Pagal naująją gimtosios kalbos programą darželyje vaikai turėtų išmokti skaityti nesudėtingą rišlų tekstą, bet praktika rodo, kad tai daugiau siekiamybė negu realybė. Tad mokytojams pirmoje klasėje kyla labai sudėtinga problema: kur kas daugiau dirbti tenka su dar negebančiais rišliai skaityti, o paskaitantys ir skaitantys neišvengiamai lieka nuošalyje. Jeigu padarytume tyrimą, kaip keičiasi vienos ir kitos mokinių grupės skaitymo gebėjimai pirmoje klasėje, nustebtume – neskaitantys ima skaityti, o skaitančiųjų pažanga menka. Tik geriausi mokytojai sugeba išlaviruoti ir nepalikti nuošalėje skaitančiųjų, bet daugeliu atvejų jiems tai beveik prarasti metai.
Mokytojai jums dar pasakytų: vis gausiau į pirmąsias klases susirenka gerai lietuviškai nemokančių lietuvaičių (Lietuvoje gyvenančių mišriose šeimose arba grįžtančių iš emigracijos tėvų vaikai), be to, specialių poreikių turintys vaikai, kurių klasėje yra ne po vieną. Visus juos turime mokyti, kai kurie iš jų savo kitais gebėjimais, pavyzdžiui, užsienio kalbos mokėjimu lenkia klasės draugus. Deja, dabar galiojančiose programose šiems aspektams nėra skiriamas reikiamas dėmesys ir mokytojai sukasi, kaip kas išmano. Vieno pokalbio su kaimo pradinių klasių mokytojomis metu, kai pasakiau, kad atsilieka mūsų gabiųjų vaikų skaitymo gebėjimų ugdymas (tai rodo tarptautiniai vertinimai), man atšovė – būtų didelis malonumas dirbti su labiau pažengusiais, bet negi paliksi tuos, kurie atsilieka.
TAIP PAT SKAITYKITE: Saulius Žukas: Kaip mokome skaityti. Darželis
Ką daryti bandant spręsti minėtas problemas? Pirmiausia reikia sukurti programas pagreitintam lietuvių kalbos tobulinimui bent jau pirmoje klasėje, skiriant tam papildomą laiką ir lėšas metodinių priemonių sukūrimui. Šiuo požiūriu man patiko naujas britiškas matematikos vadovėlis, kurio mokytojo knygoje kiekviena užduotis turi komentarą tiems, kurie gerai nemoka anglų kalbos. Juk jei mokinys nesupranta bent vieno matematikos uždavinio žodžio, jis gali klaidingai tą uždavinį spręsti. Ankstesnėje rašinio dalyje minėtoje priešmokyklinio ugdymo priemonėje „Katino dienos“ nuolatos pedagogams primename, kad reikia įsitikinti, ar visi vaikai supranta, apie ką kalbama, ar teisingai suvokia užduotis. Tuo tarpu specialių poreikių programas būtina kiek galima greičiau priderinti prie Bendrojo ugdymo programų, juk nuo 2022 m. jau nebeliks specialiųjų poreikių mokyklų, visi vaikai susirinks į bendras klases.
Kita minėta problema – kaip dirbti su dviejų skaitymo lygių grupėmis toje pačioje klasėje ir tuo pačiu metu. Blogiausia – o tai artimų giminaičių patirtis, – kai paskaitantiems mokiniams pirmomis rugsėjo dienomis duodama neadaptuota Astridos Lindgren teksto ištrauka iš paskutinės, jau pavasariui skirtos vadovėlio dalies ir prašoma pamokos metu, o jei nespėjai, namie, savarankiškai išmokt skaityti. Mačiau tą prakaitą susimaišiusį su ašarom bandant skaityti ilgus gražius Lindgren kūrinio sakinius. Tai geriausias būdas atbaidyti nuo noro skaityti knygas.
Akivaizdu, kad reikia daryti du dalykus: įmanomai priartinti mokymąsi abiem lygiais ir kiek galima palengvinti perėjimą nuo nedrąsaus paskaitymo prie skaitymo. Tai mes bandome daryti integruoto vadovėlio „Vaivorykštė“ gimtosios kalbos pamokose.
