Kaip mokiniai ir mokytojai jaučiasi prastai reitinguojamoje mokykloje?
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Sara Aškinytė gerai prisimena, ką reiškia mokytis mokykloje, kuri reitinguose yra prie paskutiniųjų.
„Buvo liūdna ir apmaudu, kad turėdami lygias teises į švietimą, turime tokias skirtingas sąlygas mokytis“, – mergina kalba žurnalo „Ugdymo meistrai“ surengtoje diskusijoje „Kodėl kalbame apie reitingus?“.
Ji pabrėžia, kad reitingai atskleidžia švietimo sistemos netolygumus. Pasak jos, ypač dvyliktokai jaučia didelį nerimą, jei jų mokyklos yra reitingų apačioje. Jiems juk teks laikyti tokius pačius egzaminus, kaip ir tiems, kurie mokėsi vadinamosiose prestižinėse mokyklose, nors mokymo lygis buvo visai skirtingas.
„Todėl aš akcentuočiau labiau neigiamą reitingų poveikį. Žinoma, yra ir kita pusė – jei mokykla patenka į geriausiųjų dešimtukus, mokiniai jaučiasi gana gerai ir turbūt mažai susimąsto apie tuos, kurie, deja, reitinguojami prastai“, – samprotavo mergina.
Dabar ji žino, kad prasti mokyklos reitingai dar nereiškia nesėkmės egzaminuose. S.Aškinytė brandos egzaminus išlaikė puikiai ir sėkmingai įstojo studijuoti politologijos į Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą.
„Aš esu iš žemai reitinguose esančios mokyklos, – pripažįsta Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė, – Kai žiniasklaida pradėjo skelbti tą patį straipsnį su prastų mokyklų, kurios neparuošia ir neišmoko, sąrašu, kuriame buvome ir mes, labai suskaudėjo. Skaudu buvo ir mokytojams, ir man kaip vadovei, ir mokiniams, ir tėvams“.
Ją stebina neatitikimai tarp kalbų ir veiksmų – pedagogų laukia atnaujintos ugdymo programos, kurių esmė – kompetencijų ugdymas, bet visas dėmesys yra į akademinius rezultatus. O dar anksčiau pasirenkamas matematikos egzaminas tampa privalomas ir tada visi stebisi, kaip blogai mokiniai jį išlaikė.
„Neatsižvelgiame į socialinį kontekstą, negalvojame, kokią emociją tai sukelia, – atvirai kalba gimnazijos vadovė, – Juk jei į mokyklą ateina devynetais ir dešimtukais besimokantys vaikai, jiems brandos egzaminus bus išlaikyti lengviau negu tiems, kurie ateina su ketvirtukais. Kaip jiems pasiekti „šimtuką“ ir atsidurti reitingų aukštumose?“
Neatsižvelgiame į socialinį kontekstą, negalvojame, kokią emociją tai sukelia, – sako L.Tamulaitienė.
Tačiau ar reitingų aukštumose atsidurti tikrai yra svarbiausia? Pedagogė pabrėžia, kad kai ateityje vaikui reikės įsidarbinti, darbdaviui bus svarbu, ar jis geba valdyti stresą, pabaigti darbą iki galo, ar yra svarbus ir kūrybiškas. „Toje mūsų žemai reitinguose vertinamoje mokykloje mes pripažįstam vieni kitiems, kad mūsų stiprybė yra tarpusavio santykiai“, – gimnazijos vadovė turi kuo didžiuotis. Tačiau ji tvirtina, jog kartais pasijunta nesuprasta, kai kiti vertina ne tai, kas pasiekta.
Švietimas – ne sprintas, o maratonas?
„Prabėgame vieną kilometrą ir vertiname, ar teisingai bėgame. Mūsų kriterijai suvesti į sprinto matavimą, nors visi turime bėgti maratoną“, – Erudito licėjaus vadovas N.Pačėsa švietimą lygina su bėgimu.
Jis įsitikinęs, kad susitelkimas į pažymius skatina konkuruoti. „Tai reiškia, kad aš galiu būti geresnis, jei kitas prastesnis. Visą laiką turiu galvoti apie save, o ne apie kitą“, – aiškina buvęs ISM universiteto vadovas, – Kai kalbame apie visuomenę ir visuomenės narius, tikimės, kad išugdysim žmones, kurie gerbia kitus, kurie padeda kitiems, kurie atjaučia, kurie yra pilietiški. Tačiau vargu ar tai įmanoma padaryti konkurencijos sąlygomis“.
