Apie egzaminus, studijų krypties pasirinkimą, galvosūkį, kur mokytis – Lietuvoje ar svetur – ir specialybių paklausą darbo rinkoje 15min.lt kalbėjosi su Švietimo ir mokslo ministru Dainiumi Pavalkiu.
– Šiemet mokyklas baigia daugiau nei 36,8 tūkst. abiturientų. Prašymus laikyti brandos egzaminus pateikė 38,5 tūkst. kandidatų. Kokias tendencijas atskleidžia jų pasirinkimai? Ar viešos kalbos apie „praktinių“ specialybių poreikį daro kokį nors poveikį?
– Tiksliųjų ir gamtos mokslų egzaminus pasirinkusių abiturientų skaičius auga, tačiau ne taip sparčiai kaip norėtume.
Matematikos egzaminą rinkosi 3 proc. daugiau kandidatų, biologijos – 2 proc., informacinių technologijų egzaminą laikančių jaunuolių skaičius išaugo procentu., Geografijos valstybinio brandos egzamino populiarumas šoktelėjo beveik 4 proc. – jį rinkosi 15,27 proc. visų kandidatų (praėjusiais metais – 11,94 proc).
Biologijos, fizikos ir informacinių technologijų egzaminus pasirinkusių mokinių skaičius auga, nors abiturientų šiemet turime 4 proc. mažiau nei pernai.
Didėja ir mokyklinį technologijų egzaminą besirenkančių mokinių skaičius. Šiemet jį rinkosi beveik ketvirtadalis (24,65 proc.) abiturientų.
Kaip matome, biologijos, fizikos ir informacinių technologijų egzaminus pasirinkusių mokinių skaičius auga, nors abiturientų šiemet turime 4 proc. mažiau nei pernai.
– Ministre, jūsų kartoje kone kas antras žmogus buvo inžinierius. Kokios priežastys lėmė visuomenės polinkį į humanitarinius ir socialinius mokslus? Gal tiesiog elementarus tingumas? Lengvesnio kelio gauti diplomą paieškos?
– Tam įtakos turėjo keli veiksniai. Visų pirma, noriu pabrėžti, kad tai nėra vien Lietuvos problema – visoje Europoje panašios tendencijos. Netgi yra sukurtas specialus terminas „STEM (science, technologies, engineering, mathematics – angl.) education“ – šiai programai skiriami didžiuliai pinigai, siekiant jaunimą pritraukti į inžinerinių ir technologinių mokslų sferą. Mes irgi einame tuo keliu.
Aišku, žmogaus tingumas ir lengvesnio kelio ieškojimas irgi padarė savo. Jei gali įdėdamas mažiau pastangų gauti aukštojo mokslo diplomą ir tapti vadybininku, tai kam mokytis sudėtingus dalykus? Tačiau ekonominė krizė labai aiškiai parodė, kad tie, kurie turėjo konkrečią specialybę, išliko darbo rinkoje ir gavo algas, o tie, kurių išsilavinimas ir kompetencijos nebuvo labai aiškios, daug ką prarado.
Trečias problemos aspektas tas, kad socialinių mokslų kryptį Lietuvoje skatino ir ne visai teisingai sudaryta studijų krepšelių kainodara.
Dėl socialinių mokslų pigumo dauguma tų jaunuolių, kurie iš esmės nežino, ko nori, susivilioja socialiniais mokslais. Universitetams netenka daug investuoti į tokių studentų rengimą, nes šiems mokslams nereikia brangios įrangos, laboratorijų. Vadinasi, koks skirtumas, paskaitos klausysis 30 ar 50 studentų?
Noras iškart po mokyklos žūtbūt stoti į universitetą – istorinės tautos atminties padarinys.
„Praktinių“ ir socialinių mokslų proporciją būtent ir iškreipia už mokslą socialiuose moksluose mokantys studentai.
– Jaunuolių, kurie nuoširdžiai nežino, ką norėtų veikti gyvenime, ne tiek ir mažai. Ką jiems patartumėte?
