Tie pokyčiai į jo gyvenimą atėjo per skausmą, judėjimo negalią, tačiau vilties vėl atsistoti ant savų kojų neprarandantis pašnekovas sako, kad įgytos patirties nekeistų už jokius pinigus.
Nors pašnekovas dar tik kino režisūros magistrantas, jo kurti filmai jau rungiasi tarptautiniuose kino festivaliuose, o nugulę scenarijai, dažnai paties išmėginti, kantriai lūkuriuoja savo eilės.
Šiandien kino režisūra R.Tomaševičiui – ne tik nesibaigiantis nuotykis, bet ir būdas, leidžiantis patirti ir kurti savitą pasaulį.
Stebuklo galėjo ir nebūti
Sunku ir įsivaizduoti, kad prieš 9-erius metus režisierius gyveno gatvėje, apleistame morge.
„Kol dėl vagystės išprašytas iš ligoninės mokiausi vaikščioti su ramentais, visas apžėlęs ir blusom aptekęs, benamiai atnešdavo man vandens, maisto ir peroksido prasiplauti žaizdoms“, – prisimena kūrėjas, kurio filmas „Paskutinis kartas“ (pasakojama trijų narkomanų istorija, bandymas atsistoti ant kojų ir pakeisti savo gyvenimą kita linkme. Pasak filmo režisieriaus, beveik viskas filme grįsta jo patirtimi) pristatytas ir Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje.
Asmenine biografija Holivudo filmams prilygstantis režisūros studentas sako, kad sunkiausi pokyčiai jį ištiko nustojus svaigintis ir mėginant surasti savo vietą visuomenėje.
Dėl pasirinkto gyvenimo būdo ryšį su artimaisiais praradęs Rinaldas balansavo ties išlikimo riba, ir jei ne jį pakirtusi tuberkuliozė ir keleri metai ligoninėje, matyt, nebūtų buvę nei vakarinių studijų, nei išsilaikytų automobilio teisių ar santaupų nuosavai mašinai.
Pabūgo nepritapti
Vidurinės mokyklos paauglystėje taip ir neįveikęs pašnekovas mano, kad su priklausomybėmis paslydo dėl noro pritapti prie kiemo kompanijos. Šeimai persikėlus gyventi iš vieno Vilniaus rajono į kitą, Rinaldas įniko į alkoholį, kurį keitė narkotikai.
„Šiandien priklausomybių nerūšiuoju – viskas, kas keičia būseną, man yra narkotikas“, – tikina prieš devynerius metus priklausomybes nugalėjęs pašnekovas. Jo sėkmės istorija, kaip sako pats, atsitiktinė.
Tąkart, reikiamu momentu į jo rankas pateko – priklausomybės ligų centro kontaktas.
Atėjus reikiamam momentui, R.Tomaševičius ten ir kreipėsi. Deja, narkotikai paliko savo žymę: du sepsius patyręs vyras išgyveno ne vieną operaciją, o šiandien juda tik su ramentais.
„Nors link vasaros medikai vėl žada operuoti mano kojų sąnarį (iki šiol sėkmingai išgyti auksinis stafilokokas vis sutrukdydavo, bet gal, sustiprėjus imunitetui, šįkart pavyks), psichologiškai jaučiuosi sveikas ir dvasiškai stiprus: man labai daug duoda lankomi tarpusavio pagalbos susirinkimai.
Tai vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime, be jų nejausčiau prasmės gyventi. Kai paklausau, kiek daug kasdien reikia kitiems, o aš kasryt nubundu su džiaugsmo ašaromis ir dėkingumu.
Mane veža paprasčiausi dalykai: važiavimas automobiliu, spoksojimas į dangų, sėdėjimas ant kelmo“, – pasakojo režisierius.
Tačiau pašnekovas dar nepamiršo jausmo, kai vilties gyventi buvo gerokai mažiau. Dėl savo ligų medikų prigąsdintas jis vienu metu negalėjo atsiginti suicidinių minčių, todėl ištranzavo šlubčiodamas su ramentais pamatyti jūros.
