Įgyti naują profesiją nuo šiol – paprasčiau
Profesinio mokymo programos šiuo metu pertvarkomos į modulines – mokymo turinys padalinamas į atskirus, savarankiškus modulius. Profesinio mokymo turinio atnaujinimo darbus koordinuojančio Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro direktoriaus Tado Tamošiūno teigimu, taip siekiama, kad mokymų programos labiau atitiktų beisimokančiųjų ir šiuolaikinės darbo rinkos poreikius.
Stojantys į profesines mokyklas gali rinktis iš dviejų studijų tipų: tai pirminis ir tęstinis mokymas. Tęstinės studijos skirtos būtent tiems, kurie jau turi kokį nors išsilavinimą.
„Programų pertvarkymo į modulius tikslas – padaryti mokymų programas lankstesnes. Taip pat atnaujinamas ir pačių programų turinys: peržiūrima, kokias darbo rinkoje reikalingas kompetencijas turi įgyti profesinio mokymo įstaigų absolventai, su kokiomis technologijoms jie turi gebėti dirbti, kokių bendrųjų gebėjimų jiems trūksta. Būtent dėl to atnaujinant programas aktyviai dalyvauja ir darbdaviai ar jų asociacijos“, – sako T.Tamošiūnas.
Pašnekovas pabrėžia, kad galimybė pasirinkti konkretų modulį ir per palyginti trumpą laiką įgyti reikiamą kvalifikaciją ypač paranki tiems, kurie jau yra įgiję specialybę, tačiau nori ją keisti ar tiesiog patobulinti įgūdžius konkrečioje srityje. Pažymėtina, kad ir baigusiems mokslus pagal konkretų modulį suteikiama atitinkama profesinė kvalifikacija.
Stojantys į profesines mokyklas gali rinktis iš dviejų studijų tipų: tai pirminis ir tęstinis mokymas. Tęstinės studijos skirtos būtent tiems, kurie jau turi kokį nors išsilavinimą ir siekia pasitobulinti ar įgyti kitą profesiją. Dėl šių pokyčių, anot Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentės Elenos Pelakauskienės, įgyti naują specialybę ar patobulinti anksčiau įgytos specialybės įgūdžius nuo šiol bus daug paprasčiau.
„Tie, kurie mokosi nebe pirmos profesijos ir pasirenka tęstinį mokymą, neturės mokytis visų bendrųjų modulių, kurių turi mokytis atėję į profesinę mokyklą po 10-ies klasių. Mokinys nebūtinai turi baigti visą programą – galbūt jam pakanka išmokti kažkurį modulį, ir jis jau galės dirbti. Dėl to jiems sutrumpėja mokymosi laikas“, – sako E.Pelakauskienė. Pašnekovė taip pat pabrėžia, kad besirenkantieji tokį kelią turėtų nepamiršti, kad tuomet jie taptų itin siauros specializacijos darbuotojais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad automechanikas – lengvą uždarbį garantuojanti profesija, bet kai rankos pasidaro tepaluotos, būna, kurie sako: „Oi, čia ne man!”
Moduliai apsaugo nuo netinkamo pasirinkimo
Anot pašnekovės, jei mokinys pasirenka mokytis pagal visą mokymo programą, kiekvienoje programoje pirmiausia mokomasi bendrųjų modulių, kurių tikslas – aiškiai atskleisti, kokia tai profesija, ką reikės dirbti ją įgijus.
„Tai leidžia atėjusiems mokytis geriau suprasti, kaip atrodys būsima darbo aplinka ir ką konkrečiai reikės daryti įgijus pasirinktą profesiją. Pavyzdžiui, mokykloje, kuriai vadovauju, per pirmuosius modulius mokinius visuomet vedamės į autoservisą, kad parodytume realią darbo vietą. Darbdaviai aiškina, ko jie tikisi iš automechanikų, kokie konkretūs įgūdžiai jiems reikalingi. Mokiniams būna labai įdomu, nors, žinoma, galbūt kažkuris ir susimąsto, ar teisingai pasirinko. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad automechanikas – lengvą uždarbį garantuojanti profesija, bet kai rankos pasidaro tepaluotos, būna, kurie sako: „Oi, čia ne man!”. Bet kuo jie anksčiau tai supranta, tuo geriau“, – sako Vilniaus automechanikų ir verslo mokyklos vadovė E.Pelakauskienė.
