Hebrajų kalboje „Perach“ gali reikšti ir globėjų projektą, ir gėlę. Dabartinio organizacijos vadovo Amoso Carmeli teigimu, tai nėra atsitiktinumas. Prieš keturis dešimtmečius užgimusi organizacija vadovaujasi būtent asmenybės atskleidimo principu.
Studentai skatinami skirti dalį savo laiko bendravimui su 3–6 klasių vaikais iš nepasiturinčių ar naujai į šalį atvykusių, socialinę atskirtį patiriančių šeimų. Svarbiausias tikslas – užmegzti ryšį tarp dviejų socialinių grupių, kurios tikrovėje retai susitinka ir gali bendrauti. Elitinių universitetų studentai padeda vaikams, kurių gyvenimas nėra toks gražus ir perspektyvus.
Izraelio ambasados pastangomis vystyti šalių bendradarbiavimą visose srityse A.Carmeli atvyko į Lietuvą. „Perach“ iniciatyvos atstovas supažindino 15min su organizacijos veikimo principais ir patirtimi bei sėkmės istorija, kurią pamažu perima vis daugiau valstybių.
– Ar galėtumėte trumpai nusakyti, koks yra „Perach“ tikslas?
– Sujungti žmones. Mes pakviečiame vieną visuomenės pusę, kuri yra silpnesnė ar silpniausia, pažeidžiama, reikalaujanti dėmesio ir sujungiame su kita puse, kuri yra stipriausia, jauna, pilna energijos ir išsilavinusi labiau nei vidutinis asmuo. „Perach“ sujungia šias dvi puses ir padeda jiems mokytis vieniems iš kitų.
– Kaip tai atrodo realybėje?
– Mes dirbame su švietimo ministerija, įvairiais jos departamentais ir pačiais universitetais, mokyklomis. Izraelyje mes šiuo metu bendradarbiaujame su 500, o tai yra trečdalis visos švietimo sistemos. Padedame mokykloms atrinkti mokinius, kuriems reikia pagalbos, paskatinimo. Kitoje pusėje yra studentai, būsimi savo sričių profesionalai, kurie su tam tikra pagalba gali labai prisidėti prie šių vaikų auklėjimo ir vystymosi. Tai juos išmoko, ką reiškia padėti kitam, daryti gera, nelaukiant atlygio.
Izraelyje mes šiuo metu bendradarbiaujame su 500 mokyklų, o tai yra trečdalis visos švietimo sistemos.
– Kada „Perach“ pradėjo savo veiklą? Ar nebuvo sunku įtikinti politikus, kad tokia iniciatyva reikalinga ir veiksminga?
– Organizacija įkurta 1974 metais. Ji pradėjo veikti Weizmanno mokslo institute, kuris yra vienas žymiausių mokslo tyrimų institutų pasaulyje. Jame dirbo Nobelio premijos ir kitų prestižinių apdovanojimų laureatai. Instituto vadovai suprato, kad, nepaisant to, jog mokslas yra labai svarbus, pasaulyje yra ir kitų svarbių dalykų.
Universitetai gali duoti visuomenei ne tik mokslo teikiamą naudą. „Perach“ idėja rėmėsi principu, kad iš studento nėra reikalaujama jokių didelių resursų, tik jo laiko ir širdies. Studentai gauna tam tikras instrukcijas, yra koordinatoriai, kurie pagelbėja, jei kyla klausimų, bet iš esmės jie veikia patys.
– O kas išlaiko visą infrastruktūrą, kurioje yra ir specialūs „Perach“ centrai?
– Visi mūsų biurai yra šalies universitetuose ir mokyklose. Jie mums suteikia patalpas, nes supranta mūsų darbo naudą. Turi papildomų patalpų ir vietoje to, kad atiduotų jas nežinia kam, suteikia mūsų organizacijai. Didžioji dalis lėšų atkeliauja iš vyriausybės. Bet mes jas gauname labai įdomiu keliu, kuris pritaikomas beveik visose valstybėse. Maždaug prieš 35 metus „Perach“ kreipėsi į Izraelio valdžią, kuri tuo metu svarstė mokesčių už mokslą didinimo klausimą.
Buvo svarstoma kelti mokestį už aukštąjį mokslą 2–3 procentais, bet atėjo mūsų atstovai ir pareiškė: padvigubinkite! Mokslas Izraelyje tuomet kainavo apie tūkstantį JAV dolerių ir mes pasiūlėme, kad jis kainuotų du tūkstančius. Jie galvojo, kad mes pamišę, bet „Perach“ atstovai paaiškino. Kas yra aukštųjų mokyklų studentai daugelyje valstybių? Vidurinės ir aukštesnės klasės atstovai. Jei jie pasiruošę mokėti – puiku. Jei jie nenori mokėti daugiau, jie turės atlikti šį tą visuomenės labui. Taigi, prie „Perach“ projekto prisijungę jaunuoliai už mokslą mokėjo tūkstančiu mažiau.