Tačiau gerų akademinių rezultatų galima pasiekti ir bendradarbiaujant. N.Pačėsos manymu, pasiekimai ir turėtų būti ne tikslas, bet natūrali bendrųjų kompetencijų ugdymo pasekmė.
Mokyklos bendruomenė patiria didžiulį spaudimą iš visų suinteresuotų pusių dėl reitingo vietos, – sako N.Pačėsa.
Erudito licėjus – tai privati mokykla, kurios bendruomenei reitingai nerūpi. Tačiau N.Pačėsa švietimo skyrių kvietimu lankėsi daugelio savivaldybių mokyklose bei jau daug metų dėsto ISM universiteto Švietimo lyderystės magistrantūros programoje.
„Bendraudamas su mokytojais ir mokyklų vadovais, pastebėjau labai aiškius požymius, kaip mokyklas veikia reitingavimo sistema. Pirma – mokyklos bendruomenė patiria didžiulį spaudimą iš visų suinteresuotų pusių dėl reitingo vietos. Spaudimas skatina neteisingas pastangas. Manoma, kad kuo daugiau testuosimės, tuo geriau išlaikysime testus, pagal kuriuos vertina mokyklas“, – sako N.Pačėsa įsitikinęs, kad tada visas dėmesys mokykloje tampa nukreiptas į standartizuotų testų ir egzaminų rezultatus. Tokioje aplinkoje būtų net sunku pagalvoti apie kūrybą.
Kiek streso mokiniai jaučia aukštai reitinguose esančiose mokyklose?
KTU gimnazijos direktorius Tomas Kivaras pripažįsta, kad emocijų būna visokių. „Mokinys žino, kad kitoje mokykloje jo rezultatai būtų geri, o štai KTU gimnazijoje tai jau pats prasčiausiai išlaikytas egzaminas. Jie jaučia įtampą, kad nepasirodys taip gerai kaip kiti“. Pasak jo, būna net atvejų, kai gabus vaikas įstoja į gimnaziją, gauna šešetą ir, pasijautęs neįvertintas, išeina į kitą mokyklą.
T.Kivaras teigia, kad niekas vaikams į galvas žinių neprikrečia. Tai yra nuolatinis darbas ir labai svarbu, kad vaikai mokykloje jaustų mokymosi atmosferą.
Mokinys žino, kad kitoje mokykloje jo rezultatai būtų geri, o štai KTU gimnazijoje tai jau pats prasčiausiai išlaikytas egzaminas. Jie jaučia įtampą, kad nepasirodys taip gerai kaip kiti, – sako T.Kivaras.
Penkerius metus KTU gimnazijai vadovaujantis pedagogas anksčiau dirbo skirtingose mokyklose: „Turiu patirčių ir iš tų mokyklų, kur nebuvo „kieta“ mokytis. Besimokantys vaikai jautėsi užguiti, kentė patyčias ir stengdavosi neišsiskirti iš minios tuo, kad jie gerai mokosi. Dabar dirbu tokioje mokykloje, kur nėra „kieta“ nesimokyti. Tačiau pirmiausia vis tiek stengiamės, kad žmogus žmogui būtų žmogus“.
Kauno Jėzuitų gimnazijos fizikos mokytoja ekspertė Rigonda Skorulskienė sutinka, kad noras gauti geresnį pažymį dažnai užgožia norą mokytis dėl žinių ar mėgautis mokymosi procesu. Matydama nelaimingus mokinius dėl to, kad gavo žemesnį pažymį negu dešimtukas ir nerimaujančius, ką pasakys jų tėvai, mokytoja nusprendė padaryti eksperimentą.
Juokais ji tai pavadino „dviguba“ buhalterija. Su gabiais ir motyvuotais mokiniais ji sutarė, jog į dienyną rašys tik dešimtukus, o tikrieji vertinimai liks tik mokytojai ir mokiniui. Iš pradžių mokiniai labai džiaugėsi eksperimentu, nejausdami įtampos prieš fizikos pamokas. Tačiau po mėnesio pastebėjo, kad realieji įvertinimai žemėja. Užuot savo laiką paskirstę po lygiai, fizikai skirtą laiką jie išnaudodavo kitiems, pažymiu vertinamiems dalykams mokytis. O fiziką vis atidėdavo niekada neateinančiai „ateičiai“.
