Nuolat prastai nusiteikęs, nesugeba susikoncentruoti, rodo ne itin gerus akademinius rezultatus – tokie ir dar aibė kitų kompleksinių veiksnių mokytojams ir vaikų ugdymo specialistams ilgainiui kelia klausimą – kas dedasi vaiko šeimoje? Tai visiškai natūralus klausimas, neabejoja L.Slušnys, nes šeimos santykių įtaka vaikų akademiniams pasiekimams yra milžiniška.
– Šeimos santykiai mažesnę ar didesnę įtaką vaiko mokymosi rezultatams turi – tai pasakytų dažnas. Tačiau ar teko susipažinti su tokius teiginius patvirtinančiais tyrimais? – klausėme L.Slušnio.
– Tyrimų, kurie įvardintų konkrečiai, kiek procentų šeimos santykiai lemia atžalos mokymosi rezultatus, aš nežinau, nes praktiškai tą poveikį išmatuoti yra neįmanoma. Turiu minty, kad kiekviena situacija yra unikali ir turi daugybę šalutinių veiksnių, kurių įvertinti nėra galimybės.
Tyrimai rodo – kuo daugiau namuose knygų, tuo didesnė tikimybė, kad vaikų akademiniai pasiekimai bus geresni.
Vis dėlto, man teko matyti kitų įdomių tyrimų, kurie puikiai atskleidžia, kad minėtas santykis – mažesnis ar didesnis – tikrai yra. Kai kurie tyrimai išties nustebino ir mane patį. Vienas tokių – kad vaikų akademinius pasiekimus lemia tai, kokią knygų bibliotekėlę namuose turi tėvai, kiek knygų ir kokių.
Minėti tyrimai rodo, kuo daugiau namuose knygų, tuo didesnė tikimybė, kad vaikų akademiniai pasiekimai bus geresni. Dar įdomiau, kad net ne visada svarbu pačių vaikų skaitymas, svarbu, kiek skaito patys tėvai.
Galėčiau paminėti ir dar vieną įdomų amerikiečių tyrimą, kuris susijęs su tėvų rūpesčiu vaikais atostogų metu. Atkreipus dėmesį į po atostogų atsirandančias tokias vaikų, pavadinkime, „akademines duobes“, pastebėta, kad pasiturinčių tėvų vaikai mažiau su jomis susiduria. Galiausiai, tyrimai parodė, kad tai susiję su tėvų skirtu dėmesiu vasaros ar kitų atostogų metu.
Kai skiriamas vienoks ar kitoks dėmesys vaiko lavinimui – kelionės, stovyklos, užsiėmimai, pažintinės pramogos ar pan., jis kartais net nesąmoningai kartoja išmoktus dalykus. O kai jaunuolis namuose tiesiog paliktas veikti ką nori, kas reiškia – nei skaityti, nei kartoti išmoktą medžiagą, nei kuo nors domėtis, natūralu, kad primiršta tai, kas išmokta.
Aišku, ilgainiui, per mokslo metus tos žinios vėl išsilygina, tačiau tyrimai vėl gi parodo, kokią įtaką tėvų dėmesys ir bendravimas turi jaunuolio mokymosi procesui.
– Galbūt tada galime drąsiai teigti, kad vaiko elgesys, pasiekimai yra šeimos santykių veidrodinis atspindys?
– Na, taip drąsiai pasakyti aš tikrai nenorėčiau. Iš tiesų būna įvairių veiksnių, visų pirma, skiriasi vaikų gabumai, antra – nors šiais laikais tokių mokytojų tikrai nedaug, bet gal yra ir tokių, kurios ne visai moka dirbti su vaikais.
Jei šeimos stuburas yra tvirtas, vaikui įskiepytos vertybės ir jis jas mato šeimoje, mokykla to sulaužyti beveik negali.
Vis dėlto, galėčiau pasakyti kitą teiginį – jei šeimos stuburas yra tvirtas, vaikui įskiepytos vertybės ir jis jas mato šeimoje, mokykla to sulaužyti beveik negali. Turinčio tvirtas įdiegtas vertybes vaiko mokykla sugadinti beveik negali – tai akivaizdu. Aišku, šiais laikais tą stuburą išlaikyti tėvams labai nelengva, bet tai ir labai svarbu – nuo to priklauso visas vaiko gyvenimas.
Mokykla didesnį vaidmenį atlikti gali tada, kai tėvų įpročiai ir auklėjimas nebuvo itin geri, tada švietimo įstaiga gali tai pataisyti, pasukti tą vaiką kiek kitu keliu.
– Kalbėdami apie šeimos santykių įtaką akademiniam procesui, kalbame apie tėvų santykį su vaikais, o kokią reikšmę turi mamos ir tėčio tarpusavio santykiai?