Tie, kurie nenorėjo pagelbėti kitiems, galėjo tiesiog prašyti tėvų, kad sumokėtų du tūkstančius už jų mokslą. Valdžios atstovai po diskusijų priėmė mūsų pasiūlymą, nes niekas negalėjo rimtai jam oponuoti. Jis apibendrino socialinį sąžiningumą. Jei esi pasiruošęs padėti visuomenei – mokėsi mažiau, ne – sumokėk daugiau.
Nėra tikslių skaičiavimų, bet per šiuos programos veikimo metus universitetai ir mokyklos gavo naudos ne už šimtus tūkstančių, bet už milijardus. Tokios naudos jie niekaip nebūtų gavę pakėlę mokesčius už mokslą keliais procentais ar net dešimtimis. Programoje per šiuos keturis dešimtmečius dalyvavo milijonai. Kasmet „Perach“ dalyvauja 250 tūkstančių studentų.
– Kokie moksleiviai dalyvauja „Perach“ programoje? Minėjote, kad tai nepasiturinčių šeimų vaikai.
– Ne tik. Apie dvidešimt procentų dalyvaujančių sudaro vaikai, turintys tik vieną iš tėvų. Dar dvidešimt procentų – neseniai į Izraelį atvykę vaikai. Dauguma jų iš buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, arabų valstybių, Etiopijos.
Jie atvyksta iš kitokio pasaulio, kur vyravo kitoks mąstymas, tradicijos. „Perach“ jiems padeda tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, pažinti Izraelį. Ketvirtadalis dalyvaujančių vaikų yra iš Izraelio arabų šeimų. 9 procentai yra vaikai su negalia. Visi jie yra iš ekonomiškai silpnesnių regionų, šeimų, kurios verčiasi sunkiau.
– Ką veikia vaikai ir juos globojantys studentai, mentoriai? Dėmesys skiriamas mokymuisi ar labiau pramogoms ir bendram laiko leidimui?
– „Perach“ esmė yra sukurti draugystę. Yra programų, kuriose manoma, kad mentoriai turi padėti rengti namų darbus. Aš taip nemanau. Man mentorystė yra žymiai platesnė sąvoka. Globėjas yra tikras draugas, bičiulis, kuris gali padėti išspręsti problemas, gali pakelti savivertę, paskatinti nenuleisti rankų ir siekti svajonių.
Stengiamės atskleisti vaikų stipriąsias savybes ir mažiau kalbėti apie jų trūkumus. Bandome padėti jiems įveikti sunkumus, bet ne nuolat prikaišioti. Jei kuris vaikas gerai žaidžia futbolą, globėjas padeda jam ir eina žaisti kartu su juo, kalbasi. Taip parodoma, kad jis gali pasiekti sėkmės ne tik futbole, bet ir kitose srityse. Mokytojai pabrėžia, kad vaikams labai svarbus pasitikėjimas savimi. 82 proc. „Perach“ programoje dalyvavusių vaikų tėvų pripažino, kad jų vaikai įgavo daugiau pasitikėjimo savimi.
Žinote, vaikai nesimoko iš asmenų, kurie jiems nepatinka. Bet mentoriai jiems patinka, jie tampa draugais ir tokiu būdu vaikai pradeda mokytis, imti teigiamą pavyzdį.
Mentorystė yra savotiškai stebuklinga ta prasme, kad mokyklose dažniausiai nieko nežino apie vaikus, o štai jaunas žmogus, būsimas profesionalas pradeda bendrauti su vaiku ir jis jam atsiveria. Papasakoja, kas nutinka jo artimiausiame rate, ką jis veikia po mokyklos, su kuo draugauja, su kuo pykstasi. Tarkime, vaikai, kurių tėvai yra kalėjime, nenori pasakoti tokių dalykų mokykloje, nors juos tai veikia. Jie atsiveria mentoriams ir šie tampa tarpininku tarp mokyklos ir kasdienio gyvenimo.
Žinote, vaikai nesimoko iš asmenų, kurie jiems nepatinka. Bet mentoriai jiems patinka, jie tampa draugais ir tokiu būdu pradeda mokytis, imti teigiamą pavyzdį. Mes parengiame daugybę medžiagos, kurios esmė – mentorių ir vaikų bendravimas yra draugystė, žaidimas. Kaip sakė kinų išminčius Konfucijus: išgirstu – pamirštu, pamatau – įsimenu, patiriu – suprantu. Mes bandome šią formulę perkelti visą laiką. Mūsų centruose vaikai kviečiami žaisti, linksmintis ir per tai jie įtraukiami į mokymo procesą.
– Ar tenka susidurti su buvusiais mokiniais, kurie patys vėliau tampa studentais mentoriais?
