– Globalus švietimas šiandien ypač aktualizuojamas. Tuo tarpu prieš 20 metų apie jį nekalbėjome. Kas pasikeitė?
– Anksčiau vartojome tik tai, kas užauginta ar pagaminta aplinkui – dabar nebežinome, kas užaugino ar pagamino tai, ką valgome ar dėvime. Produktas gali būti apkeliavęs pusę pasaulio.
Dabar pasaulis žymiai sudėtingesnis negu buvo anksčiau – sunku suprasti, su kuo ir kaip esame susiję. Nors ir tiesų esame labai susiję, tačiau to nesuvokiame. Pasaulis tampa labai mažas.
Aplinkos ekonomistai net turi specialų terminą – pilnas pasaulis. Problemos, ryšiai, bendravimas nesibaigia viena šalimi ar regionu. Mes tampame pasaulio piliečiais, bendros sistemos dalimi.
Mūsų sprendimai daro poveikį ne tik tam, kaip mes gyvename ir gyvensime, bet kaip gyvens žmonės Afrikoje arba Kinijoje, kurie augina, gamina vienus ar kitus mūsų vartojamus produktus.
– Pilnas pasaulis.... – o kas po 20 metų?
– Mes turime suvokti, kad gyvename ribotoje ekosistemoje. Turime sugebėti išgyventi vienoje planetoje, o jau dabar vartojimas viršija planetos galimybes.
Jungtinės Tautos skelbia Pereikvojimo arba skolos aplinkai dieną (angl. Overshoot day), tai diena, kada pradedame gyventi kitų metų sąskaita, aplinkos sąskaita.
Šiais metais ją minėsime rugpjūčio 19 d. Data kiekvienais metais keičiasi – ji vis ankstėja. Jau šiandien eikvojame daugiau, negu planeta gali mums duoti. Prognozuojama, kad jeigu mes nesumažinsime savo vartojimo, o besivystantis pasaulis pradės vartoti tiek, kiek industrinės šalys, reikės dviejų, o gal ir trijų planetų.
– Kas šią situaciją gali pakeisti?
– Globalaus švietimo tikslas – sąmoningas ir informuotas pilietis, darantis atsakingus sprendimus, suvokiantis sąsajas tarp savo veiksmų ir jų poveikio aplinkai. Suvokiantis, kad tai, kaip mes gyvename, lemia ir kitų žmonių gyvenimą.
– Kartu su žodžiais vystymasis, vartojimas, gamyba rašomas žodelis „darnus“. Ką tiksliai jis reiškia ir kodėl jisai svarbus globaliajame švietime?
– Darnus vystymasis – Globaliojo švietimo dalis. Darnumas, darna – kalba apie tai, kaip suderinti, subalansuoti ekonominius, socialinius bei aplinkosauginius aspektus.
Nuo aplinkosauginių problemų dažniausiai kenčia skurdžiausi žmonės, ypač besivystančiose šalyse.
Kaip mes sugyvename čia, kaip pasiskirstome nauda, ištekliais, gerove, kokios galimybės bus pasinaudoti visomis tomis gėrybėmis ateityje.
Deja, nuo aplinkosauginių problemų dažniausiai kenčia skurdžiausi žmonės, ypač besivystančiose šalyse. Jie yra labiausiai pažeidžiami tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu.
Jeigu kažkur įvyksta nelaimė, gaisras ar potvynis, vargingiausi, skurdžiausi neturi nei pakankamos apsaugos, nei galimybių gelbėtis, ,nei pabėgti, nekalbant jau apie maisto ir vandens prieinamumą.
Taigi aplinkos, socialinės ir ekonominės problemos labai susiję. Kalba eina apie tai, kaip šiuos dalykus suderinti, ne tik ateityje, bet ir dabar (tarp Šiaurės ir Pietų pusrutulio gyventojų).
– Kokius stereotipus pirmiausia reikėtų laužyti Lietuvoje?
– Lietuvoje gajausi stereotipai: „Aš nieko nepakeisiu“, „Esame labai maži ir mūsų indėlis labai mažas“, „Nuo mūsų niekas nepriklauso“. Tačiau jei mes nieko nedarome, dar kažkas kitas nieko nedaro... – situacija nesikeičia.
Pavyzdžiui, klimato kaita. Klimato kaita yra globali. Jau stebime neįprastus temperatūrų svyravimus, sezoniškumas – pasislinkęs, augalų ir kenkėjų paplitimas keičiasi.
Mes tą jaučiame, nors mūsų indėlis ir labai mažas. Kiekvienas mažas dalykas susideda į didelį ir mes visi jaučiame tą poveikį ir negalime jo ignoruoti, tokia realybė. Pavyzdžiui, JAV ar Kinija išmeta itin daug CO2, tačiau potvyniai arba uraganai juk vyksta ir kituose pasaulio kraštuose...
Jau stebime neįprastus temperatūrų svyravimus, sezoniškumas – pasislinkęs, augalų ir kenkėjų paplitimas keičiasi.
Čia ir eina kalba apie globalumą, tarpusavio ryšius, kurie yra labai kompleksiški ir sudėtingi. Tikrai daug tarpusavio sąsajų.
Kaip pavyzdys galėtų būti ir vandens tarša. Kas nors užteršia upelį – žino, kad jis nešvarus, jame nesimaudo, nežvejoja... Tačiau kas nors jame pagauna žuvį. Jūs nežinote, kur ji pagauta, ją suvalgote ir visi teršalai sugrįžta per žuvį jums.
Poveikis gali nusikelti į kitą vietą ir paveikti netikėtai. Kad ir per mitybos grandinę. Lygiai tas pats su Baltijos jūros žuvimi – teršiame ir tuos teršalus gauname per žuvį. Netiesiogiai, bet kenkiame sau.
– Kokių žingsnių visų pirma reikėtų imtis?
– Pas mus labiau orientuojamasi į ekonominę gerovę, todėl kai kurie svarbūs dalykai nukenčia – lieka daugiau deklaratyvūs. Pavyzdžiui, vartojimas – sulaukia labai mažai dėmesio.
Mes, nors ir vėluodami, bet spaudžiami ES, visgi einame į priekį.
Daug dėmesio skiriama gamybai – kaip kas turėtų būti, o kaip skatinti sąmoningą vartotoją – pavieniai projektai. Kol kas nėra jokių strategijų, kaip mes skatinsime nevartojimą (mažinsim perteklinį vartojimą), ką darysime?
Aš galvoju, kad vartojimo įpročius galima formuoti per švietimą, sąmoningumo kėlimą, geros praktikos pavyzdžius ir tokias priemones kaip mokesčiai. Tarkime, didesnis automobilio stovėjimo mokestis centre galėtų formuoti įprotį dar rečiau naudotis automobiliu ir pan.
Labai geras pavyzdys su atliekų tvarkymu. Mes, nors ir vėluodami, bet spaudžiami ES, visgi einame į priekį – nuolat vyksta kokie nors visuomenės švietimo, informavimo projektai, kuriama infrastruktūra.
Vis daugiau žmonių rūšiuoja ar bent jau mokosi teisingai tai daryti, privačių namų savininkai bando kompostuoti ir biologiškai skaidžias atliekas. Manau, šioje srityje judame teisinga linkme.
Tarptautinė konferencija „Globalaus švietimo scenarijus. Nuo sampratos iki veiksmų“ yra kofinansuojama ŠMM, ES ir URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis. Konferenciją organizuoja Lietuvos vaikų ir jaunimo centras kartu su ŠMM ir URM.