Neužmirškime tų, kurie eina į mokyklą, norėdami ne tik būti geri ir laimingi žmonės, bet ir nori aukštų akademinių pasiekimų, – sako R.Skorulskienė.
Galiausiai patys mokiniai paprašė eksperimentą nutraukti. Pasirodė, kad dirbti labiau motyvuoja tikrieji įvertinimai. Pasak R.Skorulskienės, eksperimentas su dešimtukais jai patvirtino, kad požiūris į pažymį yra iškreiptas. Mokytojos tvirtinimu, dešimtukas – tai pats blogiausias pažymys, nes jis žmogui duoda žinią, kad šioje srityje jis yra tobulas ir daugiau jau nėra ko siekti. Per savo pamokas fizikė moko mokinius teisingai įsivertinti savo darbą ir įvardinti klaidas.
Kita vertus, mokytoja pabrėžia, kad mokykla yra pirmiausia mokymosi vieta: „Neužmirškime tų, kurie eina į mokyklą, norėdami ne tik būti geri ir laimingi žmonės, bet ir nori aukštų akademinių pasiekimų“. Todėl pagal akademinius rezultatus sudarinėjamuose reitinguose ji neįžvelgia nieko blogo – tai kaip tik gali būti akstinas mokyklai įsivertinti savo situaciją.
Ar reitinguoti mokyklas turėtų valstybė?
Tėvų pusę diskusijoje apie reitingus atstovavęs Arūnas Šileris kalba apie skaidrios informacijos ilgesį ir trūkumą visuomenėje. „Gerai atsimenu tuos laikus, kai portale supermama.lt ieškojome informacijos, ar bus geras vaiko mokytojas ar auklėtoja, – „Vyturio“ leidyklai vadovaujantis A.Šileris pabrėžia, kad visuomenei reikia duomenų apie mokyklų lygį, – Todėl mano klausimas – kur yra ta skaidri ir objektyvi sistema, kur kiekvienas tėtis ir mama gali rasti informacijos apie mokyklą ir pasiekimus, kurie būtų aiškiai ir suprantamai pateikti?“ Pasak jo, valstybėje privalo būti objektyvi sistema, kuri leistų pedagogams matyti savo vietą ir taip pat suteikti informaciją, kaip tobulintis.
Mums svarbu, kiek dvyliktokas gavo dešimtukų. Bet ar yra valstybėje atliekami tyrimai, kas nutinka su vaikais po dešimties metų ir ar jie laimingi? – klausia A.Šileris.
Tačiau jis taip pat pritaria sakantiems, kad reitinguose turėtų atsispindėti ne tik akademiniai rezultatai.
„Ar žuvis galvoja, kad ji gyvena vandenyne? Dažniausiai negalvoja. Mes irgi susifokusavę į dabartinį momentą. Mums svarbu, kiek dvyliktokas gavo dešimtukų. Bet ar yra valstybėje atliekami tyrimai, kas nutinka su vaikais po dešimties metų ir ar jie laimingi?“, – A.Šileris pripažįsta iš matematikos turėjęs penketą dešimtbalėje sistemoje, bet dabar teigia esantis laimingas žmogus, nes pagrindus būsimai sėkmei padėjo kitų dalykų mokytojos– anglų, lietuvių kalbos ir istorijos.
Seimo narė profesorė Vilija Targamadzė reitingus lygina su termometru. Kaip termometrai yra skirtingi – matuojantys kūno ir matuojantys oro temperatūrą, taip ir reitingai gali parodyti įvairius dalykus. Pavyzdžiui, galima sudaryti pažangos reitingus – palyginti pačios mokyklos ankstesnius ir dabartinius rezultatus.
Būtų gerai, jei sutartume, kam mums reikalingi reitingai. Ką mes norime matuoti? – klausia V.Targamadzė.
Kaip dabartinę bėdą profesorė įvardina tai, kad dabartinis iš privačios iniciatyvos atsirandantis reitingavimas yra nutolęs nuo švietimo politikos – ypač „Geros mokyklos koncepcijos“, kurioje svarbūs ne tik akademiniai pasiekimai, bet ir pažanga bei branda.
