Iš pirmo žvilgsnio egzistuoja platus sutarimas dėl humanitarinių ir socialinių mokslų specifikos. Tai liudija ir atskirų šių mokslo sričių komitetų ar skyrių veikla Lietuvos mokslo taryboje ir Lietuvos mokslų akademijoje, skirtingi mokslo darbuotojų kvalifikacijos reikalavimai ar mokslo projektų vertinimo principai. Tačiau negalima nepastebėti vis pasikartojančių pastangų unifikuoti požiūrį į skirtingas mokslų sritis, imituoti bei adaptuoti humanitariniams ir socialiniams mokslams egzistuojančią gamtos ir tiksliųjų mokslų akademinių tekstų skelbimo ir sklaidos sistemą. Siūlomi instrumentai yra visuomet tie patys – tai bendrų sąvokų ir principų, o visų pirma tam tikrų referencinių duomenų bazių (Web of Science – WoS, dabar dar pridedant Scopus) naudojimas, vertinant mokslininkus ir jų tekstus.
Bet užtenka vos paviršutiniškai pažvelgti į skirtingų mokslo sričių publikacijas, kad išryškėtų esminiai skirtumai: daugelio gamtos ir tiksliųjų mokslų (gal mažiau tai tinka matematikai) publikacijos paprastai atsiranda kaip grupinio darbo – big science – rezultatas su neišvengiama daugiaautoryste, citavimų vidine logika, gautų duomenų spartaus publikavimo poreikiu ir (kaip pasekmė) santykinai greitu šių tekstų „senėjimu“. Prieš dešimt metų paskelbtas tekstas gamtos moksluose gali būti traktuojamas kaip labai „senas“, o humanitariniuose – tik atrandamas ir pristatomas kaip „naujesni tyrimai“. Skiriasi ir tekstų apimtis bei akademinė kalba – humanitariniai tekstai kuriami kaip mokslinės diskusijos plėtotė naujų duomenų ar interpretacijų pagrindu, ir kuo ta diskusija nuoseklesnė, tuo tekstas neišvengiamai tampa ilgesnis arba „tirštesnis“. Iš čia kyla gerokai aukštesni reikalavimai mokslinei kalbai ir stiliui – sunku įsivaizduoti humanitarinę publikaciją lentelių komentavimo pavidalu ir be native speaker redakcijos.
Šiame straipsnyje mėginsiu kritiškai įvertinti pastarojo meto mėginimus apibrėžti „tarptautinio lygio publikacijos“ ar „tarptautinio leidinio“ sąvokas ir siūlymus matuoti leidinių ar konkrečių tekstų citavimo dažnumą. Įvertinti būtina keliamų pagrindinių tikslų požiūriu – nauji apibrėžimai turėtų nustatyti kriterijus vertinti institucijų mokslinę produkciją ir atskirų mokslininkų pasiekimus, kartu tikintis, kad tai galėtų būti žingsnis didesnio Lietuvos tyrėjų tarptautiškumo ir Lietuvos mokslo matomumo link.
Turime daug naujos žinijos, dar daugiau mokslinės produkcijos, bet ar šis turtas yra naudojamas ir reikalingas?
Jau pasirodė ir tarptautinio lygio leidinių apibrėžimo siūlymai – pavyzdžiui, „leidiniai, kurių daugiau nei pusę redakcinės kolegijos narių sudaro užsienio mokslininkai ir kuriuose mažiau kaip pusė (ar 2/3) publikacijų yra iš užsienio valstybių“. Šis ir panašūs apibrėžimai sukrečia savo formalumu, nekorektiškumu ir akademinės (taip pat tarptautinės) tradicijos ignoravimu. Iš esmės eilinį kartą kviečiama rengti ir konstruoti „formaliai tinkamus“ leidinius, iš anksto pasiskirstant redkolegijų narius ir publikacijų skelbimo vietas. Tai, kad šis kvietimas jau išgirstas, gali paliudyti turbūt kiekvienas, aktyviau stebintis Lietuvos akademinį gyvenimą.
