Padėtis bendrajame ugdyme kaista
Užsimota tikrai plačiai: ir nauja gamtamokslinė įranga, ir šiuolaikiškas IT ūkis, ir kaupiamieji balai abiturientams, bet svarbiausia – turi būti pakeistos visos bendrojo ugdymo programos. Jeigu įrangos įsigiimai daugiausia priklauso nuo finansavimo galimybių, abiturientų vertinimo pokyčiai pirmiausia nuo biurokratinių apsisprendimų, tai ugdymo programų kaita yra gerokai sudėtingesnis, švietimo sistemą gerokai stipriau sudrebinantis procesas.
Kokie žingsniai numatomi keičiant bendrojo ugdymo programas:
- dar šią vasarą turi būti sudarytos atskiromis disciplinomis besirūpinančios darbo grupės;
- iki šių metų pabaigos nustatytos kaitos gairės;
- iki 2019 m. pabaigos parašytos ir galingai, apklausiant tūkstančius mokytojų ir kitų suinteresuotų asmenų,apsvarstytos ir išbandomos naujosios programos;
- tų pačių metų pabaigoje ar 2020 m. pradžioje jos turi būti patvirtintos;
- tuomet prasideda mokytojų apmokymas;
- 2020 m. rugsėjo mėnesį pagal jas jau turi būti mokoma;
- kaip suprantu, visi planuoti darbai turėtų būti baigti iki 2020 12 31
Tai grandiozinis planas, aprėpiantis ne tik visus mokomuosius dalykus, bet ir visus ugdymo etapus – nuo priešmokyklinukų iki 12 klasės. Galima džiaugtis plačiais mostais, bet kiek planas realus? Mano žiniomis, šiandien tų darbo grupių dar nėra, jų sudarymo principai nėra viešinami. Programų projektus turėtų svarstyti tūkstančiai mokytojų ir kitų suinteresuotų asmenų. Per kiek laiko galima atlikti tokias apklausas ir apdoroti pasiūlymus – nėra aišku. Ar įmanoma per tris keturis mėnesius nuo programos patvirtinimo pasiruošti jos taikymui mokykloje (metodinės medžiagos parengimas, mokytojų apmokymas, mokymo priemonių paruošimas ir t.t.)?
Pagrindinis siūlymas būtų aiškiai formuluoti tikslą – siekti geresnių vertinimo rezultatų visuose ugdymo etapuose ir visose srityse.
Gal ir įmanoma, jei tai tebus kosmetiniai programų pokyčiai, bet kalbama, kad atsiras ir esminių pasikeitimų, net pasikeitimų ugdymo cikluose, pavyzdžiui, ankstinamas mokymo laikas, pradinis ugdymas jau nebe keturi, o daugiau metų. Kiek žinau, tai dar nenuspręsta, o juk nuo pradinio ugdymo ciklų priklausys tolimesnių ciklų likimas. Vien tik pradinio ugdymo ciklo pasikeitimai, tarkim, jei pradinis ugdymas yra ankstinamas ir tęsiasi 5 metus, reikalauja iš esmės permąstyti ugdymo metodikas, perkvalifikuoti mokytojus.
Čia nekalbu apie mokymo priemonių atnaujinimą, nes, ministerijos atstovų nuomone, vadovėlių mokykloms nereikia, atsiradus naujoms ugdymo programoms, mokytojai gali ir turi patys pasiruošti reikiamą ugdymo medžiagą... Aš už pokyčius švietime, pritariu ir esmingoms ugdymo turinio pertvarkoms, bet man sunku suprasti pasirengimo logiką ir galimybes nuveikti planuojamus darbus per tokį trumpą laiką.
Ką siūlyčiau keisti programose?
Kalbėsiu apie man, ne vien kaip leidėjui, bet ir kaip vadovėlių autoriui, artimesnį literatūros dėstymą. Mūsų vaikų skaitymo gebėjimai kelia vis daugiau problemų, kurios, kaip tenka patirti, ne tokios svetimos ir kitoms ugdymo sritims.
Neprarasti vilties ir kalbėti apie šiuos dalykus padeda nebent tai, kad šiandien, po poros dešimtmečių tylos arba faktų neigimo Lietuvoje imama daugiau kalbėti apie tarptautinius skaitymo ir kitų gebėjimų vertinimus ir apgailėtinus mūsų vaikų rezultatus.
