra lietuviško provincialumo požymiai?

– Galbūt dabar, kontekste to, kas vyksta Ukrainoje ir Rusijoje, atrodysiu labai nepopuliarus, bet sakyčiau, jog Tarybų Sąjungos laikais, kai Lietuva buvo didelės, kultūriškai įvairios imperijos dalis, kitų kultūrų pažinimui (nors ir, žinoma, ideologizuotam) buvo skiriamas didesnis dėmesys.

Šiandien mes nebežinome, kaip atrodo dabarties pasaulis. Jeigu išeitumėte į gatvę ir paklaustumėte bet kokio piliečio, atsitiktinai einančio pro šalį, kuo skiriasi Libija nuo Libano, ir apskritai, kur tos valstybės yra, absoliuti dauguma žmonių neturėtų jokios nuovokos ir negalėtų atsakyti pačių paprasčiausių klausimų. Aš jau nė nekalbu apie sudėtingesnius ekonominius procesus...

Vienas tipiškiausių lietuvių provincialumo pavyzdžių atsispindi didžiulėje Europos istorijos knygoje, išverstoje į lietuvių kalbą. Jos priešlapyje yra žemėlapis, kuriame vaizduojama ne tik Europa, bet ir Artimieji Rytai. Šioje knygoje Libija ir Libanas yra sumaišyti vietomis.

Kultūrinės geografijos prasme mes neturime jokios nuovokos, ir absoliuti dauguma nežino, nei kiek žmonių pasaulyje gyvena, nei kiek yra valstybių

Jeigu redaktoriai, vertėjai – leidybinė grupė, turinti išsilavinimą – nefiksuoja tokios klaidos, tai eiliniai žmonės, natūralu, apskritai negali šito identifikuoti.

Kultūrinės geografijos prasme mes neturime jokios nuovokos, ir absoliuti dauguma nežino, nei kiek žmonių pasaulyje gyvena, nei kiek yra valstybių ir t.t. Tai yra pamatas, kurio lietuviai neturi – elementariausių geografijos žinių.

Toliau galime kalbėti ir apie istorinę refleksiją. Natūralu, jog toliau esančiuose kraštuose vykusių istorinių procesų įsivaizdavimas mūsuose yra minimalus. Galbūt ir esame girdėję apie vergų prekybą, tačiau tik labai periferiškai. Ši problema, mano nuomone, yra sietina su tautine mokykla.

Atkūrus nepriklausomybę pagrindinis dėmesys buvo teikiamas Lietuvos pažinimui, ir istorija tapo patriotinio ugdymo įkaite. Pasaulio istorijos nebeliko, liko tik patriotinis ugdymas, kuriame dominuojančią poziciją užėmė specifiškai „perrašyta“ Lietuvos istorija.

Tačiau didžioji tragedija prasideda ne mokykloje, kur nei moksleiviai, nei mokytojai nesuvokia, jog jie dalyvauja tokiame kultūrinio neišprusimo nuolatiniame atnaujinime ir pratęsime, bet universitetiniame lygmenyje.

Visų gamtos mokslų studentai jau nebegauna kultūrinio pažinimo dalykų, nes universitetinėse studijose tam laiko nebeskiriama. Kitaip tariant, žmogus gali tapti labai geru specialistu savo srityje, bet apie pasaulį nežinoti nieko.

Tuo tarpu socialinių (ir iš dalies humanitarinių) mokslų srityje iššūkis yra kiek kitoks. Profesūra tikisi, jog studentai ateis žinantys bent elementarius dalykus apie pasaulį.

Tačiau universitete tenka dėstyti nuo nulio, ir dėl šios priežasties profesionaliai ar profesiškai panerti į kokį nors gylį labai sudėtinga, nes pirmiausia tenka užsiiminėti visiškai paprastų geografinių žinių skleidimu. Mes visi nuo to labai kenčiami, ir problema slypi švietimo sistemoje.

– Minite, jog ir žiniasklaidos, kaip tarpininko, vaidmuo pasauliniame švietime yra be galo svarbus. Kokias problemas jūs įžvelgiate Lietuvos žiniasklaidoje?

– Kaip bebūtų gaila, didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos yra orientuota į vietinių problemų sureikšminimą. Televizija žmonėms nepateikia tarptautinės perspektyvos, o jeigu ir pateikia, tai dažniausiai ta informacija yra skandalistinė ir negatyvi, susijusi su smurtu ir prievarta. Tai atitinkamai kelia atmetimo reakciją, įsivaizdavimą, jog Vidurio Rytuose ar musulmonų pasaulyje visi tik žudosi ar žudo vieni kitus.

Žmogus gali tapti labai geru specialistu savo srityje, bet apie pasaulį nežinoti nieko

Kuriamas įvaizdis nepretenduoja į jokį kultūrinį pažinimą, bet kuria stereotipus, kurie dažnai neturi nieko bendro su realybe.

Žinoma, galima kalbėti apie kai kurias išimtis, kaip Lietuvos televiziją, Lietuvos radiją, kurie stengiasi kurti kultūrines laidas, tačiau čia susiduriame su prieinamumo problema. Jeigu jaunimo auditorijos paklausime, ar ji klausosi Lietuvos radijo, vargu ar sulauksime teigiamo atsakymo. Net jeigu ir yra pasiūla, nėra paklausos, arba ta pasiūla nepasiekia auditorijos.