Vis dėlto pagrindinė publikavimo problema humanitariniuose moksluose yra kita – tai asimetrija tarp gausios mokslinės produkcijos, į publikacijų skaičių orientuotos akademinės kultūros ir iš tiesų reikšmingų tekstų pasirodymo, kurie paveiktų akademinį diskursą ir būtų plačiau aptariami akademinėje bendruomenėje. Turime daug naujos žinijos, dar daugiau mokslinės produkcijos, bet ar šis turtas yra naudojamas ir reikalingas? Ir kaip/ar siekis kuo geriau įvertinti („išmatuoti“) tekstus turėtų derėti su esminiu siektinu tikslu – reikšmingų tekstų pasirodymu ir jų sklaida Lietuvoje bei užsienyje?
Aktyviai lituanistikos plačiąja prasme srityje dirbantis humanitaras savo tekstus publikuoja kompleksiškai: 1) vietos (ir iš dalies) tarptautinei auditorijai lietuvių kalba; 2) tarptautinei auditorijai užsienio kalba; 3) platesnei publikai lietuvių kalba. Todėl humanistikoje iš principo ydingu laikytinas publikacijų supriešinimas kalbiniu požiūriu – lietuvių ar užsienio kalba. Mokslo bibliometriniai tyrimai liudija, kad konkrečių straipsnių skaitomumas tik iš dalies priklauso nuo publikavimo vietos. Pastebėta, kad net itin prestižiniais laikomuose žurnaluose publikuota daugybė straipsnių, kurių be autoriaus ir recenzentų vėliau iš esmės niekas nebeskaito, o gerą tų leidinių cituojamumą užtikrina kelių „žvaigždžių“ publikacijos. Todėl dažnai pasigirstantis teiginys, kad „niekas teksto nemato/neskaito/nepastebi“, jei jis publikuotas Lietuvoje/lietuviškai, kartu darant prielaidą, kad paskelbus jį angliškai, jis bus tuoj pat paskleistas ir skaitomas, yra netikslus, ir ne vien humanitarinių mokslų atveju.
Bet čia kalba eina tik apie humanitarinius mokslus. Nacionalinės ir užsienio kalbų santykio klausimu svarbu konstatuoti kelis dalykus. Viena vertus, kiekviena tauta turi puoselėti savo akademinę kalbą. Tai yra tam tikras pažangos standartas, bet kartu ir platesnis vyksmas – akademinės kalbos plėtotė ilgainiui įvairiais kanalais veikia, turtina, keičia kasdienę kalbą. Tačiau humanitariniai mokslai taip pat yra tarptautiniai, nors jų tarptautiškumas ir kiek skiriasi nuo gamtos mokslų tarptautiškumo standartų. Kaip ir kitur, taip ir humanitariniuose moksluose tarptautinė mokslo erdvė yra geriausia vieta mokslines idėjas pa(si)tikrinti originalumo, adekvatumo ir kitais požiūriais. Be to, tarptautinės publikacijos ar projektai lietuvišką medžiagą įterpia į tarptautinį mokslo diskursą ir tokiu būdu praturtina abi puses. Antai istorijos moksle tarptautiniai renginiai, publikacijos ir lyginamieji tyrimai anksčiausiai tapo norma medievistikoje, tarptautines šaknis turinčioje disciplinoje, kuri dėl savo objekto, taip pat šaltinių pobūdžio negalėjo išsitekti nacionalinių istoriografijų rėmuose. Tokia tarptautinė ir tarpdalykinė tyrimų sritis neabejotinai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, kur neišvengiamai pralaimi tas, kuris neperžengia savo šalies istoriografinių ribų. Ta pati tendencija kuo toliau, tuo labiau pastebima ir naujųjų bei naujausiųjų laikų istoriografijoje.
