Profesorius yra vienas šiuo metu vykdomos Norvegijos mokyklos reformos darbo grupės narių. Apie šią reformą, literatūros dėstymą Norvegijos mokyklose, valstybinį egzaminą ir norvegų literatūros kanoną jo viešnagės Vilniaus universitete metu jį kalbino VU Skandinavistikos centro docentė Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė.
– Ar galite trumpai nusakyti šiuo metu Norvegijoje vykdomos Mokyklos reformos esmę, kodėl ji buvo reikalinga?
– Norvegijoje švietimo reforma vykdoma maždaug kas dešimt metų. Beveik nebūna mokinių laidos, kuriai netektų su tuo susidurti. Dabartinė reforma peržiūri visą mokymosi procesą – nuo pradinių klasių iki baigiamojo egzamino. Šiuo metu mėginama įvardinti ir apibrėžti pamatinius kiekvieno dalyko elementus, taip pat elementus, kurie leistų tarpusavyje sieti skirtingas disciplinas. Viena tokių jungčių bus šiuolaikinių technologijų naudojimas, kita labai svarbi – tvarioji plėtra. Šie ir keletas kitų elementų turės įeiti į visus dalykus. Aš dirbu grupėje, kurios užduotis yra apibrėžti, kaip šiandien turi atrodyti norvegų kalbos ir literatūros dėstymas. Toks apibrėžimas yra būtinas, norint kurti detalius mokymo planus, bet juos jau rengs nauja grupė.
– Ar egzistuoja kokia nors bendra ideologija, kuria šiandien yra grindžiama mokyklos idėja?
– Akivaizdu, kad vienas svarbiausių tikslų yra skirtingų kultūrų ir kalbų integracija. Tradicinės etninės kultūros Norvegija jau seniai sukurta, dabar nacija turi būti kuriama naujais pagrindais. Žmonės iš skirtingų kultūrų tik tuomet bus norvegiškosios bendruomenės dalimi, jei ji bus kuriama vadovaujantis kitais principais, nei etninis. Vienas jų jau minėta tvarioji plėtra, kitas labai svarbus – demokratija, žmonių teisė dalyvauti bendruose sprendimuose.
Norvegijos mokykla vis atviriau priima literatūrą, parašytą kitose pasaulio šalyse. Ne vietoj norvegų literatūros, bet šalia jos.
– Kaip prie to gali prisidėti norvegų kalbos ir literatūros pamokos?
– Norvegiška kultūra neturi būti laikoma išskirtine. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime jos išsižadėti, bet ji turi būti atvira. Norvegija visada buvo daugiakultūrė šalis, joje visuomet buvo svarbios samių, kvenų bendruomenės. Mokykliniuose planuose jau daugelį metų numatyta, kad visiems vaikams būtina susipažinti su samių kultūra. Taip pat Norvegijos mokykla vis atviriau priima literatūrą, parašytą kitose pasaulio šalyse. Ne vietoj norvegų literatūros, bet šalia jos.
– Kuo skiriasi dabartinės reformos požiūris į norvegų kalbos ir literatūros mokymą nuo ankstesnės?
– Anksčiau buvo siekiama, kad mokykloje būtų reprezentuojama ne tik sostinės, bet ir visų Norvegijos regionų kultūra, literatūrinė ir dialektų įvairovė. Šiandien nacionalinė įvairovė jau neapsiriboja Norvegija, norvegų literatūra turi būti skaitoma pasaulinės literatūros kontekste. Taip pat rūpinamasi, kad vietos užtektų ir senosioms Norvegijos kultūroms, tokioms kaip samių.
– Ar Norvegijoje galima mokytis samių kalba?
– Taip, yra mokyklų, kuriose pagrindinė kalba yra gimtoji samių, jie mokosi norvegų kaip antrosios kalbos.
– Ką Norvegijoje reiškia sąvoka „gimtoji kalba“?
– Kažkada taip buvo vadinama norvegų kalba, bet šiandien ir Švedijoje, ir Norvegijoje gimtoji kalba reiškia tautinių mažumų kalbą, ne norvegų. Visiems vaikams, ar jie būtų iš Pakistano ar Lenkijos, yra užtikrinama galimybė mokytis gimtosios kalbos. Tai jiems padeda mokytis ir norvegų – daugiakalbystės tyrimai rodo, kad kitos kalbos lengviau išmoksta vaikai, kurie turi tvirtus savo gimtosios kalbos pamatus. Kaip ten bebūtų, norvegų kalba yra vienas svarbiausių dalykų Norvegijos mokykloje.
