Medijų filosofijos studijas šiandien galime atrasti tiek užsienio, tiek Lietuvos universitetuose. Kokios tai studijos? Ko jose mokoma? Apie tai 15min.lt skaitytojams pasakoja naujai įsikūrusios KTU Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas, docentas Nerijus Čepulis.
– Kas yra „medija“ ir kaip „medija“ yra susijusi su filosofija? Koks šios disciplinos (medijų filosofijos) objektas?
– Kas yra medija? Pradėkime nuo to, kaip ši sąvoka yra vartojama. Dažnas šiandien visų pirma pagalvotų apie žiniasklaidą, angliškai vadinamą mass media, o kartais tiesiog media. Moderniam menininkui tai susišauktų su medijų menu, ypatingai tuomet, kai meninei kūrybai pasitelkiamos naujausios elektroninės ir kompiuterinės priemonės. Beje, lotyniškas žodis medium reiškia tarpininką, iš principo, bet ką, kas yra ko nors viduryje arba viduryje tarp ko nors. Bet kokiam veiksmui atlikti reikalingas tarpininkas, pradedant kūno organais (pavyzdžiui, ranka) ir baigiant įrankiais, priemonėmis, įrenginiais (kad ir statybiniu kranu).
Mes siekiame pagerinti ar bent jau palengvinti savo gyvenimą, išrasdami ir gamindami įrankius, bet svarbu suvokti, kad šie įrankiai, savo ruožtu, keičia mus pačius.
Medijos – tai žmogaus organų ir juslių tęsiniai. Ratas pratęsia pėdą, žiūronai pratęsia akį, raštas pratęsia balsą ir t.t. Būtent tokį požiūrį į mediją priminė ir išpopuliarino garsus XX amžiaus medijų filosofas McLuhanas. Jam medija yra ir kalba, ir raštas, ir rūbai (o juk jie pratęsia odą), ir pastatas, ir miestas, ir automobilis, ir laikrodis, ir pinigai, ir ginklai, ir automatiniai įrenginiai, ir, žinoma, šiandien galėtume sakyti, kompiuteris, internetas ir socialinis tinklas, kaip pavyzdžiui, Facebook. Galva gali apsvaigti nuo tokio medijų sąvokos išplėtimo! Bet, mano galva, čia reikėtų atkreipti dėmesį ne tiek į objektų, vadinamų medija, begalinę įvairovę, kiek į žmogaus būsenos ir veiklos medialumą. Kitaip sakant, mes plūduriuojame įrankių ir priemonių vandenyne. Mes siekiame pagerinti ar bent jau palengvinti savo gyvenimą, išrasdami ir gamindami įrankius, bet svarbu suvokti, kad šie įrankiai, savo ruožtu, keičia mus pačius. Organų ir juslių tęsiniai transformuoja mūsų organus ir jusles, dažnai susilpnindami juos ar net visiškai nujautrindami. Štai su šio „atgalinio“ poveikio įsisamoninimu ir apmąstymu randasi filosofija – medijų filosofija.
– Gali likti neaiškumų, kai tiek daug dalykų, rodos, patenka į „medijos“ sąvoką...
– Manau, kad mūsų neturėtų trikdyti toks platus medijų, arba medialumo, sąvokos vartojimas. Juk ar ne tokį pat platų spektrą tarpusavyje susijusių reiškinių apima ir tokios sąvokos kaip technika arba kultūra? Manęs daug kas klausia, kodėl medijų, o ne kultūros arba technikos filosofija. Iš tikrųjų mediologija, kultūrologija ir technologija – glaudžiai siejasi tarpusavyje. Visos jos kalba apie žmogaus kūrybinę ir gamybinę veiklą. Technologija daugiau aprėpia materialius objektus, kultūra – dvasinius. Visos šios sąvokos yra labai archaiškos.
Medijų filosofija, arba mediologija, į pirmą planą iškelia įtarpinto santykio problematiką, ypač visuomeninio santykio, komunikacijos ir informacijos problematiką.
Jų ištakos – Antika ar net dar archajiškesnė pasaulėvoka. Graikiška žodžio „technika“ etimologija mus nukreipia į amatininkišką, visų pirma, dailidės ar statybininko veiklą. Lotyniško žodžio „kultūra“ etimologija yra dar senoviškesnė ir byloja mums apie žemdirbystę. Jeigu neklystu, Ciceronas pirmasis prabilo apie sielos „dirvos“ kultivavimą ir pradėjo vartoti žodį „kultūra“ žmogaus išsilavinimui apibrėžti. Matome, kad technologija ir kultūrologija pirmiausia domisi žmogaus veikla ir kūryba, net jei tai savikūros veikla ir technologija. Tuo tarpu medijų filosofija, arba mediologija, apimdama šiuos abu požiūrius, į pirmą planą iškelia įtarpinto santykio problematiką, ypač visuomeninio santykio, komunikacijos ir informacijos problematiką. Galėtume sakyti, kad medijų filosofija yra technikos, kultūros ir komunikacijos filosofijų sintezė. Šiandien tai ypač svarbu, kadangi informacinių ir telekomunikacinių technologijų vystymasis ir kaita yra labai intensyvi. Tarpstame informacinių technologijų prisodrintoje kultūrinėje terpėje. Svarbu nustatyti jau mano minėto „atgalinio“ poveikio mastą. Būtina susiorientuoti, nes padariniai gali būti žalingi ir net pragaištingi. Savalaikė diagnozė padeda išgydyti ligą ar net jos išvengti. Tad nuo pasaulio nebėgančiam medijų filosofui labai svarbus yra medijų etikos klausimas. Kitas garsus medijų filosofas Debray medijų filosofiją pasiūlė vadinti tiesiog mediologija. Mediologija jam – medijų ekologijos trumpinys. Čia galima kalbėti apie „medijinių ligų“ prevenciją ir net medijų dietą.