Šioje vietoje galėčiau paminėti ir lingvistinio išprusimo spragas. Nepaisant įsivaizdavimo (ir kai kada viešo deklaravimo), jog lietuviai puikiai šneka daugybe kalbu, tai nėra tiesa. Dauguma lietuvių nemoka anglų kalbos, jau nekalbant apie vokiečių, prancūzų, ispanų ar Azijoje vyraujančias kalbas.

Kalbų nemokėjimas mus įkalina, nes mes negalime patikrinti informacijos, kurią mums apie kitas kultūras pateikia vietos žiniasklaida. Be to, neturint kalbos įrankio, nėra ir poreikio. Tai yra provinciali problema, kuri sąlygoja mūsų politikos formuotojų ir vykdytojų klaidas ir sprendimus.

Kuriamas įvaizdis nepretenduoja į jokį kultūrinį pažinimą, bet kuria stereotipus, kurie dažnai neturi nieko bendro su realybe

Dar vienas paprastas pavyzdys: dauguma Vakarų valstybių ambasadorių, kurie reziduoja Azijos ar Afrikos kraštuose, yra pramokę vietinių kalbų, tad net tarpusavyje kalbėdamiesi įterpia originalias citatas ar papasakoja anekdotą ta vietine kalba. Mūsų diplomatai tokiame kontekste atrodo labai patetiškai, nes dažniausiai negali atrakinti tokiose ištarose esančių kultūrinių kodų. Ruošiant mūsų diplomatus didesnis dėmesys yra skiriamas ne kultūriniam pažinimui, o daugiau techninėms-ekonominėms žinioms.

– Tačiau ar jūsų įvardytas lokalumas nėra būdingas ir kitoms vakarietiško pasaulio valstybėms? Kokia situacija Latvijoje ar Estijoje?

– Tiesą sakant, liūdniausiai atrodo Jungtinių Amerikos Valstijų jaunuomenė. Tačiau čia esama unikalaus skirtumo. Gigantiškoje JAV valstybėje gyvena apie 320 mln. gyventojų, tai yra globali veikėja, ir didelei daliai jos piliečių likęs pasaulis atrodo neįdomus.

Mūsų atveju, Lietuvos nacija nesiekia net 3 mln gyventojų, esame nykštukai, todėl save pristatydami tarptautiniu mastu turime domėtis ir kitais, ir ne tik esančiais aplinkui mus.

Kalbų nemokėjimas mus įkalina, nes mes negalime patikrinti informacijos, kurią mums apie kitas kultūras pateikia vietos žiniasklaida.

Neturiu pakankamai informacijos apie Latviją ar Estiją, bet jeigu kalbėtume per aukštųjų mokyklų ir universitetinių tyrimų prizmę, nemanyčiau, kad ir ten situacija yra geresnė. Azijos ar Afrikos tyrimų (ir juo labiau studijų programų) tose šalyse tikrai nėra gausu. Latvijoje beveik nėra žmonių, kurie tyrinėtų Vidurio Rytus ar islamą.

Sutinku, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog mes prasčiau atrodome už visas kitas ES valstybes. Tačiau Vakarų Europoje žmonės gali turėti gyvas patirtis, jose tikimybė sutikti kitų kultūrų atstovų yra žymiai didesnė.

Lietuvoje tokių galimybių faktiškai nėra. Neturime nei matomų figūrų, reprezentuojančių tolimas kultūras, nei nevyriausybinių organizacijų, kurios jas pristatytų. Kitaip tariant, mažai turime reiškinių, kurie leistų mums autentiškai susipažinti su tolimomis kultūromis.

– Ar tam tikri ekonominiai veiksniai negali būti priežastimi to, kad mes Lietuvoje negalime gyvai patirti tų šalių kultūrų? Tarkime, išvykti į tolimą kelionę, sumokėti už brangų skrydį, galbūt, gali tik didesnes pajamas turintys piliečiai?

– Manyčiau, jog būtų galima vertinti ir iš šių pozicijų. Tačiau nepasakyčiau, jog lietuviai itin mažai keliauja ar neturi galimybės pažinti. Vien pažvelgus į kelionių organizatorių pasiūlą galime pastebėti, jog krypčių yra tikrai nemažai.

Bet aš ir kitą dalyką paminėčiau. Nors fizinio keliavimo/nekeliavimo veiksnys yra svarbus, nes leidžia tiesiogiai pažinti kitą visuomenę, tačiau man teko Sirijoje (prieš pilietinį karą) bendrauti su moksleiviais, kurie niekada neturėjo galimybių išvažiuoti svetur. Jų geografijos (ir iš dalies istorijos) žinios apie pasaulį, o konkrečiai – apie Lietuvą, mane tiesiog pribloškė. Apie Lietuvą jie žinojo labai daug.

Manau, kad poreikis pažinti kyla iš švietimo. Pradinėse klasėse, be abejonės, didesnis dėmesys turi būti skiriamas savo krašto pažinimui. Tačiau jau vyresnėse, gimnazinėse klasėse turėtų rastis daugiau globalaus kultūrinio pažinimo.

Kita vertus, jeigu vadovėliai yra parašyti žmonių, kurie neturėjo plačių kultūrinių patirčių, kultūrinio pažinimo, vaikams tokie vadovėliai neįkvepia noro pažinti, o mokytojai, savo ruožtu, sekdami gana vergiškai tuos vadovėlius, negali suteikti platesnio pažinimo. Tokiu atveju, mokyklinis socializacijos ir pasaulio pažinimo etapas tampa nedovanotinai apleistas.

Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“ yra kofinansuojama ŠMM, ES ir URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis. Konferenciją organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su ŠMM ir URM.

Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“