Pirmakursiams baisu net akis į šoną pasukti – viskas nauja, gražu, neatrasta, bet sunku ir nedrąsu. Net bekrentantis rudeninis lapas netoks, koks buvo gimtinėj. Galbūt gelsvesnis, gal didesnis, o gal tiesiog ant kitokio grindinio gula – kažkas ne taip. Tad nekeista, kad didžiausias dėmesys rugsėjį parodomas būtent jiems – naujiems, jauniems, gyvenimo nesugadintiems žmonėms – pirmakursiams.
Iš patirties sakau, kad sunkiausia Vilniuje (ar bet kokiame kitame nepažįstamame mieste) susiorientuoti, pažinti, atrasti. Nežinia, kur universitetas, kur biblioteka, o kur geriausias mieste baras (tai bene svarbiausias akcentas pasakojant draugams apie laisvalaikį). Nors imki ir įsigyki kokį kompasą iš parduotuvės. Bent pagal žvaigždes tuomet bus galima orientuotis (kaip žinia, didžiausią studentų gyvenimo dalį sudaro naktinis gyvenimas). Tik va bėdos, kaip žinia, po vieną nevaikšto: o kur rasti tą parduotuvę?
Šįryt važiuodama autobusu stebėjau vieną merginą. Ji nenusėdėjo vienoje vietoje, kaskart troleibusui sustojus (net prie šviesoforo...) vis už ko nors užkliūdama braudavosi prie durų pažiūrėti, ar dar ne ta stotelė. Ir taip beveik 40 minučių, kol kažkoks vaikinukas, pamatęs besiblaškančiąją, paklausė, kokios stotelės jai reikia. Deja, dideliam merginos nusivylimui, ji buvo įlipusi ne į tą autobusą ir visa persigandusi išlipo lauk. Mintyse ją padrąsinau: „Po mėnesio ar dviejų juoksies – bus smagus prisiminimas“. Šyptelėjau – prieš porą metų buvau dar žioplesnė. Juk net Katedros aikštės pusę dienos ieškojau (vis pro ją praeidama...).
Universitete šiuo metu taip pat sujudimas. Blaškosi naujokai – tai jie tualeto neranda, tai tvarkaraščio nesupranta, dėstytojas ar mokytojas – jiems tas pats, baikščiai žvilgčioja iš pakampių, iš bibliotekos susirenka visas knygas (reikia ar nereikia). O štai vienas itin jaunai atrodantis vaikinukas ėjo aplink valgyklą penkis kartus, kol pagaliau įėjo. Mat galvojo, kad ten maistą duoda tik dėstytojams – tuo metu pietavo būtent jie. Et, nesvarbu. Dėl savo žioplumo juk jis nekaltas, ar ne?
Vienas vaikinukas ėjo aplink valgyklą penkis kartus, kol pagaliau įėjo. Mat galvojo, kad ten maistą duoda tik dėstytojams. Et, nesvarbu. Dėl savo žioplumo juk jis nekaltas, ar ne?
Vilniaus centras tirštutėlis. Nei šaltas oras, nei lietus, nei vėjas neatbaido „fuksų“. Stiprūs jie žmonės – sėdi ant šaltų laiptų, plyšauja nesavais balsais, daro kurso susitikimus, siaubia Gedimino kalną ir prisigalvoja gausybę kitokių dalykų, kurių galbūt nebepakartos daugiau niekada. Nes jau tikriausiai nuo lapkričio vidurio svarbesnės ims darytis žinios ir tikslas, dėl kurio jie yra būtent čia.
Ir jei jau apie mokslą – pirmakursiai pirmuosius mėnesius jaučiasi lyg mokykloj. Sunku būna persilaužti ir rasti tą ribą, kuri yra užbrėžta tarp mokyklos ir universiteto. Strategija: jei namų darbų neuždavė – mokytis nereikia; jei rytoj nebus „kolio“ – mokytis nereikia; jei „barake“ šalta – mokytis nereikia; jei liūdna ir ilgiesi namų – mokytis taip pat nereikia. Nereikia mokytis ir tada, kai dėstytojas atrodo mielas ir geras žmogus. O iš tikrųjų, mieli pirmakursiai, mokytis reikia visada.
Mokslai mokslais, bet pabaigai – dar viena menka problemėlė, gana dažnai, beje, aplankanti. Pinigų stygius. Žinote, kaip būna – jaunas žmogus, kuriam reikia daug ir iš karto. O daug ir iš karto, geriausiu atveju, galima gauti nebent bulvių ir makaronų. Pirmakursiams keista – juk anksčiau maisto būdavo pilnas mamos šaldytuvas. Kalti nauji poreikiai? Ar pats pirmasis kitoks rugsėjis?
Bet šiaip pirmakursiu būti, manau, gera. Ir sveika. Ypač rugsėjį.
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
