Tačiau kyla klausimas: ar tai tik trumpalaikis spurtas, ar turime potencialo tapti viena laimingiausių valstybių pasaulyje visam laikui? Kad išlaikytume ir sustiprintume pozicijas, turime atsakyti į klausimą: kas lemia laimę?
Remiantis WHR, stipriausi laimės veiksniai – socialinis pasitikėjimas, parama iš kitų, dosnumas, sveikata, švietimas, laisvė rinktis. Ir būtent švietimas yra pamatas visiems kitiems komponentams.
Mokykla nėra tik vieta, kurioje vaikai išmoksta skaityti, rašyti ar spręsti uždavinius. Tai – erdvė, kurioje formuojasi pasitikėjimas savimi ir kitais, ugdomi socialiniai įgūdžiai, smalsumas, kūrybiškumas ir gebėjimas bendradarbiauti. Mokykla – tai vieta, kurioje formuojasi visuomenės emocinis audinys.
Lietuvoje galime didžiuotis savo pradinukais – pagal TIMSS rezultatus jie pirmi Europoje. TIMSS (Trends in International Mathematics and Science Study) vertina 4 ir 8 klasių mokinių žinias ir gebėjimus matematikos bei gamtos mokslų srityse. Tai rodo, kad pradiniame ugdyme mūsų vaikai demonstruoja puikius rezultatus.
Tačiau PISA (Programme for International Student Assessment), kuris vertina 15-mečių gebėjimus skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse, parodo kitokią realybę: Europoje esame tik 20 vietoje. Tai reiškia, kad vaikus „pametame“ kelyje – stiprus pradinis pasirengimas vėliau nesivysto taip, kaip turėtų. Ilgainiui tai lemia prastesnius akademinius pasiekimus, silpnesnį kūrybinį ir kritinį mąstymą bei mažesnį pasitikėjimą savimi ir kitais. Jei norime, kad Lietuva būtų ne tik konkurencinga, bet ir laiminga šalis, turime užtikrinti, kad švietimo sistema palaikytų mokinius visame jų ugdymosi kelyje.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į tai, kas mūsų rezultatams WHR reitinge trukdo kilti dar aukščiau. WHR duomenimis, Lietuva viena prasčiausiai vertina tikimybę, kad nepažįstamasis grąžintų pamestą piniginę (132 vieta iš 147). Dosnumo, savanorystės ir pagalbos nepažįstamajam reitinguose – dar žemiau. Tai atskleidžia gilų socialinio pasitikėjimo deficitą, kuris ilgainiui formuojasi nuo vaikystės. Jei norime auginti visuomenę, kuri pasitiki vieni kitais, dalijasi, kuria, padeda – turime formuoti tokią aplinką nuo pat mokyklos suolo. O tai reiškia – empatijos, bendruomeniškumo ir saugumo kultūrą švietimo sistemoje.
Ar tai galime pakeisti? Taip. Pradėkime nuo mokyklos.
1. Pailginkime pradinį ugdymą – kaip tai jau padarė Estija, Latvija, Suomija. Tai padės vaikams tvirčiau įsišaknyti svarbiausiuose gebėjimuose, lavinti socialinius įgūdžius, ilgiau turėti stabilų ryšį su vienu mokytoju. Tyrimai rodo, kad ilgesnis pradinis ugdymas ne tik pagerina mokymosi pasiekimus, bet ir stiprina vaikų pasitikėjimą savimi, skatina jų vidinę motyvaciją ir norą mokytis visą gyvenimą. Ankstyvoje vaikystėje suformuotas teigiamas požiūris į mokyklą daro ilgalaikį poveikį – jis lemia, ar mokymasis bus matomas kaip prievolė, ar kaip galimybė augti.
2. Investuokime į mokyklų vadovų ugdymą – stiprios mokyklos yra tos, kurioms vadovauja stiprūs lyderiai. Nuo jų priklauso ne tik ugdymo kokybė, bet ir tai, ar mokykloje kuriama pasitikėjimu, pagarba ir augimu grįsta kultūra. Geras vadovas įgalina mokytojus, telkia bendruomenę ir padeda vaikams jaustis saugiai bei augti visapusiškai – o tai tiesiogiai susiję su vaikų pasiekimais, emocine sveikata ir noru mokytis.
3. Atverkime švietimo duomenis – tikslūs ir prieinami duomenys padeda ne kontroliuoti, bet kurti sprendimus. Turime skatinti mokyklas analizuoti patyčių, savijautos, pasiekimų pokyčius, o ne vien egzaminų rezultatus. Vieši ir lengvai interpretuojami duomenys suteikia bendruomenėms galimybę įsitraukti į pokyčius, o mokyklų vadovams ir mokytojams – priimti tikslesnius ir jautresnius sprendimus.
4. Kurkime pozityvų švietimo naratyvą. Mokytojas – ne sistemos „darbuotojas“, o pokyčių įgalintojas. Švietimo sėkmės istorijos turi pasiekti visuomenę – kaip žinios augina lyderius, o ne tik prisitaikančius specialistus. Pozityvus viešasis diskursas stiprina mokytojo profesijos prestižą, įkvepia bendruomenes, o jaunimui rodo, kad švietimas yra prasmingas kelias. Kai švietimas matomas kaip sėkmės istorijų šaltinis, o ne kaip problemų laukas, visuomenė pradeda tikėti pokyčiais ir aktyviau juose dalyvauti.
Visa tai – ne tik apie vaikus. Tai apie valstybės ilgalaikį augimą. WHR rodo, kad socialinis pasitikėjimas, dosnumas, empatija – ne pavieniai moraliniai pasirinkimai, o sisteminiai rezultatai. Juos formuoja aplinka, o mokykla – aplinka, kurioje mūsų vaikai praleidžia daugiausiai laiko už šeimos ribų.
Ar galime tapti ne vien ekonominio proveržio šalimi, bet ir socialinio pasitikėjimo, laimės lydere Europoje? Taip. Bet tam reikia drąsos. Drąsos keisti sistemą, ne tik taisyti simptomus.
Lietuvai reikia ne trumpesnių mokslo metų, o stipresnių mokyklų. Kaip rodo sėkmingų šalių pavyzdžiai, geresnės mokymosi sąlygos kuriamos ne per kalendorinius pakeitimus, o per strateginius sprendimus. Lietuva turi ambiciją tapti ne tik viena laimingiausių, bet ir viena pažangiausių šalių švietimo srityje. Tačiau tai neįmanoma, jei nuolat sieksime trumpalaikių ir populistinių sprendimų, vietoj to, kad kurtume stiprią, nuoseklią ir ateičiai pasiruošusią švietimo sistemą.
Mums reikia drąsos pradėti nuo pradžių.