– Dėstant literatūrą visuomet iškyla kanono klausimas. Kaip apibūdintumėt mokyklinį norvegų literatūros kanoną?
– Apibrėžtas kanonas Norvegijoje greičiau yra buvęs išimtimi. Norvegijos mokykloje jokio privalomo autorių sąrašo nėra. Vis dėlto nuo seno egzistavo tam tikras konsensusas, kas yra norvegų literatūra. Bet apie 1970 metus tai ėmė keistis. Į literatūros dėstymą imta traukti kitų šalių autorių tekstus, populiariąją literatūrą, regionų literatūrą, kitus tekstus, kuriems tradiciniame, elitistine literatūros samprata paremtame kanone nebuvo vietos. Kanonas pasidarė nebe toks svarbus, ir dešimtajame dešimtmetyje buvo pamėginta pirmą kartą įvesti privalomą sąrašą, nustatyti tam tikrus bendrus kultūrinių referencijų rėmus. Tačiau kita reforma šį sąrašą vėl atšaukė, vyresniųjų klasių mokiniai dabar turėjo išmokti kritiškai vertinti kanoną. Ir tai buvo nesusipratimas, kadangi mokiniai iš namų neatsineša išankstinio kanono, kurį galėtų kritiškai vertinti. Vis dėlto turime prisiminti abu aspektus – kanonas yra svarbus, bet svarbu ir kritiškas požiūris. Kanonizuotų autorių sąrašo nėra ir Švedijoje. Galbūt toks sąrašas Norvegijoje nereikalingas todėl, kad ir mokytojai, ir tie, kas rengia vadovėlius, tęsia kanonizuotos literatūros tradiciją. Kanonas išsiplėtė, tapo įvairesnis, bet kai kurių kritikų baimės, kad vaikai nebežinos, kas yra Ibsenas, neskaitys Camillos Collett, nepasitvirtino.
Norvegijos mokykloje jokio privalomo autorių sąrašo nėra. Vis dėlto nuo seno egzistavo tam tikras konsensusas, kas yra norvegų literatūra.
– Ar tik mokytojas sprendžia, ką vaikai skaitys?
– Tik iki tam tikro lygio. Visi mokytojai naudojasi vadovėliais, o jie tęsia literatūros dėstymo tradiciją.
– Ar vadovėlis yra bendras visoms mokykloms?
– Ne, mokykla pasirenka, kurį vadovėlį naudos. Bet jų turinys labai nesiskiria. Vadovėlių autoriai yra konservatyvesni už švietimo politikus. Vadovėliai palaiko tradiciją, kurią mokymo planais siekiama užbaigti arba bent parodyti kaip problemišką. Bet kol turime šiuos vadovėlius, norvegų literatūros kanonas yra saugus.
– Ar pasirinktas vadovėlis privalo būti studijuojamas nuosekliai?
– Ne, tai šaltinis, iš kurio imama medžiaga. Mokykla į vadovėlius investuoja didelius pinigus, todėl jie yra labai svarbūs, bet vis daugiau medžiagos galima imti iš interneto. Įdomu, kaip bus ateityje, gali būti, kad vadovėlis tokios lemiamos reikšmės nebeturės. Galbūt teks iš naujo svarstyti kanono klausimą.
– Ar kanono klausimas iškyla jūsų darbo grupėje?
– Mūsų darbo grupė sprendžia „neišvengiamą blogybę“, apie kurią dabar daug kalbama. Mokiniai turi „įveikti“ visą kanoną, pažinti visą literatūros istorijos raidą. Visiems tekstams vietos nėra, todėl mokiniai dažnai skaito ištraukas. Kitas svarbus iššūkis – norvegų literatūros dėstyme vis daugiau svorio suteikiama dalykinei literatūrai, negrožinei prozai. Norvegų kalbos ir literatūros pamokose vis labiau darosi ankšta, tiek daug dalykų reikia įtraukti. Taip pat ir kitas medijas. Mūsų grupėje vyrauja nuomonė, kad dėstymą reikia kreipti ta linkme, kad būtų skaitoma mažiau kūrinių, bet pilnumoje. Literatūros istorijai bus skiriama kiek mažiau dėmesio, daugiau – individualiam tekstui. Ir absoliučiai daugiausia svorio bus suteikiama šiuolaikinei literatūrai.