Pamokai skirtame vadovėlio atvertime talpinama medžiaga ir tiems, kurie tik pradeda skaityti, ir tiems, kurie jau paskaito. Ji tematiškai siejama, kad mokiniai tam tikrais pamokos momentais galėtų dirbti ne tik atskirai (pagal lygius), bet ir kartu, sudarant galimybes bendram darbui ar bendram pokalbiui. Tematiškai integruotame vadovėlyje, kai savaitė turi konkrečią, o mėnesis bendresnę, savaites apjungiančią, temą tai nėra sudėtinga: abiems skaitymo lygiams skirta medžiaga yra susijusi su savaitės tema, todėl nuolatos turime tą „bendrą vardiklį“, kuris leidžia jungti ką ir kaip tu bedarytum – skaitytum, rašytum, skaičiuotum, pieštum ar pan.
Orientuotis į vien paskaitančius ir skaitančius negalima, todėl dabar darom žingsnį atgal ir greta ministerijos patvirtinto vadovėlio skaitmeninėje platformoje talpiname palengvintą tų pačių pamokų versiją su skaitymo pradžiamoksliu.
Šią mūsų sistemą šiek tiek sujaukė naujoji gimtosios kalbos programa, pagal kurią į pirmą klasę, kaip jau minėjau, turėtų ateiti jau paskaitantys vaikai. Viena tos programos autorė man aiškino, kad ir raidžių mokytis pirmoje klasėje nebereikia, jas vaikai išmoks darželyje. Tuo nelabai patikėjau ir raides palikome, bet praktika rodo, kad orientuotis į vien paskaitančius ir skaitančius negalima, todėl dabar darom žingsnį atgal ir greta ministerijos patvirtinto vadovėlio skaitmeninėje platformoje talpiname palengvintą tų pačių pamokų versiją su skaitymo pradžiamoksliu. Ji yra taip pat tematiškai susijusi su tuo, apie ką klasėje kalbama remiantis vadovėliu.
Perėjimą iš etapo, kai rišliai neskaitoma prie skaitymo, mano manymu, labai palengvina specialiai paruošti tekstai. Jie turi būti nesunkiai perskaitomi ir turi sudominti vaikus.
Rašant tematiškai integruotą vadovėlį daug pastangų reikalauja per gimtosios kalbos pamokas skaitomų tekstų parinkimas, kurie derėtų su savaitės tema. Pirmoje klasėje buvo nuspręsta kurti savo tekstus – lengviau prisiderinti prie tematikos, be to, galima kurti paprastus, lengvai skaitomus tekstus. Mūsų vadovėlyje yra įvesta keletas veikėjų – tai klasės mokinių grupelė, jų šeimų nariai. Šie veikėjai turi savo legendas. Labai paranku su šiais veikėjais kurti situacijas ir dialogus pagal reikiamą temą.
Dabar pagalvokim, kokį tekstą laikytume lengvai skaitomu. Aišku, kad lengviau skaityti dialogą, o ne aprašymą. Taigi pagal jau vaikams žinomą savaitės temą pasirenkamas koks nors gyvenimiškas epizodas, kuriame dalyvauja minėtieji veikėjai. Prieš tekstą dedama su juo susijusi iliustracija, kuri dar kartą primena, apie ką bus kalbama. Veikėjų vardai žinomi (Rokas, Ieva ir t.t.), dialoge juos keičia irgi lengvai perskaitomi įvardžiai – jis, ji, jie ir pan. Dialogą aptarnaujantys žodžiai (sakė, paklausė, atsakė, sušuko ir pan.) taip pat kartojasi, nes šiuo mokymo etapu nesiekiama ypatingos stilistinės įvairovės. Raktiniai šios temos žodžiai bus žinomi, nes ne kartą minėti pasaulio pažinimo ir kitose pamokose.
Taigi viską sudėjus į krūvą – nedidelės apimties dialoge apie pusė žodžių mokinys jau yra skaitęs, jie jam gerai pažįstami. Be to, keliami dar papildomi reikalavimai tekstui: trumpi, vadinamieji, nominatyviniai sakiniai, atsisakoma tarptautinių žodžių, pageidautina, kad žodžiai būtų kuo trumpesni – triskiemeniai ir tik, jei būtina, keturskiemeniai. Tokį tekstą vaikas perskaito lengvai. Dalį žodžių, pradedant veikėjų vardais jis suvokia kaip emblemas, kurių paraidžiui skaityti nereikia. Bet tekstas iš keletos sakinių, ir vaikas jaučiasi jį įveikęs, perskaitęs. Aišku, palaipsniui tekstai sudėtingėja.