– Noras iškart po mokyklos žūtbūt stoti į universitetą – istorinės tautos atminties padarinys. Anksčiau buvo būtina stot ir įstot, antraip paims į armiją ir išsiųs į Afganistaną arba Černobylį. Tokia tautos atmintis šiandien daro didelę žalą.
Ką patarčiau? Tiesiog praleisti metus: gal nueiti pasižvalgyti į darbo rinką, gal pasavanoriauti ar pasiblaškyti po pasaulį. Gyvenimiškos patirtys neretai padeda lengviau suvokti, ką nori veikti.
Jei vis dėlto praleisti metus nedrąsu, vertėtų pasigilinti į save ir savęs paklausti, ar aš noriu dirbti su žmonėmis, ar su technika ir instrumentais, kai niekas galvos nesuka? Ar norėčiau būti didelio kolektyvo dalimi, o gal man geriau sekasi dirbti vienam?
Reikėtų aiškiai apsibrėžti bent jau tai, ar norėčiau dirbti liežuviu, ar rankomis? Kas mane labiau traukia – menas, o gal sportas? Atsakius į šiuos klausimus jau būtų galima gerokai susiaurinti savo pasirinkimų spektrą.
Reikėtų aiškiai apsibrėžti bent jau tai, ar norėčiau dirbti liežuviu, ar rankomis?
Kai studijavau mediciną, aiškiai matėsi, kurie kurso draugai gali dirbti tiesiogiai su pacientais, o kuriems bendravimas – kančia.
Tačiau iš tokio intravertiško žmogaus gali išeiti puikus radiologas. Jis su malonumu žiūrės į paveiksliukus, nuoširdžiai, nuosekliai aprašys kiekvieną šešėliuką ir viską padarys blic. Bet dirbti palatos gydytoju jam nesisektų – tai būtų per sunku ir jam, ir pacientams.
– Įsivaizduokite, kad egzaminus jau pasirinkome. Netgi nusprendėme, kad vis dėlto studijuosime. Lieka dar vienas pasirinkimas – kur: Lietuvoje ar užsienyje?
– Tiesą sakant, nematau skirtumo. Pažvelgę į LDK istoriją pamatytume, kad mūsų didikai, pradedant Radvilomis, Tiškevičiais ir kitais, savo vaikus leido mokytis į užsienį – Krokuvą, Sorboną.
Naujos kultūrinės patirties ir žinių įgijimas, religinių skirtumų, apsirengimo stiliaus, tradicijų, virtuvės pažinimas ir, galų gale, svetimos kalbos įvaldymas sukuria naują kokybę. Ne veltui pagal ES aukštojo mokslo reikalavimus apie 20 proc. bendrijos studentų turi pasinaudoti mainų programomis ir pasimokyti užsienyje.
Aš pats po studijų Lietuvoje ordinatūrą studijavau Maskvoje, rezidentūrą – Londone, o mokslinę stažuotę turėjau JAV. Todėl šiandien galiu pasakyti: ten yra tokia mokykla, ten – kitokia, galiu lyginti.
Aš pats po bakalauro studijų Lietuvoje ordinatūrą studijavau Maskvoje, rezidentūrą – Londone, o mokslinę stažuotę turėjau JAV.
Tik noriu atkreipt dėmesį, kad ne visi užsienio universitetai yra geri ar geresni už Lietuvos. Be to, studijos Lietuvoje neužkerta kelio mokslams užsienyje: veikia „Erasmus“ mainų programa, įvairios jungtinių studijų programos, kuriomis pasinaudojus galima studijuoti ne tik Europos, bet ir kitų žemynų universitetuose.
Kad žmonės juda, nieko bloga. Svarbiausia, kad jie, įgiję patirties užsienyje, grįžtų į Lietuvą. Tai yra pagrindinis mūsų uždavinys.
– Ir kokiu gi saldainiu jūs juos atsiviliosite?
– Pinigais ir galimybėmis dirbti mokslo slėniuose, kurių infrastruktūra yra europinio lygio. Kitame ES struktūrinio finansavimo etape numatoma programa, skirta mokslininkų susigrąžinimui namo. Bandysime ja pasinaudoti.