– Konkrečių duomenų neturime. Juos surinkti nebūtų taip lengva, nes niekas neklausinėja. Yra studentų, kurie gal ir gėdijasi garsiai pasisakyti, kad buvo šios programos dalis, nes jų šeima nėra pasiturinti ar tėtis buvo kalėjime, bet daugybė papasakoja savo istorijas ir didžiuojasi, kad „Perach“ jiems padėjo. Prieš keletą dieną susitikau moterį, kuri projektą nori perkelti ir į Latviją. Ji papasakojo, kad būdama maža, persikėlusi iš tuometinės Sovietų Sąjungos, pati buvo mokinė, kuri turėjo studentę globėją, vėliau, užaugusi, pati su džiaugsmu tapo globėja, o dabar nori plėsti „Perach“ veiklą ir savo gimtojoje Latvijoje.
Panašią patirtį turėjau Meksikoje, kur viena moteris per „Perach“ renginį priėjo ir parodė man savo dukrą, su ašaromis akyse sakydama: matote tą mergaitę, ji mano dukra, kuri grįžusi namo pasakoja, kaip pati užaugusi taps tokia globėja, kokią turi dabar.
– Ar matote galimybę, kad „Perach“ projektas gali tapti ir Lietuvos visuomenės dalimi?
– Susitikimo metu pajutau Vilniaus universiteto atstovų susidomėjimą. Tai jau pirmasis žingsnis, kuris labai svarbus. Žinoma, labai svarbi ir politinė parama. Jei norime, kad programa apimtų daugiau žmonių ir padarytų didesnę įtaką, tai be vyriausybės pagalbos neišsiversime. Toks projektas gali mažu mastu būti vykdomas savanorių, kurie gautų paramą iš atskirų rėmėjų, bet jei kalbame apie visuomenės pokyčius, tai reikalinga plati sistema. Vaikų, kuriems reikia pagalbos, yra tūkstančiai. Tūkstančiai ir studentų, kurie galėtų jiems pagelbėti.
Kalbant apie studentus... Mes dažnai akcentuojame vaikus, kuriems reikia pagalbos, bet studentų vaidmuo taip pat labai svarbus. Užmirštame, kad tai būsimas visuomenės branduolys, kuris augins tautą, kurs valstybę. Jiems reikia suteikti žinią, kurią tiksliausiai suformulavo buvęs JAV prezidentas Johnas Kennedy savo inauguracinėje kalboje: „Neklausk, ką valstybė gali duoti tau, klausk, ką tu gali duoti jai“. Ir jis turėjo galvoje ne infrastruktūrą, o tiesiog žmones. Kaip tu gali padėti savo bendrapiliečiams? Kai universiteto studentas ateina į tą prastesnį rajoną, padeda toms skurdesnėms šeimoms valstybės, bendruomenės ir savo pačių vardu, tai yra tikras laimėjimas visiems.
Kai universiteto studentas ateina į tą prastesnį rajoną, padeda toms skurdesnėms šeimoms valstybės, bendruomenės ir savo pačių vardu, tai yra tikras laimėjimas visiems.
Mes dažnai kalbame apie universitetus kaip apie dramblio kaulo bokštus, kurie rengia specialistus, kalbančius nesuprantama kalba, bet štai jums būdas parodyti, kad jie kuria valstybę, nori pagelbėti tiems, kurie gal neturi tokių privilegijų. Jei galiu dabar pagirti pats save ir savo organizaciją, tai pabrėšiu, kad mes parodėme, jog universitetai gali prisidėti prie tikrų revoliucijų šalyje. Mūsų keliu ėjo kitos nevyriausybinės organizacijos, šimtai jų, pratęsusių ir papildžiusių idėją.
Be to, mes pakeitėme požiūrį į švietimą. Izraelyje švietimas labai svarbus ir jam aukojami dideli pinigai. Milijonai dolerių, šekelių atiduodami studijoms. Bet mes parodėme, kad studentai patys gali duoti visuomenei žymiai daugiau ir išmokti esmines gyvenimo pamokas.
– Kokią „Perach“ organizacijos ateitį matote?
– Norėčiau, kad projektas išsiplėstų dar labiau. Kad įtrauktų milijonus kitų regionų jaunuolių, kurie pakeistų savo ir vaikų gyvenimus. Neįtikėtina, kad buvę globėjai ir buvę mokiniai po keliasdešimties metų išsaugo draugystę ir pamena tai, kaip šviesų etapą savo gyvenime.
Tyrimai rodo, kad „Perach“ mentoriai po dešimties metų daugiau pasiekia savo srityse. Jie patys geriau save vertina, pasitiki savimi, tie, kurie studijavo pedagogiką, tampa geresni mokytojai. O svarbiausia, jie žymiai labiau įsitraukia į bendruomenės klausimų sprendimą. Neketiname sustoti. Svajotojai turėtų planuoti tik daugiau (juokiasi).
