Po premjeros kalbinome teatro studijos „Palėpė“ režisierių Olegą Kesminą, kuris pasidalino mintimis ne tik apie spektaklį „Draugai“, bet ir apie teatro koncepciją.
- Kas jums yra teatras „Palėpė“?
- „Palėpė“ – tai alternatyvus teatras, kuriame jauni žmonės dirba be jokio atlygio ir yra susivieniję dėl teatro. Tai mano ir šių jaunų žmonių gyvenimo, bendravimo bei saviraiškos forma.
- Kokie žmonės priklauso šiam teatrui? Visgi šis teatras išskirtinis – labiau idėjinis, o ne komercinis.
- Kažkokių ypatingų ir išskirtinių bruožų nėra. Galbūt yra tam tikros charakterio savybės, kurios padeda išbūti čia. „Palėpės“ jaunimas moka viską suderinti – nepaisant to, kad daugelis jų ir studijuoja, ir dirba, jie visada atranda laiko teatrui. Taip pat žmogus turi mokėti bendrauti su kitais, visada stengtis ieškoti ir surasti kompromisą.
Palėpės“ jaunimas moka viską suderinti – nepaisant to, kad daugelis jų ir studijuoja, ir dirba, jie visada atranda laiko teatrui.
- Kiekvienais metais iš jūsų sulaukiame premjerų. Iš kur semiatės įkvėpimo?
- Iš gyvenimo ir bendravimo su savo aktoriais, nes susikuria tam tikras mano ir jų kartos informacijos pasikeitimo elektromagnetinis laukas. Tada pasijaučia tokie susilietimo taškai, kurie yra įdomūs ir jiems, ir man. Tai tarsi prognozė, kad ir žiūrovui tai bus priimtina, kad tai jį sudomins, vers kažką apgalvoti arba pajausti, išgyventi kartu.
- Jūsų naujausias spektaklis „Draugai“ pastatytas pagal gana neįprastą japonų rašytojo ir dramaturgo Kobo Abės pjesę. Kodėl būtent ši pjesė? Kuo ji jus patraukė? Kuo ji aktuali šiuolaikinei visuomenei?
- Aš manau, kad ji labai aktuali. Mes matome, kas dabar vyksta Ukrainoje, o prieš tai vyko Gruzijoje... Pjesėje užkuoduotas tas pats agresijos ir tos pačios logikos kodas. Šeima, kuri vaizduojama pjesėje, turi būtent tai, kuo vadovaujasi Rusija užgrobdama kitas šalis, tik visa tai padaryta taip, lyg per mikroskopą tyrinėtum tos parazitinės agresijos ląstelę.
- Kai baigiate kurti vieną spektaklį, ar iš karto atsiranda kitų spektaklių ar planų?
- Kartais atsiranda, kartais neatsiranda. Be to, nuolatos yra vaidinami ir seni spektakliai, vidutiniškai vienas spektaklis gyvuoja apie 3–4 metus, kol trupėje pasikeičia karta, pradėjusi kurti tą spektaklį. Atsiranda ir kitų darbų, vienas iš jų – pasiruošimas tarptautiniam universitetų teatrų forumui. Tai gana sudėtingas ir daug jėgų reikalaujantis darbas.
Šeima, kuri vaizduojama pjesėje, turi būtent tai, kuo vadovaujasi Rusija užgrobdama kitas šalis, tik visa tai padaryta taip, lyg per mikroskopą tyrinėtum tos parazitinės agresijos ląstelę.
- Papasakokite apie universitetų teatrų forumą plačiau.
- Kai sukūrėme „Palėpę“, pradėjome organizuoti tarptautinį universitetų teatrų forumą. Tai visada darome su Vilniaus universiteto teatrais, kurių yra du.
Mes susivienijame bendrai veiklai – sukuriame šventę jaunimui, žiūrovams ir sau patiems. Pasikviečiame trupes iš užsienio, visi pasirodome su naujausiais spektakliais. Tai gana sudėtingas projektas, nes jį reikia įgyvendinti ir finansiškai, ir visaip kitaip, bet vis dėlto tai yra unikalus renginys – Baltijos šalyse kito tokio nėra.