Aišku, net pasinaudodami ES parama skaitine išraiška turbūt negalėtume mokslininkams mokėti tokio atlyginimo, kokį jie gauna užsienio universitetuose ir mokslinių tyrimų centruose. Tačiau turime suprasti, kad pinigai čia ir užsienyje turi skirtingą vertę.
Skaičiavau, ar man apsimoka pretenduoti į profesoriaus vietą Mastrichto universitete, kur atlyginimas siekė 10 tūkst. eurų (35 tūkst. Lt). Aš net paraiškos neužpildžiau. Nes būdamas profesoriumi ten turėsi gyventi prestižiniame kvartale, kur būsto nuoma labai didelė, dukrą reikėtų leisti į privačią mokyklą, važinėti ne kokia nors „Toyota“, o „mersu“ ar „bemsu“.
Skaičiavau, ar man apsimoka pretenduoti į profesoriaus vietą Mastrichto universitete, kur atlyginimas siekė 10 tūkst. eurų (35 tūkst. Lt). Aš net paraiškos neužpildžiau.
Be to, turbūt norėsis ne tik dirbti, bet ir skirti laiko savo pomėgiams, tarkime, tenisui, medžioklei ar jėgos aitvarams.
Kai viską suskaičiuoji, matai, kad išeina tas pats kaip Lietuvoje, gaunant kokius šešis kartus mažesnį uždarbį.
– 2013 metų spalį Santariškių medicinos miestelio teritorijoje, Santariškių g. 5, įvyko Jungtinio inovatyvios medicinos centro pastato simbolinės kapsulės, žyminčios statybos darbų pradžią, įkasimo ceremonija. Sveikatos apsaugos ministras jau griežia dantimis – gana tų statybų! Ar kuriant mokslinius slėnius nesikerta Švietimo ir mokslo bei Sveikatos apsaugos ministerijų vizijos?
– Nekalbant apie konkrečius pavyzdžius, statybų apribojimo ar net stabdymo nuostatai pritariu. Vertinant demografinius pokyčius ir prognozuojant, kad po 10 metų studentų skaičius susitrauks 20 tūkst., universitetų ir įvairių centrų pūtimasis sukelia dvejopų minčių.
Europos Komisija puikiausiai perkando Rytų Europos mentalitetą „ką nors statyti“, todėl naujame ES paramos etape finansavimas projektų infrastruktūrai smarkiai sumažintas. O tai kelia didžiules bangas, nes paklodytė mažytė, o kiekvienas nori patempti ją į savo pusę – Kaunas–Vilnius, Vilnius–Kaunas, medicina–fizika, fizika–biotechnologijos ir t.t.
Aš jau seniai manau, kad reikia užsiimti realia veikla ir gamyba, o ne statybomis. Laikas orientuotis į rezultatus.
– Valstybinio finansavimo aukštajam mokslui paklode nepasidalija ir universitetai. Lietuvoje šiandien svarbus ne tik specialybių, bet ir paties universiteto ateities klausimas.
– Ministerija universitetams negali nieko pasakyti, nes juos gina Europos universitetų chartija, o tai garantuota jų autonomiją. Be to, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad universitetai Lietuvoje yra kone valstybė valstybėje. Nors gal taip ir negalima sakyti, bet kažkas netoli to.
Aš jau seniai manau, kad reikia užsiimti realia veikla ir gamyba, o ne statybomis. Laikas orientuotis į rezultatus.
Švietimo ir mokslo ministerija net negali pamatyti universitetų finansinės ataskaitos, užtat esą privalo būtinai jiems skirti tokį finansavimą, kokio prašoma.
Mes galime spręsti, duoti ar neduoti pinigų. Bet pabandyk Lietuvoje neduoti – iškart pasigirs skambūs šūkiai: „Ministerija žlugdo aukštąjį mokslą“, „Lietuva be universitetų – Lietuva be ateities“ ir pan.
– Šiemet valstybė ketina finansuoti 716 tikslinių studijų vietų. Kaip buvo pamatuotas konkrečių specialistų poreikis?