Rašymas skirtingoms auditorijoms turi specifinių reikalavimų ir savitą kalbinę raišką. Užsienio kalba rašomas tekstas kaskart yra adaptacija, atsižvelgiant į konkrečioje kalboje egzistuojančių sampratų, sąvokų, terminų tradiciją. Tačiau humanitariniai moksliniai tyrimai negali sau leisti prabangos užsidaryti akademinėje terpėje. Tyrimų rezultatai turi būti publikuojami ir taip, kad atlieptų pilietinės ir kultūrinės savimonės ugdymo poreikius. Todėl matuojant mokslininkų tekstus reikia įveikti tradicinę skirtį tarp siaurai „mokslinių“ ir „mokslo populiarinimo“ darbų.
Jei tekstus matuojame pagal WoS, Scopus ir kitose bazėse įtvirtintus standartus, tuomet reikia pastebėti ir tai, kad šiose bazėse referuojami leidiniai yra itin nevienodo lygio, bent jau humanitariniuose ir socialiniuose moksluose toli gražu neapimantys visų stipriausių ir prestižiniais laikomų leidinių. Jau vien dėl to šis kriterijus negali būti taikomas be išlygų, tačiau to negana.
Šių bazių neigiama įtaka humanitariniams mokslams susijusi ir su anglų kalbos kaip vienintelės akademinės lingua franca įsigalėjimu. Išties daugelyje mokslų (tarp jų ir kai kuriuose humanitariniuose, pavyzdžiui, archeologijoje), kur egzistuoja daugiau mažiau vienoda sąvokų ir kategorijų sistema, anglų kalba atlieka pozityvų integracinį vaidmenį. Tačiau humanitariniuose moksluose daugiakalbystė neišvengiama jau vien dėl istoriškai susiklosčiusių kalbinių tradicijų, kurios lemia, kad anglų kalba tiesiog neįmanoma adekvačiai perteikti dalykų, kurie formavosi ir plėtojosi kitoje kalbinėje aplinkoje. Neįmanoma ir nebūtina visko patogiai ir suprantamai perteikti anglų kalba, nes dažnai pritrūksta ne tik specifinių sąvokų, bet ir bendrų kalbinės išraiškos galimybių. Antai rašant Lietuvos istorijos klausimais ir toliau dėl šaltinių kalbų bei istoriografinės tradicijos daugiausia tenka skaityti (o ir rašyti) lenkų, vokiečių, rusų, ukrainiečių, baltarusių kalbomis. Beje, vis daugiau užsienio mokslininkų dėl tos pačios priežasties mokosi lietuvių kalbos, be kurios žinių pirmą kartą istorijoje neįmanoma adekvačiai vykdyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimų. Žvelgiant iš anglocentristinės perspektyvos, tokį lietuvių kalbos vaidmens išaugimą būtų galima vertinti kaip bereikalingą kliūtį mokslo komunikacijoje. Tačiau humanistikoje svetimų (kalbinių) tradicijų ir publikavimo įpročių pažinimas yra stiprioji tyrinėtojo pusė. Nekelia abejonių, kad tinkamai publikuotas tekstas žinomame lenkų ar vokiečių žurnale bus kur kas aktyviau priimtas nei mažai žinomame, tegu ir wosiniame anglosaksiškame leidinyje. Taigi humanitarinė tyrimų sritis yra neišvengiamai tarptautinė ir daugiakalbė, iš tyrinėtojų reikalaujanti plačių kalbinių kompetencijų (kai kuriose srityse prisideda dar ir senosios kalbos).