– Ar visai atsisakoma dėstyti literatūrą istoriniu principu ir tekstų skaitymas organizuojamas pagal problematiką?
– Mėginama šiuos dalykus suderinti. Senąją literatūrą mėginama „išgelbėti“, aptariant ją kartu su šiuolaikine, susiejant temos ar problemos aspektu. Anksčiau netgi buvo konkretus reikalavimas, kad senoji skandinavų literatūra (1) būtų lyginama su šiuolaikine, tai buvo įvardinta mokymo planuose. Epocha tokiu būdu yra reprezentuojama, bet per santykį su dabartimi. Viena iš temų, kurios galėjo susieti įvairių epochų kūrinius, buvo nacijos kūrimas, bet tik kaip studijų objektas, nors buvo laikai, kai mokykla turėjo prisidėti prie šio proceso. Bet dabar šios temos nebeliks kaip savarankiškos. Kita labai svarbi tema buvo Modernybės raida. Egzistuoja įvairių kombinacijų, leidžiančių derinti tematinę ir literatūros istorijos prieigą.
– Ar daug užsienio autorių yra įtraukiama į norvegų kalbos pamokas?
– Norvegų literatūrai pamokose skiriama daugiausia dėmesio, bet mokymo planai jau dabar numato, kad idealu yra ją sieti su pasauline. Neprisimenu, kad būtų kur įvardintas santykis, kiek pasaulinės literatūros turi būti. Greičiausiai, tą sprendžia mokytojai. Kiekvienoje mokykloje yra dalyko mokytojų grupė, kuri turi vadovą, mokytojai bendradarbiauja, daugybė sprendimų, susijusių su dalyko dėstymu, yra priimami kolegialiai.
– Nemažai ir norvegų autorių yra pasaulio literatūros dalis...
– Galima taip sakyti, bet mokykloje studijuojama ne tik pasaulinio garso norvegų literatūra.
– Ar tai, kad nėra standartizuoto autorių ir kūrinių sąrašo, nesukelia praktinių keblumų? Norvegijoje juk yra valstybiniai egzaminai?
– Valstybiniai egzaminai yra. Pastaruoju metu abiturientams kiek anksčiau išdalijami aplankai su medžiaga, o per egzaminą jie gauna kelis užduočių klausimus, susijusius su ta medžiaga. Pavyzdžiui, pernai reikėjo palyginti H.Ibseno Norą su TV serialo „Gėda“ (Skam) veikėja Noora.
– Ar abiturientai per egzaminus gali rinktis iš kelių užduočių? Ar užduotys susietos su konkrečiais tekstais?
– Paprastai būna dvi užduotys, iš kurių galima rinktis. Taip, tekstai konkretūs, ir juos abiturientai gauna minėtuose aplankuose.
– Kas nors gali pasakyti, kad taip gali „praslysti“ mokiniai, kurie nieko kito ir nebus perskaitę?
– Nelabai. Kadangi, į galutinį vertinimą pagal tam tikrą formulę taip pat įeina pažymys, kurį gauni už savo pasiekimus per trejus paskutinius metus.
– Bet tuomet susiduri su problema, kad mokydamasis stiprioje mokykloje gali gauti žemesnį pažymį nei mokydamasis silpnoje?
– Galbūt, bet geriau pasirengę mokiniai gaus aukštesnius pažymius per valstybinį egzaminą...
– Jūsų pateiktas pernai metų užduoties pavyzdys rodo, kad televizija gali būti svarbi mokymosi procese.
–Taip, visuomeninis transliuotojas NRK nuo seno užsiima švietimu, TV serialas „Gėda“ yra vienas tokių pavydžių ir labai sėkmingas. Serialas tapo populiarus ir kitose šalyse. Danijoje jo pagrindu rengiamasi statyti teatro spektaklį, o JAV, pasinaudojus norvegiškąja koncepcija, bus kuriamas naujas serialas. Seriale paliečiamos šių dienų aktualijos, pavyzdžiui, problemos, į kurias atkreipia dėmesį ir #metoo akcija. Arba seksas jaunimo vakarėliuose, kai išgėrę paaugliai net nelabai suvokia, kas vyksta, o kas nors paviešina vaizdus. Vienas serialo epizodas buvo būtent apie tai, ir jo dėka visa jaunimo karta pirmą kartą sužinojo, kad pasidalindamas tokia nuotrauka gali ketveriems metams netekti laisvės. Toks švietimas yra tiesiog būtinas.