„Labai gerai, kad pradėjome kalbėti apie reitingavimą kaip apie reiškinį. Būtų gerai, jei sutartume, kam mums reikalingi reitingai. Ką mes norime matuoti? – klausia Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė, – Kai žinosime, ką matuojame, tada jau galėtume kalbėti ir kaip matuoti. Nes kol mes nesusidėliosime mąstymo algoritmo, nepajudėsim. O kai susidėliosim, tada bus laikas Švietimo ir mokslo komitete svarstyti šią klausimą“.
„Formulė–1” nelenktyniauja su kartingu
N.Pačėsa įsitikinęs mokyklų vertinimas valstybės iniciatyva būtų labai reikalingas. Pirmoji priežastis – tai padėtų suvokti, ar mokyklos geba įvykdyti nacionalinę švietimo politiką. Nors švietimo programose dėmesio bendrosioms kompetencijoms skirta daug, jei mes orientuojamės pirmiausia į akademinius pasiekimus, vis tiek pažymys pasidaro svarbiausias. Kaip kitą priežastį jis išskiria tėvų poreikį turėti objektyvios informacijos, kad tėvams nereikėtų informacijos ieškoti interneto pokalbių svetainėse.
Erudito licėjaus vadovas prisimena, kaip pernai tarptautiniai ekspertai jų mokykloje vertino, ar mokykla gali vykdyti Tarptautinio bakalaureato programą. „Jei iš Jungtinės karalystės ir kitų šalių galėjo atvykti komanda ir tris dienas praleisti mokykloje, tai mes, lietuviai, tikrai galime panašius vertinimus daryti savo šalyje“, – įsitikinęs N.Pačėsa. Jo manymu, labai svarbus uždavinys – skleisti visuomenei žinią, kad tokio reitingavimo tikslas yra padėti mokykloms, o ne smerkti tas, kurios atsiduria reitingų lentelės apačioje.
„Jei iškart pradedame nuo to, kas buvo blogiausias, kas ko neišlaikė ar išlaikė prasčiausiai, kokios mokyklos „numokė“ vaikus, akivaizdu, kad tai yra negatyvas ir apie pačią švietimo sistemą“, – T.Kivaras pritaria, kad nukreipdami dėmesį į bloguosius pavyzdžius, menkiname mokytojo profesijos prestižiškumą.
KTU gimnazijos direktoriaus manymu, reitinguojant mokyklas derėtų atsižvelgti ir į tai, kas su kuo konkuruoja. „Formulė–1 nelenktyniauja su kartingu. Aš žinau, kokiose lenktynėse dalyvauju ir man įdomūs tie duomenys. Jei atitinkamame rajone gyvenantys tėvai ir mokiniai renkasi iš to regiono mokyklų, jiems gal svarbūs tik to regiono duomenys“.
Mes pametame tai, kas svarbiausia. Pametame patį vaiką. Juk kas yra egzaminų rezultatai? Tai yra išsimiegojimo ar neišsimiegojimo, atsparumo ar neatsparumo stresui rezultatas, – sako V.Juškienė.
Vilniaus kolegijos pedagogikos fakulteto dekanė Vaiva Juškienė pabrėžia, kad reitinguose turėtų būti matuojami ne tik akademiniai pasiekimai.
„Mes pametame tai, kas svarbiausia. Pametame patį vaiką. Juk kas yra egzaminų rezultatai? Tai yra išsimiegojimo ar neišsimiegojimo, atsparumo ar neatsparumo stresui rezultatas. Pritarčiau, kad reikia galvoti apie vaiko pažangą“, – sako V.Juškienė.
Kaip ir N.Pačėsa, ji mano, kad akademiniai rezultatai turėtų būti ne tikslas, o bendradarbiavimo pasekmė. Kai ir vaikai, ir pedagogai mokykloje jaučiasi emociškai saugiai, tai suteikia motyvacijos mokytis ir pasiekti gerų rezultatų.
Tačiau ji supranta, kad reitingavimas yra itin svarbus tėvams, kurie kelia klausimą, kur jų vaikui mokytis yra geriausia. Pedagogė įsitikinusi, kad reitingai reikalingi tada, kai ugdymo įstaigose nėra lygiavertė kokybė: „Jei nereikėtų rinktis iš geriausių, jei visos ugdymo įstaigos būtų puikios, išvis nereikėtų ir reitingavimo“.
