Lapkričio 12 dieną prasidėjęs streikas sulaukė atgarsio ne tik mokytojų, bet ir aukštojo mokslo sistemos dalyvių gretose. Mokytojų kova tapo simboliniu protestu prieš visos švietimo sistemos sustabarėjimą.
Profesoriaus, Vytauto Didžiojo universiteto Academia cum laude vadovo, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu, mokytojų streikas visuomenę moraliai įpareigoja mąstyti apie mokytojų būvį, švietimo turinį.
„Mokytojai, okupuodami ministeriją, apgynė savo garbę“, – pabrėžė jis. „Turim perkelti prie laisvų diskusijų tuos rūpesčius, nes biurokratija jau mus iki liepto galo nuvedė. Toliau nėra kur“, – konstatavo profesorius.
„Tas streikas ir mus prie gėdos stulpo stato“
Jo manymu, net jeigu matyti, kad dalis mokytojų streike susiaurina motyvus iki pragmatinių tikslų, su jais nėra elgiamasi kaip su individais.
„Net jei susiaurinama tiktai iki atlyginimų ir administravimo, etatų formų, net jeigu pasigirsta balsų, kad paties mokytojo būties ir pačių kilniausių idėjų plotmėje čia nelabai kas matyti, nematyti kažkokio ryškesnio riksmo, kad su mokytoju elgiamasi kaip ne su žmogumi iš biurokratijos pusės, tai čia yra dar stipresnis dvasinis motyvas streikui ir pasipiktinimui. Mes, akademiniai žmonės, taip pat, aišku, galėtumėm eiti kartu okupuoti ministerijos. Gal taip ir reikėtų pasielgti“, – svarstė istorikas.
Mes, akademiniai žmonės, taip pat, aišku, galėtumėm eiti kartu okupuoti ministerijos. Gal taip ir reikėtų pasielgti.
„Bet vis tiek mūsų didžiausia užduotis, kad atlieptume šitą iššūkį, mes savo smegenis turime naudoti, daryti tą turinį. Tas streikas ir mus, akademinę bendruomenę, prie gėdos stulpo stato. Mes visiškai nemąstom apie tai, neatiduodam to, ką privalom atiduoti. Mes nesam iš kitos mėsos, mes esam iš tų pačių kaulų ir mėsos.
Tas bandymas suskirstyti ir atskirti mokytojų korpusą ir dėstytojų korpusą yra sovietinė atgyvena. Yra daugybė mokytojų, kurie, tiesą sakant, ir išmano daugiau negu tie siaurai vieną temą tyrinėjantieji. Ir plius jie daugiau išmano, kaip reikia vaikui pasakyti tai, kas mokslu grįsta, kažkokią tiesą, mokslo logiką ginti“, – 15min aiškino E.Aleksandravičius.
A.Kulakauskas: „Buvimas mokytoju yra visam gyvenimui“
Istorikas, VDU profesorius Antanas Kulakauskas 15min teigė, kad streikas svarbus tam, kad mokytojai pasijustų interesų grupe, be kurios palaikymo jokia protinga ilgalaikė tvari švietimo politika apskritai neįmanoma.
„Apie jokią strategiją švietimo srity kalbėti negalima, vien ministerijų lygmeny, kai ministrai mąsto tik kadencijomis arba apie savo buvimą ministro poste. Juk buvimas mokytoju yra visam gyvenimui, vien tai yra labai svarbu“, – sakė A.Kulakauskas.
„Mokyklos vardu kalba administracija. Ir dažnai administracijos interesai nėra tapatūs mokytojų, kaip profesijos, interesams. Profsąjungos kartais irgi gali piktnaudžiauti, jos kartais biurokratizuotos, bet kažkas turi organizuoti, šiuo atveju tai nesvarbu.
Streikas svarbu kaip demokratinei visuomenei būdinga spaudimo priemonė priėjus prie tokio taško, kai valdžia kitokių kalbų nesupranta arba atsimušinėja visokiais pareiškimais, pažadais dėl neapibrėžtos ateities ir taip toliau.