„Prie įvažiavimo į Palangą pasitiko bobutės su plakatais už nakvynę po 100 litų prašančiais. Man pasirodė per brangu, ėmiau prašyti pigesnės nakvynės. Viena tų moterų nuvedė pas savo draugę.
Namas jos buvo didelis, tad man leido pernakvoti už 20 litų. Prie jūros daug tąkart verkiau, pajutau, kad kiekvieną vasarą norėčiau čia sugrįžti
ir ją pamatyti. Nuo to laiko kasmet pas ją sugrįžtu vasaros mėnesiais. Ši istorija vienas iš įrodymų, kad aukštesnės jėgos man siunčia gerus žmones.“
Panaši istorija Rinaldui sugulė gilinantis į rakdirbio ir batsiuvio amatus, ieškant pirmojo automobilio: „Tas žmogus iki šiol man mašiną tebetaiso ir neplėšia daug pinigų.“ Tiesa, amatininku jis taip ir netapo, bet pabaigti bakalauro studijas minėti darbai padėjo.
– Kaip pavyko atsilaikyti prieš savigailą? Sakoma, kad ji didžiausias kliuvinys norint atsitiesti po sunkesnių išgyvenimų?
– Su ta savigaila… Gaili gaili savęs, kol dvasiškai išsenki, o tada gyventi išvis nebesinori. Geriausiai nuo jos gydo skausmas. Per jį į mūsų gyvenimus ateina paprastumas. Tiesa, ne visiems. Esu matęs, kad žmogui dėl cukraligės gresia kojų netekimas, o jis vis tiek naktimis rūkytą dešrą valgo…
Seni įpročiai kai kam svarbiau nei gyvybė. Aš į gerąją pusę nuėjau. O gal prisidėjo, kad man duota pasijuokti iš savęs?
Iliustruosiu paprasčiausia situacija: plikledis, slidu, pasiramstydamas maisto produktus nešu. Paslydęs su visais ramentais parpuolu ant žemės.
Apelsinai išsilaksto aplink. Guliu ir garsiai juokiuosi, kad nebesikelsiu. Žmonės eina pro šalį, klausia, ar pagalbos nereik, o aš vedu vidinį dialogą su savimi. Moku pralinksminti save, ta negalia… Sieloje aš sveikas žmogus, o tokių pasaulyje labai maža. Gal tik keli procentai.
Įveikus priklausomybę – grįžo ir šeima
– Tuo metu, kai gyvenote gatvėje, bendravimas buvo nutrūkęs ir su šeima?
– Mama buvo atbukusi nuo skausmo, kurį jai suteikiau, tiesa, iš pareigos ateidavo manęs į ligoninę aplankyti. Bet, kai pamatė, kad keičiuosi ir į gyvenimą kabinuosi, pradėjome bendrauti daugiau. Kai daug kartų žmogų nuvili, jam sunku vėl ir vėl tavimi patikėti. Daug metų mano bandymai nueidavo šuniui ant uodegos.
Tačiau, kai nuvedžiau mamą į kino salę, į trumpametražių filmų festivalį, kur rodė mano kurtą filmą, jos akyse pasirodė ašaros. Jos sūnus, išbandęs benamio, valkatos dalią, dabar daro kažką prasmingo ir gražaus. Matau, kad ji didžiuojasi manimi.
Paskambinau ir tėvui, su kuriuo nekalbėjau dvidešimt metų. Prisimenu, kad prieš susitinkant labai prakaitavo delnai. Bet sutikome, apsikabinome, dabar visai gražų santykį užauginome.
– Kas padėjo atkurti ryšį su tėvais?
– Tėvai suprato, kad man nereiktų prikaišioti praeities. Suprato, kad, jei mūsų nuomonės nesutampa, kalbėti galima kita tema. Tarsi savaime tas santykis vis sveikyn juda. Aplankau juos bent kartą per savaitę.