Tarp siekiančių tapti automechanikais – muzikai ir istorikas
Profesinės mokyklos tik pradėjo pažintį su naujais savo moksleiviais. Dalis ateina įgyti profesijos, nes jos neturi. Kita dalis ateina po universitetinių studijų, nes jaučiasi stokojantys praktinių įgūdžių, kurių reikalauja darbo rinka, trečia – iš pagrindų keičia profesiją. Vien pagal naująją tęstinio mokymo tvarką šiemet įstojo mokytis daugiau nei 1500 mokinių.
„Pavyzdžiui, „Verslo administravimas ir vadyba“ – ateina žmonės, baigę tokią specialybę. Kai paklausiame, kodėl stojo mokytis į profesinę, sako: „Mokė mus gerai, aiškino įdomiai, bet niekas nepaaiškino, kas mes būsime, baigę universitetą“. Kitaip tariant, baigę mokslus jie negali įsitvirtinti darbo rinkoje. Tuomet ieško specialybės, kurį būtų paklausi, ir renkasi profesinį mokymą“, – sako E.Pelakauskienė.
Į profesinę mokyklą po studijų aukštojoje ateina įvairių specialybių absolventai. Štai šiemet į Vilniaus automechanikų ir verslo mokyklą, kuriai vadovauja E. Pelakauskienė, mokytis automechaniko specialybės įstojo istorijos studijų absolventas.
Kartą susilaužiau koją. Kol sėdėjau namuose, sugalvojau, kad gal jau užteks tų kelionių. O veikti kažką reikėjo, taigi sugalvojau eiti pasimokyti santechniko specialybės.
„Labai tolimos sritys, bet kol nematei žmogaus, nežinai, kodėl jis tai daro: gal jis vakarais remontavo automobilius, bet gal jo šeimoje buvo nuostata, kad aukštasis mokslas – būtinas? Turėjome ir mokinį, baigusį muzikos akademiją. Jis įstojo mokytis autoelektriko specialybės. Tikino, kad jam tai visada buvo įdomu, bet kadangi šeima – meno žmonės, jiems būtinai reikėjo ir muzikos akademijos diplomo,“ – atskleidė E.Pelakauskienė. Jai yra tekę girdėti ir istorijų, kai jaunas žmogus po kelerių metų darbo šeimos versle atsisako eiti tėvų pėdomis ir išdrįsta rinktis kitą specialybę.
Nauja specialybė – per 7 mėnesius
Itin skirtingas specialybes per savo karjerą išbandė ir Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro absolventas, šiuo metu santechniku bepradedantis dirbti Andrius Abramovas. Iš pradžių jis dirbo aptarnavimo srityje barmenu ir neatmeta, jog kada nors, kai galimybės leis turėti savo barą ar kaimo turizmo sodybą, prie šio darbo sugrįžtų. Vėliau dirbo statybose, tačiau užgriuvus 2009-ųjų ekonominei krizei turėjo rasti būdą pralaukti sudėtingą laikotarpį. Tada vaikinas išsilaikė reikiamos kategorijos teises ir pradėjo dirbti tolimųjų reisų vairuotoju.
„Ši profesija buvo laikinas, atsarginis variantas. Žinoma, statybose nebuvo visiškai blogai, tačiau krizės metais tiek klientų, tiek užsakymų sumažėjo. Dirbdamas vairuotoju, užsidirbau pinigų, įsirengėme būstą. Važinėjau 4-erius metus, bet kartą susilaužiau koją. Kol sėdėjau namuose, sugalvojau, kad gal jau užteks tų kelionių. O veikti kažką reikėjo, taigi sugalvojau eiti pasimokyti santechniko specialybės. Kodėl santechniko? Statybose išbandžiau įvairias vidaus apdailos sritis, santechnika man buvo įdomi, patraukė“, – prisimena A.Abramovas.