Kita ne mažiau svarbi problema, kritiškai vertinant duomenų bazių kriterijų, yra atskleistos ir tarptautinėse publikacijose aprašytos manipuliacijų galimybės, prie kurių veda formalių reikalavimų taikymas. Šiuo požiūriu yra nagrinėtas ir šiaip jau daugelyje mokslo sričių itin svariu laikomas Impact faktorius, nurodant jo reliatyvumą ir ribas, kai jis naudojamas kaip pagrindinis kriterijus, vertinant mokslo publikacijas. Šis rodiklis skaičiuojamas pagal tai, kiek kartų yra cituojami konkretaus leidinio straipsniai, atsižvelgiant į paskelbtų straipsnių skaičių. Vieno tyrimo rezultatai parodė, kad net 57% mokslininkų atitinkamų redkolegijų paprašyti sutiko „papildyti“ savo straipsnių bibliografijas pageidautinomis nuorodomis, nors 86% apklaustųjų ir nurodė tokią praktiką vertinantys neigiamai. Kito tyrimo metu išaiškinta tendencija, kad per paskutinius dešimt metų itin išaugo kolektyvinių publikacijų apimtis. Net jei atvejai, kai straipsnį apie Higso bozoną pasirašo 5154 autoriai (kurių pavardėms išvardyti prireikė 24 iš 33 viso straipsnio puslapių) ar publikaciją apie genomo tyrimą – 1014 autorių, yra ekstremalūs, vis dėlto jie verčia susimąstyti, kur veda citavimų ir publikavimo vietos kriterijų sureikšminimas. Jei anksčiau už patarimą ar kelis papildomus duomenis pakakdavo mandagiai padėkoti išnašoje, taip pripažįstant kolegos kompetenciją ir jo žinių vertę, dabar citavimų rinkimo vajus verčia įtraukti jį į bendraautorius, nors jo indėlis į tyrimą ir teksto rašymą yra nereikšmingas.
Suprantama, kad tai nėra pasisakymas prieš kolektyvinius tyrimus ir straipsnius, nes akivaizdu, kad egzistuoja situacijos (taip pat ir humanitariniuose moksluose), kai bendraautorystė neišvengiama ir produktyvi, tačiau augantys kolektyvinių publikacijų (nebūtinai tyrimų) mastai liudija pirmiausiai mokslininkų prisitaikymą prie publikacijų matavimo kriterijų (citavimo) ir nurodo, kaip jų taikymas gali iškreipti vertinimų rezultatus. Tačiau jei peržvelgtumėm pagrindinius humanitarinių mokslų pasiekimus Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius, taip pat ir įvertintus tarptautiniu lygiu, tai bent jau kol kas absoliuti jų dauguma kilo iš individualių tyrimų, o ne mokslininkų grupių organizacijos.
Dar blogesnė situacija šiuo požiūriu posovietinėse šalyse, kur nėra nusistovėjusi publikavimo ir akademinės etikos kultūra. Turbūt kiekvienas mokslininkas elektroniniu paštu ne kartą yra gavęs rusų kalba parašytas žinutes su pasiūlymais už patrauklią kainą publikuotis leidiniuose, įtrauktuose į WoS duomenų bazę. Mūsų akyse per trumpą laiką išaugo nauja verslo rūšis ir akademinio publikavimo forma. Panašios manipuliacinės praktikos jau atskleistos ir Lietuvoje. Todėl kuo daugiau formalių kriterijų įvesime, tuo daugiau paliksime vietos tiems, kurie „laisvu nuo tyrimų laiku“ užsiima tokių rezultatų konstravimu. Jei įtrauksime reikalavimą, kad tarptautiniu žurnalu būtų pripažįstamas tik tas leidinys, kurio pusę redkolegijos sudaro užsienio mokslininkai ir pusė straipsnių turi būti paskelbta užsienio autorių, labai nesunku įsivaizduoti greitai sudaromą kelių kaimyninių šalių aukštųjų mokyklų „kooperatyvą“ reikalaujamam rodikliui pasiekti. Jei akademinio teksto kokybinę vertę sutapatinsime su jo citavimo rodikliu, turėsime situaciją, kai žmonės rūpinsis visų pirma bibliografiniais sąrašais, o ne tekstų turiniu. Dar neteko iš kolegų užsienyje (neskaitant kelių posovietinių šalių) girdėti, kad redkolegijos būtų sudaromos ar straipsniai parenkami pagal autorių tautybių proporcijas. Tikrai niekam į galvą neateis mintis teigti, kad The English Historical Review, prancūzų Annales ar vokiečių Historische Zeitschrift yra nepakankamai moksliški, remiantis tuo, kad didžiąją straipsnių autorių dalį sudaro tų šalių tyrėjai.