– Kokių dalykų mokoma įstojus į šią specialybę? Ar tai daugiau teorinis, ar praktinis mokslas? Ar filosofija (/medijų filosofija) – „mokslas“ griežtąja to žodžio prasme?
– Klasikinė filosofija buvo skirstoma į teorinę ir praktinę, kitaip sakant, į pažinimo ir veiklos ar elgesio filosofiją. Nemažai filosofų šiandien kritikuoja tokį griežtą teorijos ir praktikos skyrimą, kadangi tikrovėje sunku aptikti griežtą takoskyrą tarp teorijos ir praktikos. Visiems žinoma, kad graikiškas žodis „filosofija“ reiškia išminties meilę. Jei dėl meilės kaip siekio ir puoselėjimo sąvokos daugelis (bet toli gražu ne visi) filosofų sutinka, tai dėl išminties vyko ir tebevyksta daug diskusijų ir net kivirčų. Vieniems (pavyzdžiui, Aristoteliui) tai, visų pirma, – teorinis pažinimas. Kitiems (pavyzdžiui, Marksui, egzistencialistams) išminties ištakos ir paskirtis yra praktinė, net socialinė ar politinė.
Mūsų Medijų filosofijos programa tarpsta viduryje tarp šių kraštutinumų. Pradedama filosofijos istorija (nuo Antikos iki šių dienų), „mediologinės diagnozės“ kursais, kaip: Medijų ontologija, Medijų tyrimo metodika, Vizualaus meno filosofija ir kt. Vėliau studijuojamas „medijų ekologijos“ kursų blokas, kurį sudaro tokie kursai, kaip: Medijų etika, Socialinė tikrovė ir virtualybė, Komunikacijos filosofija ir kt. Baigiama praktiniais kursais, kuriuose ne tik susipažįstama, bet ir praktikuojamasi kultūros projektų ir TV vadybos (Kultūros industrijos kursas), fotografijos, animacijos veiklos srityse.
Žinau, kad vyksta debatai dėl teorinių fundamentaliųjų mokslų statuso ir net likimo. Asmeniškai manau, kad filosofija gali būti praktiniu mokslu, o filosofas atrasti darbą, kuriame galėtų pritaikyti savo žinias, o jo kompetencija būtų labai vertinama.
– Programos apraše pateikiama, jog baigęs I šių studijų pakopą absolventas įgyja kultūros filosofijos bakalauro laipsnį. Ką iš esmės veikia kultūros filosofas? (ar jis menotyrininkas, ar akademikas, ar...)
– Apie kultūros ir medijų filosofijos sąsajas jau šiek tiek užsiminiau. Iš tiesų, platūs veiklos barai atsiveria medijų filosofui. Žinoma, būtų nesąžininga ir naivu žadėti, kad vieną ar kitą programą baigęs studentas būtinai ir greitai gaus darbą vienoje ar kitoje srityje. Visi puikiai suprantame, kad tai kur kas labiau lemia absolvento individualus charakteris, talentai, ryšiai, galiausiai net tam tikras sėkmės elementas. Prasmingiau yra kalbėti, kur tam tikrus gebėjimus studijuodamas įgijęs absolventas galėtų dirbti.
Medijų filosofas galėtų dirbti kultūros arba komunikacijos srityje. Žiniasklaida (spauda, radijas, televizija, internetas), kultūros ar meno vadyba, reklama, menotyra, verslo konsultavimas medijų klausimais, lyderystė – visos šios sritys vienaip ar kitaip patenka į medijų tyrimo ir praktikos lauką. Gyvename laikmečiu, kai veiklos vis labiau ir labiau tarpusavyje siejasi ir maišosi, kai persikvalifikavimo situacija yra kasdienė. Vis garsiau kalbama apie mokėjimą mokytis ir mokymąsi visą gyvenimą. Kultūros filosofijos bakalauras – puikus startas po to rinktis labiau specializuotas magistro studijas. Tinklaveikos visuomenėje kaip niekada tampa svarbi geba kritiškai atsirinkti informaciją ir suprasti. Supratimas neįmanomas be mokėjimo skaityti. Stipri komunikacija neįmanomo be gebėjimo raiškiai šnekėti. Manau, kad tai – iššūkis šiandienos žmogui ir šansas filosofijai atgauti prarastą autoritetą.