– Valstybė ketina apmokėti policininkų, gyvulininkystės, žemės ūkio mechanikos, hidrotechnikos statybos inžinierių, agronomų ir kitų specialistų parengimą. Tokių specialistų poreikį įvardijo žemės ūkio srityje dirbantys darbdaviai.
Įsivaizduokite, per pastaruosius trejus metus nebuvo paruoštas nė vienas agronomas, nes tam nebuvo skirta nė vieno krepšelio – šios studijos buvo patekusios po bendra medicinos studijų programa.
Šiuos netolygumus bandome išlyginti, bet pasakyti, kad būtent agronomų Lietuvai reikės po 4–5 metų, nedrįsčiau.
Abiturientų skaičius kasmet sumažėja keliais procentais, tačiau profesinės mokyklos 2013 metais priėmė 10 proc. daugiau mokinių nei planavome. Vadinasi, interesas yra. Maža to, profesinėse mokyklose šiandien turime apie 1400 aukštųjų mokyklų absolventų. Tai kam jiems reikėjo trinti tą universiteto suolą?
Profesinėse mokyklose šiandien turime apie 1400 absolventų. Tai kam jiems reikėjo trinti tą universiteto suolą?
– Ar verslas realiai prisideda prie specialistų rengimo, ar tik garsiai skundžiasi, kad tokių neįmanoma rasti?
– Jau yra profesinių mokyklų, kurios veikia viešosios įstaigos pagrindu, o verslas tampa jų dalininku.
Tik keletas pavyzdžių: Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro valdyme dalyvauja „Arginta“, Vilniaus statybininkų rengimo centras bendradarbiauja su „Panevėžio statybos trestu“, Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centras dirba su „Best Western“ viešbučių tinklu. Jei kambarių tvarkytojas tiks šiam viešbučiui, vadinasi, jis tiks visiems. Tokiu būdu specialistų rengimo procese dalyvaujantis verslas gali aiškiau formuluoti savo užduotis.
– Ir vis dėlto iš darbdaviai stebisi: jaunoji karta išsilavinusi, mačiusi pasaulio, moka kalbų, bet stokoja motyvacijos – akys nežiba.
– Vadinamoji „Y“ karta turi labai aukštą savęs vertinimą. Baigę mokslus, bet patirties dar neturintys jaunuoliai iš karto nori kam nors vadovauti ir gauti gerą atlyginimą.
Kai šie lūkesčiai neišsipildo ir niekas jų nesamdo už 3 ar 4 tūkst. litų iš karto po studijų baigimo, nusileisti ant žemės Lietuvoje tampa labai nepatogu: verčiau važiuoti kur nors į Londoną ir bare plauti indus – ten jau galima nusileisti.
Lietuvoje labai daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu, todėl dažnai darbuotojų kvalifikacija būna aukštesnė nei reikalauja jo darbo vieta. Čia irgi užprogramuotas konfliktas.
Tokios kalbos skirtos įtikinti Vyriausybę leisti įsivežti didesnes kvotas darbuotojų iš Kinijos.
Kita vertus, verslininkai irgi per daug nori: kad darbuotojai dirbtų pigiai, greitai, efektyviai, kokybiškai ir dar kad akys blizgėtų.
Be to, kartais tas viešas kalbėjimas apie specialistų trūkumą ir prastą jų rengimą neturi pagrindo. Tokios kalbos skirtos įtikinti Vyriausybę leisti įsivežti didesnes kvotas darbuotojų iš Kinijos.
– Grįžkime prie brandos egzaminų sesijos – ko palinkėtumėte abiturientams, kurių laukia didelių išbandymų metas?
– Nesinervinkite dėl tų egzaminų. Net jei nepavyks – perlaikysite kitąmet. Tai tikrai nėra gyvybės ar mirties klausimas. Žinių reikia, bet jas reikia krauti per visus metus, o ne paskutinėmis dienomis prieš egzaminą. Paskutinę dieną verčiau išeikite į parką, atsisėskite ant suolelio ir ramiai išgerkite kavos.