Pagaliau publikacijų matavimas duomenų bazėmis ir citavimais itin susiaurina pačią publikavimo sampratą. Humanitarinių mokslų srityje itin reikšmingais, netgi prestižiškiausiais laikomi monografijų ir fundamentinių šaltinių leidimai, kuriems parengti reikia didesnių laiko sąnaudų ir aukštesnio teorinio bei praktinio pasirengimo. Formaliais kriterijais šių leidinių apskritai įvertinti neįmanoma, citavimo indeksai jų neaprėpia, o matavimas puslapių ar autorinių lankų kiekiu veda prie akademiškai mažaverčių monografijų tiražavimo ar teksto beprasmiško išplėtimo – tai irgi pastebima ir jau kritiškai įvertinta pastarojo meto tendencija1.
Jei anksčiau tyrėjų bendruomenėje apie mokslininko lygį spręsdavo pagal tai, ką jis kokybiškai nauja pasakydavo ir parašydavo, dabar vis labiau sprendžiama pagal jo gaunamus santykinius taškus, reikalingus asmeninei akademinei karjerai, universiteto reitingui ir galiausiai valstybės į mokslą įdedamoms lėšoms pateisinti. Pagrindinis realios finansinės naudos gavėjas yra privačios pelno siekiančios organizacijos (anksčiau buvo WoS, dabar mums sako, kad turime džiaugtis, nes atsirado dar ir Scopus), kurios garantuoja tariamai objektyvių ir patikrinamų duomenų statistiką. Neatsitiktinai šias tendencijas stebintys Vakarų mokslininkai jau iškėlė skambų šūkį atkariauti mokslo publikavimo ir rezultatų vertinimo lauką.
Todėl sutikdami su teiginiu, kad aukštas (ar tarptautinis) lygis yra itin svarbi akademinio teksto vertinimo (matavimo) kategorija, kartu turime pripažinti, kad tarptautinis lygis yra kokybinė charakteristika, kurią įmanoma nustatyti tik ekspertiniu vertinimu, o jį turi atlikti ekspertinės komisijos (vertinimo, atestacinės etc.) nariai.
Sąvoka „tarptautinio lygio publikacija“ savaime neturėtų reikšti nei a) publikacijos pasirodymo vietos formalaus įvertinimo, b) nei leidėjo, c) nei publikavimo kalbos, d) nei šalies, kurioje registruotas leidėjas ar leidinys, e) nei cituojamumo, kuris humanitariniuose moksluose nėra adekvačiai apskaičiuojamas. Publikacijos solidumui ir prestižiškumui nustatyti publikavimo vieta (žurnalas, leidykla) yra svarbus kriterijus, tačiau vėlgi turėtų būti nustatomas tik ekspertiškai. Be to, publikavimo vietos argumentas gali ir turi būti įvertinamas ir negatyviu aspektu – akademinėje aplinkoje žinomi ir pagarsinti šalies ar užsienio žurnalo ar leidyklos darbai, pažeidžiantys akademinę publikavimo kultūrą ar etiką.
