Tačiau Lietuvoje taip nėra. Istorijos programų turinys sulaukia daug kritikos dėl per plačios apimties, paviršutiniško turinio, orientavimosi į faktų ir datų žinias, o ne analitines kompetencijas.
Turi būti keliamas klausimas: kodėl ir kam reikia mokyti istorijos? Tikslo apsibrėžimas tiksliausiai nusako bendriausią šio dalyko ugdymo proceso kryptį. Tai fundamentas, ant kurio statomi kiti – turinio, priemonių, prieigų, metodų, vertinimo būdų – elementai. Šio tikslo negali pasufleruoti „užsienio ekspertai“, nes jis kyla iš konkrečios šalies sociokultūrinių, sociopolitinių realijų, švietimo tradicijų. Todėl teiginys, kad istorijos mokymas turi būti orientuotas į kompetencijas (kritinis mąstymas, interpretavimas ir pan.), skamba labai patraukliai, tačiau Lietuvos kontekste yra problemiškas.
Orientacija į dabartį ir ateitį
Kai kalbama apie į kompetencijas orientuotą istorijos mokymą, dažniausiai turimas omenyje istorijos disciplinai būdingų procedūrų (istorinių pranešimų kritika, analizė, interpretacija, savo istorinio pasakojimo kūrimas ir pan.) mokymas. Teigiama, kad tai esą savaime formuoja kritinį, savarankišką, argumentais paremtą mąstymą ir kitus demokratinės visuomenės nariams būtinus gebėjimus. Tačiau juk galima „skaityti“ istorijos šaltinius jų turinio ir su jų skaitymu susijusių veiksmų niekaip nesiejant nei su dabartimi, nei su moksleivio gyvenamuoju pasauliu, nei su jo istorinės sąmonės ar mąstymo formavimu. Natūralu, kad esant tokiai dalykinių kompetencijų ugdymo praktikai atsiranda kritinių balsų, abejojančių „akademinių istorikų“ rengimu bendrojo lavinimo mokykloje. Ne veltui kai kurių šalių istorijos ugdymo programose pabrėžiama, kad mokymo turinio atrankoje turi būti paisoma tokių didaktinių principų kaip atsižvelgimas į gyvenamąjį pasaulį, orientacija į dabartį ir ateitį ar visuomenės svarbiausias problemas.
Istorija – vertybėms formuoti
Kita vertus, užduočių ir klausimų sistemų lietuviškose istorijos mokymo priemonėse analizė rodo, kad vadinamasis „savarankiškas darbas“ su istorijos šaltiniais ar istorine literatūra yra dažniausiai imitacinio, reprodukcinio pobūdžio, kai siekiama išgauti „teisingą“ atsakymą (o ne argumentuotą interpretaciją), patikrinti išmoktus faktus.
Pastaraisiais metais suaktyvėjusios diskusijos apie istorijos edukacijos turinį liudija dalies istorijos mokytojų, akademinės ir intelektinės bendruomenės, Švietimo ir mokslo ministerijos specialistų nepasitenkinimą mokyklinės istorijos, atsietos nuo vertybių formavimo, „nuprasminimu“. Todėl vis daugiau girdėti balsų, pasisakančių už mokyklinės istorijos kaip tautos atminties formuotojos paskirtį. Problemų galima vardyti ir daugiau: kaip gali kritinio mąstymo išmokyti mokytojas, kuris pats nedrįsta / negali išsakyti kritikos? Kaip galima ugdyti demokratijos vertybes, jei tos vertybės nepuoselėjamos (kai kuriose) mokyklose?
Būtina tobulinti programas
Visų pirma reikia atnaujinti istorijos ugdymo programas. Dabartinių programų analizė rodo, kad istorinės sąmonės ir istorinio mąstymo formavimas kaip pagrindiniai istorijos mokymo tikslai yra priimtini, atliepiantys šiuolaikinę idėją žinias susieti su kasdiene patirtimi bei besimokančiųjų poreikiais. Tačiau norint tokius tikslus konkretizuoti būtina istorinės sąmonės kategoriją apibrėžti ne tik kaip istoriškumo supratimą, bet ir kaip reiškiančią, vertinamą, „savą“ praeities interpretaciją, teikiančią vertybinę orientaciją. Būtent platesnioji istorinės sąmonės samprata sujungia skirtingus tikslų šaltinius (bręstančių asmenų poreikius suvokti šių dienų pasaulį, orientuotis laike, visuomenės poreikių bei problemų padiktuotas vertybines normas, su istorijos mokslo specifika glaudžiai susijusį istorinį raštingumą) į vieną visumą.
Turėtų atsirasti visuminis požiūris į istorijos ugdymą mokykloje. Dabar istorijos pamokos nėra integruojamos ar dėstomos lygiagrečiai su kitais mokomaisiais dalykais, kuriuose tam tikri reiškiniai (meno kūriniai, moksliniai atradimai) taip pat aptariami istoriniuose kontekstuose.
Reikėtų daugiau dėmesio skirti vadinamosios istorinės ar atminimo kultūros aktualijoms. Istoriniai filmai, muziejų ar istorinių vietų lankymas pamokoje naudojami dažniausiai tam, kad pagilintų mokymo programose nurodytas žinias. Ir tai yra sveikintina. Tačiau užsienio didaktai siūlo judėti toliau. Jų nuomone, mokinių supažindinimas su dabartinės istorinės kultūros pavidalais bei įvykiais, jų kontroversiškais vertinimais leistų mokiniams suvokti praeities vertinimų įvairovę, ugdytų tokius mokinių istorinio mąstymo gebėjimus, kurie būtų panaudotini pliuralistinėje istorinėje kultūroje, neretai priešingoje mokyklinei aplinkai. Ir galiausiai, reikėtų daugiau pasitikėti mokytojais, neinfantilizuoti jų, pasikliauti jų išmanymu apie šiandienos mokinių mąstymą, poreikius, lūkesčius, suteikti jiems daugiau veikimo laisvės ir, kiek įmanoma, pagelbėti kvalifikacijos tobulinimo procesuose.
Rūta Šermukšnytė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentė.