Sustokime prie užduoties mokiniui – „gerai išmok skaityti tekstą“. Ką tai reiškia? Mokinys turi be stabčiojimų, užsikirtimų perskaityti rišlų tekstą. Ką jis daro? Mokosi tą tekstą atmintinai? Ne. Jis automatizuoja savo skaitymą, žodžius verčia emblemomis ir jas atpažįsta. Kelis kartus pamažu perskaitęs vaikas jau atsimena apie ką rašoma kiekviename sakinyje, jis iš kelių raidžių atpažįsta gerai žinomus žodžius. Kai nereikia skaityti paraidžiui, viskas greitėja, vaikas nebeužsikerta, mokytojas džiaugiasi, kad jis „gerai išmoko“. Kaip jau minėjau, jei dalis žodžių ir teksto tematika yra žinomi, išmokstama greičiau, jei tematika nežinoma, tekste yra sunkių ar nesuprantamų žodžių, įstrigti galima ir „gerai išmokus“.
Skaitymo automatizavimas, kai žodžiai yra ne skaitomi, o atpažįstami, leidžia spartinti skaitymą, ir tai bendra visiems – ir mums, ir vaikams. Žodžio vaidmuo tokiame skaityme sumenkėja, mus domina ne žodis, sakinys, o pasakojimo turinys, mes jau beveik skriejame virš teksto. Bet šis natūralus, visuotinis polinkis greitai skaityti turi atoveiksmį – bandymą stabdyti skaitymo greitį grąžinant prie žodžio skambėjimo, t.y. prie garsų, kurie tekste virsta raidėmis ir kurių įprantame beveik nebematyti. Tokie skaitymo stabdytojai, žodžio garsinio pavidalo atkūrėjai, o tai reiškia ir žodžio reikšmės atkūrėjai, yra šiuolaikiniai poetai.
Eilėraštyje garsas, žodžio reikšmė ir su su tuo žodžiu susijęs vaizdas tampriai sukibę ir vienas kitam reikalingi. Modernistinės poezijos teorijoje yra netgi teksto „sukeistinimo“ sąvoka, kuri reiškia neįprastą žodžio tvarką eilutėje. Tokia eilutė stabdo skaitymo greitį, verčia iš naujo ir jau tikrai girdint skambesį, perskaityti žodžius. Taigi įtampa tarp paraidiško skaitymo ir skaitymo automatizmo neišnyksta ir išmokus gerai skaityti. Vėl noriu pabrėžti, kad vaiko vargai mokantis skaityti nėra kuo nors išskirtiniai, todėl ir mūsų žvilgsnis turėtų būti atlaidesnis.
Visa tai, apie ką kalbu, susiję su vienu abejotinu gimtosios kalbos programos reikalavimu, kad nuo pirmųjų metų vaikai skaitytų tik brandžią literatūrą – tautosaką ir klasikų kūrinius, pasižyminčius stiliaus savitumu ir pan. Prisiminkit save, kai mokėtės kokios nors kalbos, kai skaitydami ta kalba pripažinto literatūros klasiko kūrinį bent jau kas antrame sakinyje norėdavote pažvelgti į žodyną. Ar tokio skaitymo metu galima pajusti unikalų rašytojo stilių?
Abejoju. Stiliaus ir kitos teksto grožybės pajuntamos, kai išmokstama greitai, be užsikirtimų skaityti. Aišku, ne taip greitai, kai jau nieko nebepajunti, permeti akimis dialogus, praleidi gamtos aprašymus ir vien domiesi, kuo istorija baigsis. Tokį skaitymą rašytojas ir linkęs pristabdyti. Bet mokiniai, kuriems iš karto duodamas sunkus, neadaptuotas, nesutrumpintas klasiko tekstas, meta jį arba tik verčiami jį skaito. Iš pradžių išmokykim sklandžiai skaityti, o tuomet imkimės stiliaus subtilybių, laiko iki 12 klasės užteks. Svarbiausia – neatbaidyti nuo skaitymo.
Kitas klausimas – ar įdomus skaitomas tekstas, bet apie tai kitoje rašinio dalyje.