„(Aukšto) tarptautinio lygio publikacijos“ vertinimo kriterijai turėtų būti originalumas, naujumas (klausimo, interpretacijos, medžiagos, metodo), moksliškumas, sklaida (straipsniai ir knygos atitinkamoje srityje/kryptyje aukštai vertinamuose moksliniuose leidiniuose/leidyklose), publikavimas akademiškai reikšminga užsienio kalba. Visus šiuos kriterijus adekvačiai aprėpti ir jų pagrindu mokslinius tekstus įvertinti gali tik atitinkamos mokslo srities ekspertų grupė. Žinoma, visuomet galima sakyti, kad ekspertinis vertinimas yra subjektyvus ir techniškai sudėtingas dėl publikacijų gausos. Tačiau sprendimai yra galimi. Subjektyvumą kontroliuoja ekspertinių grupių darbo organizacija ir etika, o publikacijų kiekį suvaldo ir kokybišką ekspertavimą įgalina kai kuriose šalyse (JAV, Vokietijoje) taikoma praktika vertinti tik ribotą, paties autoriaus atrinktų svarbiausių publikacijų (per atitinkamą laikotarpį) skaičių.
Taigi kaip nustatyti paskelbtos monografijos, straipsnio, šaltinio, vertimo ar mokslinės recenzijos vertę? Galima tai daryti formaliai – pagal autorinių lankų skaičių, pagal leidimo vietą, pagal teksto kalbą. Tačiau patikimas gali būti tik ekspertų grupės sprendimas, įvertinant ir teksto turinį, ir kitas aplinkybes (pasirodžiusias recenzijas ir pan.). Kitas kelias – viską palikti kiekybiniam publikacijų skaičiavimui, vadinasi – susitaikyti su techniniu požiūriu į mokslinį tekstą, su tuo, kad bus rašoma „ne skaitymui“, o „atsiskaitymui“.
Humanitariniams mokslams šiuo metu trūksta tikrai ne bazėse referuojamų žurnalų skaičiaus. Trūksta intensyvesnio akademinio gyvenimo – pavyzdžiui, įdomesnių ir ilgesnių mokslinės informacijos dalių žurnaluose; gal kiek mažiau konferencijų ir seminarų, bet daugiau analitinių recenzijų ir apžvalgų. Jau dabar Lietuvoje vis labiau išsiskiria leidiniai, kurie žinomi dėl savo aukštesnių rengimo, recenzavimo, „darbo su autoriais“ standartų. Knygos ir straipsniai moksliniuose žurnaluose turi remtis kruopščiu tyrimu, jie turi būti patikimai recenzuoti, tinkamai publikuojami (įskaitant prieinamumą) ir galiausiai skaitomi bei diskutuojami. Kiekviena publikavimo forma humanitariniuose moksluose turi savo išskirtinę vertę. Monografijos apibendrina ilgalaikius tyrimus, konceptualizuoja juos, kai kurios iš jų gali tapti kultūrinio gyvenimo reiškiniais. Gerai parengti šaltinių leidimai turi neabejotinai ilgiausią išliekamąją vertę ir plačiausiai naudojami mokslininkų bendruomenėje (užtenka prisiminti kad ir Lietuvos Metrikos knygų sklaidą). Periodiniai mokslo žurnalai yra intensyviausia akademinio publikavimo ir diskusijos platforma, nes čia vyksta (ar turėtų vykti) aktualios ir fundamentalios diskusijos, skelbiamos recenzijos, talpinama atskirų mokslų raidai svarbi „mokslo kronika“, taigi vyksta visavertis mokslinis gyvenimas.
Publikavimo kokybei gerinti taip pat reikia kurti struktūrinius rėmus mokslininkui, kad savo tyrimams jis turėtų ir pakankamai laiko (periodiškas tyrimui laisvo laiko išskyrimas), ir infrastruktūrą (darbo vieta, biblioteka, stažuotės).
Ir pabaigai reikia pastebėti, kad negalime tarptautiškumo kategorija klaidingai pakeisti mokslo tyrimų ir tekstų kokybės sąvokos. Lietuvos humanistika bus dar geriau matoma pasaulyje tik tada, kai daugiau reikalausime iš savęs ir kitų čia, Lietuvoje.
1 Valdemaras Klumbys, „Kaip tapti sėkmingu ir produktyviu mokslininku“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2017, Nr. 3, p. 75–77.
Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.5