Demagogija. Čia gi visuose Vakaruose taip vyksta ir demokratijos tiek ir yra, kiek jos iškovojama“, – kalbėjo profesorius. „Nebūtinai, jei Konstitucijoje įrašyta demokratija, tai ji ir yra“, – pastebėjo jis.
„Tikiuosi, kad mokytojai nėra šiaip sau susibūrusi grupė, kuri nemąsto apie savo ateitį. Ir kad profsąjungos turi atsakomybę, ir kad visuomenė, bent mąstanti jos dalis, suvokia, kad vis dėlto visa mūsų politinė sistema prieina prie tam tikros ribos, kai jeigu nereaguos ir pilietinės visuomenės aktyvistai ir valdžios žmonės, nepraradę dar proto, o turintys tik ambicijų, tai baigsis blogai. Kad ir premjero kalbos – kai kur atrodo kaip žmogus, kuris pjauna šaką, ant kurios pats sėdi“, – situaciją apibendrino A.Kulakauskas.
Kad ir premjero kalbos – kai kur atrodo kaip žmogus, kuris pjauna šaką, ant kurios pats sėdi.
V.Toleikis: „Labiausiai mane žemina būtent visuomenės požiūris“
Vilniaus Šv.Kristoforo gimnazijos mokytojas, kultūrininkas, visuomenininkas Vytautas Toleikis į pasirinktą streiko formą žvelgia skeptiškai ir pats sako neprisijungsiąs.
„Didžiausia bėda, kad kalbame, bet negirdime vieni kitų. Čia yra visuotinė susikalbėjimo problema. Visi kalba, siunčia savo „Facebook“ žinutes ir t. t., bet niekas nenori jų skaityti, klausytis. Kiekvienas siunčia signalą, „pypsi“ kažką, bet niekam neįdomu, ką kitas „pypsi“.
Dėl to ir tas nesusikalbėjimas – niekam gi neįdomu, niekas nesiklauso, nėra įdomu, kaip ne visada mokinys mokytojui būna įdomus, tėvams vaikas nėra įdomus, tai niekas nenori matyti, įsigilinti ir klausytis. Bet svarbu įaudrinti, manipuliuoti“, – kalbėjo jis.
„Kodėl taip skeptiškai net nesidomiu? Nes žinau, kad jeigu dalyvausiu streike, vis tiek viena ar kita politinė grupė manimi manipuliuos. O aš niekada nesileisiu, kad manimi kas nors manipuliuotų“, – pabrėžė V.Toleikis.
Jo atstovaujama gimnazija neketina streikuoti, o jis pats bando stoiškai dirbti savo darbą.
„Mes nestreikuojam, dirbame ir toliau ir man atrodo, esu tiek įveltas, įsitraukęs į darbus, kad nespėju net reaguoti ir žiūrėti į švietimą kaip į amžiną ligonį. Aš tik mėginu stoiškai dirbti savo darbą, nes man pamoka vis tiek yra šventas dalykas ir aš negaliu savo bėdų užversti kitiems ant kailio, būtent – mokiniams. Ugdymo procesas neturi nukentėti“, – teigė jis.
Man pamoka vis tiek yra šventas dalykas ir aš negaliu savo bėdų užversti kitiems ant kailio, būtent – mokiniams.
„Taip, tai liečia mano bendruomenę, man nepatinka, tačiau pačios visuomenės požiūris į mokytojus yra „ai, mokytojas“. Tokia reakcija. Aš jaučiuosi puikiai kaip mokytojas. Aš visada visiems prisistatau tik kaip mokytojas, nes noriu pasakyti, kad Lietuvoje yra modernūs, besidomintys pasauliu ir gyvenimu žmonės.
Vis dėlto visuomenėje matau tik tokį pakankamai ironišką požiūrį. Bet labiausiai mane žemina būtent visuomenės požiūris – nuo Seimo iki bet kurios visuomenės grupės. Aš čia matau tam tikrą visos mūsų šalies bėdą“, – konstatavo V.Toleikis.