Tobulėjanti profesinio rengimo sistema leido jam naują, trečiąją specialybę įgyti itin greitai – per 7 mėnesius. Tiesa, mokymosi programos dalis – darbo praktika – pašnekovui atnešė naujų iššūkių. Andrius buvo dirbęs tik privatiems klientams, todėl iki tol nebuvo susidūręs su technine statybų priežiūra, darbų saugos reikalavimais ir kitomis taisyklėmis, būdingomis dideliems objektams.
Kita dalis ateina po universitetinių studijų, nes jaučiasi stokojantys praktinių įgūdžių, kurių reikalauja darbo rinka, trečia – iš pagrindų keičia profesiją.
„Šiandien savo specialybę vertinu gerai: nemanau, kad kažkada sustos statybos, kad nebereikės santechnikų. Juolab, kad šiandien santechniko specialybė apima ir šildymą, ventiliaciją, šildymo sistemų automatizavimą. Šiuo metu esu samdomas darbuotojas. Darbo užtenka, užmokestis tenkina, be to, dar dirbu papildomai. Taip pat planuoju užsiimti individualia veikla, nes matau didesnį potencialą. Dirbdamas individualiai, gali pats spręsti, kokių darbų imtis, kokių – atsisakyti“, – pasakoja A.Abramovas.
Santechniko teigimu, nors jis mokslus baigė neseniai, santechnikams 3–4 kartus per metus reikia dalyvauti gamintojų rengiamuose naujos įrangos pristatymuose, mokymuose, nes antraip „kada nors sutiksi klientą, kuris žinos daugiau už tave, ir žiūrėsi kaip ožys į naujus vartus.“
Pokyčiai pritraukia daugiau norinčių mokytis
Nors nemažai jaunų žmonių – dažniausiai skatinami tėvų – žūtbūt veržiasi į aukštąsias mokyklas (net ir į mokamas vietas), vis daugiau jų renkasi ir profesinį mokymąsi. Anot pašnekovų, besikeičiančiam požiūriui į profesinį mokymą turi įtakos ir atnaujinamos mokymo programos, ir tai, kad vis daugiau žmonių supranta, jog mokėdamas amatą – nepražūsi, o į aukštąją mokyklą galima stoti ir vėliau.
Pavyzdžiui, šiuo metu 63 proc. pavasarį baigusių Vilniaus automechanikų ir verslo mokyklą jau dirba, nemažai baigusiųjų šią mokyklą stoja į kolegijas, universitetus ir mokosi toliau.
Ar įgyta profesija visuomet garantuoja darbą?
„Jei žmogus blaškosi ir ateina su požiūriu „gal čia kaip nors praslysiu“ – blaškysis ir toliau. Bet tiems, kurie nori ir stengiasi kuo daugiau išmokti, vos nuėjusiems į praktiką jau siūlomas darbas“, – sako Lietuvos profesinio mokymo įstaigų asociacijos prezidentė.
Šiemet mokytis profesinio mokymo įstaigose nusprendė 12 tūkstančių jaunuolių – apie 11 proc. daugiau nei pernai. Populiariausios specialybės šiemet – inžinerija ir inžinerinės profesijos (2986 sutartys), paslaugos (daugiau nei 2500 sutarčių). Daugiausia besimokančiųjų profesinėse mokyklose šiemet bus Kaune, daugiausia moksleivių turėsianti mokykla – Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras.
Šiuo metu besimokantys pagal naujo turinio modulines programas, kurios pritaikytos tiek pirminiam, tiek tęstiniam profesiniam mokymui, gali įgyti 88 kvalifikacijas, tačiau jų nuolat daugės. Anot Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro direktoriaus Tado Tamošiūno, profesinės mokyklos artimiausiu metu pasiūlys apie 200 modulinių programų, tad ateityje mokiniai tikrai galės pasirinkti jiems aktualius programų modulius.