Režisūra – fainiausias žaidimas
– Dar prisimenate kas pastūmėjo link režisūros?
– Kai mane išleido iš ligoninės, dar metus grįždavau į ją lankyti ten likusių senukų. Jie buvo pirmieji mano gimstančių koliažų žiūrovai. Žinote, sergančiam žmogui svarbiausia viltis, o suteikti ją gali tik aplinkiniai.
Nusipirkau muilinę, pradėjau fotografuoti, filmuoti ir montuoti. Rodydavau jiems tai, kas išeidavo, jiems patikdavo.
Kai vakarinėje mokiausi, lietuvių mokytoja sakė, gabus esu, paskatino nenustoti tobulėti. Nors man ir vaikystėje niekas netrukdė su kamera lakstyti.
– Apie kokį pasaulį pasakojate savo kuriamuose filmuose?
– Apie tą, kuriame pats ilgą laiką gyvenau, apie užribį, benamius, priklausomybių kamuojamus žmones.
– Be kino teatre rodomų kino seansų, kur dar galima pamatyti paties kurtus filmus?
– Mano bakalauro darbą galima peržiūrėti interneto svetainėje Kinofondas.lt, tereikia surinkti mano vardą, pavardę ir jums išmes.
– Ar esate atsakęs sau, kodėl pasirinkote režisūros studijas?
– Na, visų pirma aš neįgalus, nesiskiriu su ramentais, neturiu klubo sąnario. Auksinio stafilokoko infekcija daug metų sėdi klubo srityje, turėjau jau 4 operacijas dirbtinio klubo sąnario, bet infekcija neduodavo jam tinkamai prigyti. Todėl ir vaikštau tik su ramentais.
Na, o kita priežastis – man nėra nieko įdomesnio už šias studijas. Gyventi be ekstrymo man būtų neįdomu: darbas, namai, šeima, maistas, internetas… Tokia rutina man būtų per sunku. Na, o režisūra, tarsi, nesibaigiantis nuotykis, leidžiantis kurti savitą pasaulį. Kažkas žaidžia politiką, kažkas – verslus, na, o man šis žaidimas fainiausias atrodo.
– Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros pirmo kurso magistrantas. Kaip jums sekasi studijuoti?
– Mokslai sekasi labai gerai: būna sulaukiu paskatinimų. Už kūrybinius pasiekimus gavau Henriko Šablevičiaus vardinę paskatinimo stipendiją. Iš šalies girdžiu taip pat labai gerus atsiliepimus.
– Kodėl savo studijoms pasirinkote būtent Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
– Pasirinkau ją, nes tai vienintelė Lietuvoje kino mokykla, o kinas mane pats pasirinko. Kai po 20 metų vartojimo psichotropinių medžiagų atsibudau, pasaulį ir vaizdus ėmiau matyt kitaip, blaiviomis akimis.
– Dėl negalios, matyt, atsiranda specialių poreikių? Ar jie patenkinami Muzikos ir teatro akademijoje, o gal kas galėtų kiek palengvinti jūsų studijas?
– Na, mano poreikiai yra automobilis. Važiuoti juo reikia pinigų degalams ir remontui. Kai kada tenka didesnis krūvis, tiesiog fiziškai daug kur turiu keliauti iš vietos į vietą, vaikščioti darant akademijos praktines užduotis. Labai gelbsti tai, kad gaunu tikslines išmokas, socialines stipendijas. Žinoma, pinigų trūksta visą laiką, nes akademijoje trūksta filmavimo technikos.
Mėginu pats kažkaip taupytis po centą ir nusiperku fotokamerą, objektyvų, mikrofoną ir t. t. Šiaip esu gyvenimo muštas ir daužtas, tai moku susigyventi su bet kokiomis sąlygomis. Per daug kuo pasiskųsti neturiu.