– Akivaizdu, kad besiskiriančios, konfliktuojančios šeimos vaiko pasiekimai mokykloje bus prastesni. O to priežastis iš tiesų labai paprasta – mokymuisi, kaip ir bet kuriai kitai veiklai, reikalinga gera nuotaika. Beje, tai aktualu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Kalbėdami apie mokymosi procesą, mes net vartojame tokį terminą „atsipalaidavęs dėmesingumas“. Jis įvardina geriems pasiekimams būtiną veiksnį – atsipalaidavimą. Žmogus, kurio nekamuoja stresas – ar vaikas, ar suaugęs – įsimins ar išmoks ką nors kur kas lengviau.
Tiek suaugusiems, tiek vaikams mokymosi proceso pradžioje pasakius „jūsų laukia egzaminas“ ir kartojant tai kas valandą jau sudaroma stresinė būklė, tad ir rezultatai tos žmonių grupės bus kur kas prastesni nei tos, kuri tiesiog mokėsi ramioje atmosferoje. O ką jau kalbėti apie stresą namuose, kuris veikia dar labiau – sukuria vaikui nesaugumo jausmą, įtampą.
– Dėmesys vaikams. Koks jis turėtų būti, norint sudaryti vaikui komforto zoną, skatinti jį mokytis? Klausti, kaip sekasi? Pagirti? Paglostyti?
Meilės, savaime aišku, turi būti, bet vaikams turi būti keliami ir reikalavimai.
– Na, įvardinti vienareikšmiškai sunku. Visų pirma, norėčiau pasakyti, kad nesu šalininkas teorijos, kad visus vaikus reikia tik glostyti. Meilės, savaime aišku, turi būti, bet vaikams turi būti keliami ir reikalavimai. Aišku, racionalūs ir pakeliami. Dar labai svarbu išlaikyti pagarbų santykį su vaiku. Tikrai nedera vaiko vadinti kvailiu ar kitais nepagarbiais žodžiais.
Tėvų pareiga išugdyti vaiką, padaryti jo gyvenimą, kiek priklauso nuo tėvų ir kiek įmanoma, sėkmingą, nes nusivylimų ir taip gyvenime bus nemažai. Suklupimų bus ir mokykloje, ir universitete, ir vėliau, tačiau tėvai turi išmokyti juos įveikti. Reikia pasistengti, kiek įmanoma, kad vaiko gyvenime būtų kuo mažiau nesėkmių dėl prasto mokymosi ar nesimokymo.
– Specialistai teigia, kad vaiką, turintį problemų šeimoje, atpažįsta nesunkiai. Kas tai rodo? Prasti pažymiai? Savotiškas chuliganiškumas, nenoras bendrauti?
– Kartais mokytojai vienu iš tokių rodiklių įvardina hiperaktyvumą. Manau, kad ši sąvoka yra šiek tik perlenkta. Tai reikėtų vadinti kitaip. Tai vaikai, kurie neturi iš namų atsineštos vertybių sistemos, ir ją reikia ugdyti mokykloje. Tokie vaikai matomi labai ryškiai.
Tai rodo ir nedėmesingumas, ir šiame klausime įvardinti veiksniai. Noriu paminėti, kad tai dažnai būna kompleksinis reiškinys, keli veiksniai, savybės susipynę tarpusavyje. Pamatyti tai tikrai nesunku. Jei vaikui nuotaikos nėra vieną dieną – aišku, tai dar nieko nereiškia, tačiau jei tai tampa tendencija, aš kelčiau klausimą – kas vyksta namuose?
Ir dažniausiai tikrai nesvarbu, ar tėvai turtingi ar ne, ar turi aukštuosius išsilavinimus ar ne, svarbu – ar jie moka bendrauti šeimoje. Net tada, jei abu tėvai būtų profesoriai, aš kelčiau klausimą – koks yra santykiai šeimoje. Profesoriai, daktarai gali turėti labai aukštą išsilavinimo lygį, tačiau paprasčiausiai nemokėti bendrauti su vaiku. Aš laikausi nuomonės, kad jei šeimoje yra darna, sutarimas ir vaikui nustatyta bendra kryptis, kurios siekiama kartu, tam vaikui trypčioti „į šonus“ nelabai yra kaip.
Tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą skatino Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojami projektai. Projektas „Darni šeima ir tvari mokyklos bendruomenė – ateities Lietuva” – tai edukacinių renginių ciklas, orientuotas į mokyklos bendruomenės puoselėjimą, aktyvų tėvų įsitraukimą į švietimo veiklas, geresnį tarpusavio bendradarbiavimą ir supratimą.