Vienas serialo epizodas buvo būtent apie tai, ir jo dėka visa jaunimo karta pirmą kartą sužinojo, kad pasidalindamas tokia nuotrauka gali ketveriems metams netekti laisvės. Toks švietimas yra tiesiog būtinas.
– Ir tokias temas yra visiškai įprasta aptarinėti per norvegų kalbos ir literatūros pamokas?
– Taip. Manau, kad visi mokytojai jaučia pareigą žiūrėti šį serialą, ir jis dažnai aktualizuojamas, nors to nėra numatyta jokiame mokymo plane. Mokytojui, kuris orientuotas į literatūros problemas, tai, žinoma, gali atrodyti laiko gaišimas. Bet norvegų kalbos pamokos nėra tik kalbos ir literatūros pamokos, jos turi ir ugdymo misiją, negalima ignoruoti, kad per norvegų kalbos pamokas, kaip ir per religijos ar etikos, vaikai taip pat mokosi būti žmonėmis.
– Ar norvegų kalbos pamokose yra nepatogių ar pavojingų temų? Tarkim, savižudybė?
– Ne, net ir šią temą galima aptarinėti, nemanau, kad galima užsikrėsti nuo tekstų. Bet jei tema kontroversiška, tarkim, imigracija, mokytojas bandys užtikrinti, kad būtų reprezentuojami įvairūs balsai. Negali žinoti, ką koks nors mokytojas pasakys per pamoką, bet galiu saugiai teigti, kad Norvegijos mokykla nėra propagandos mašina.
– Kai iš literatūros laukiama visų pirma aktualių problemų atspindėjimo, ar nepamirštama, kad literatūra vis dėlto nėra tiesioginė realybės reprezentacija, o meninis konstruktas?
– Žinoma, mokykloje mokomasi teksto analizės, aptariama, kaip tekste veikia kalba, kaip tai kuria prasmę. Vis dėlto svarbu, kad skaitymas būtų patirtinis. Susitikęs su tekstu, žmogus auga. Jei akcentuosime, kad literatūra visų pirma yra menas, atsidursime keistoje situacijoje. Kodėl iš visų menų mokykloje mokoma literatūros, kodėl jos, o ne, tarkim, operos ar skulptūros, padėtis mokykloje turi būti išskirtinė? Išties, ji tokia ir yra, ir tą pateisinti galima tuo, kad literatūra turi didžiulį ugdymo potencialą.
– O „šventuosius“ klasikus galima kritikuoti?
– Aišku, juk turime kritiškai vertinti kanoną. Jau kelios kartos to išmoko.
– Ar literatūros pamokose svarbi autoriaus biografija?
– Literatūrinei analizei nesvarbi, iš jos autoriaus biografija pasitraukė jau nuo Naujosios kritikos laikų. Nors gali būti, kad dėl tokių autorių kaip Karlas Ove Knausgaardas (2) situacija keisis.
– Kaip Norvegijos mokykloje sekasi Knutui Hamsunui? Ar jau galima skaityti ir analizuoti jo tekstus, negalvojant apie tai, kad jis simpatizavo naciams?
– Viešumoje kartais pasigirsta šie kaltinimai ir problema vėl iškyla. Bet ne literatai ir ne literatūros mokytojai tokias diskusijas pradeda. Vis dėlto neįsivaizduojama, kad mes tuos faktus mėgintumėm sušvelninti ar nuslėpti. Mes žinome, kad Hamsunas buvo nacistinių pažiūrų, kad yra parašęs baisių dalykų, nekrologą Hitleriui, bet mes dėl to nenustojome skaityti jo kūrybos. Mes taip pat žinome, kad tas pačias ideologines nuostatas galime rasti ir jo tekstuose. Taigi, visiškai atskirti šį autorių nuo jo kūrybos nepavyks. Būna geros literatūros, kurios nuostatos yra blogos. Su tuo galima gyventi.
(1) Turima galvoje viduramžiais, didžiąja dalimi Islandijoje, sukurta ar užrašyta literatūra.
(2) Vienas ryškiausių skandinaviškosios autofikcijos autorių, 6 tomų veikale „Mano kova“ (Min kamp; 2009–2011) detaliai aprašęs kasdienes savo gyvenimo patirtis.