Pagrindinis siūlymas būtų aiškiai formuluoti tikslą – siekti geresnių vertinimo rezultatų visuose ugdymo etapuose ir visose srityse.Tarptautinių vertinimų kriterijai visiškai neprieštarauja tautinei ar kokiai kitai ugdymo krypčiai, nes jie moko skaityti bet kokį tekstą. O į klausimą, ar tarptautinių vertinimo kriterijų iškėlimas nesuabsoliutina skaitymo metodikos ir nekreipia dėmesio į turinį, atsakyčiau taip. Paviršutinis, paskubomis atliekamas teksto aptarimas suprimityvina svarstomų tekstų problematiką, neišmoko apčiuopti kūrinio visumos prasmės, taigi ir aptariamo teksto turinys lieka skurdus bei lėkštas. Tokio, nemetodiško, kūrinių aptarimo rezultatas – vaikų kartojamos stereotipinės frazės, maža ką bendro turinčios su aptariamų tekstų turiniu.
Galima pateikti pavyzdžius šalių, kurios savo ugdymo programas atnaujino atsižvelgdamos į tarptautinių vertinimų kriterijus ir kurių rezultatai ženkliai šoktelėjo aukštyn. Tai liečia ne tik skaitymo gebėjimus, bet ir matematinį, gamtamokslinį raštingumą.
Priminsiu dabar galiojančių naujųjų V – X klasių kalbos ir literatūros programų kontekstą. Tos programos atnaujintos prieš porą metų, pagal jas parašyti nauji vadovėliai, jų prisipirko mokyklos, dabar, geriau ar blogiau, dirbama pagal šias programas. Bet ir šią programą ruošiamasi keisti.
Taigi pirmoji abejonė – kas bus atsakingi už šios programos pakeitimus. Nejaugi tie patys valdininkai, kurie diegė ankstesnę programą? Viena iš jų, kuri dar prieš metus reikalavo pažodiškai paklusti tai programai, dabar klausia, ką, mano nuomone, šioje, jos gintoje, programoje reikėtų keisti... Čia jau lietuviškas reformų darymo variantas: atnaujinimą organizuoja tie, kas kūrė ir aistringai gynė dabar atnaujinamą dalyką.
Taigi siūlau kelis paprastesnius programos atnaujinimo žingsnius ir porą tikrai sunkių:
- Kas nors turėtų nuosekliai perskaityti visą literatūros programą nuo 5 iki 10 klasės ir:
- išbraukti absurdiškus pasikartojimus,
- „užkimšti“ chronologijos skyles (pavyzdžiui, kaip galima kalbėti apie K.Binkio 100pavasarių, nešnekėjus apie tai, su kuo K.Binkis polemizavo: romantinė poezija, simbolizmas),
- peržiūrėti privalomų kūrinių sąrašą atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius (kaip galima iš dvyliktos į žemesnes klases perkelti sudėtingus kūrinius?),
- atsisakyti perteklinių, su literatūros problematika tiesiogiai nesusijusių privalomų tekstų.
Sunkiau įgyvendinamais, bet būtinais, laikyčiau tokius žingsnius: 1) literatūros, istorijos, iš dalies ir menų integravimas V –X klasėse, 2) atidaus savarankiško skaitymo gebėjimų ugdymas.
Būtinybė integruoti
Turim bent pradėt integruoti tematiškai susijusias disciplinas. Humanitarinių ir socialinių disciplinų mokymas jau atsilieka nuo gamtamokslinių – praeitais metais jau buvo paleistas bandomasis integruotas gamtos mokslų projektas 5 klasėms, nuo šio rugsėjo jis bus tęsiamas 6 klasėje.
Humanitarinių ir socialinių disciplinų integravimo būtinybę rodo kad ir toks faktas. Pagal dabar galiojančią literatūros programą šeštoje klasėje turime aptarti M.Mažvydo Katekizmą ir jo prakalbą. Problemos prasideda jau tuomet, kai reikia paaiškinti, kodėl pirmoji lietuviška knyga išleista Karaliaučiuje. Nei apie protestantizmą, nei apie LDK santykius su Rytų Prūsija per istorijos pamokas nuosekliau dar nekalbama. Taigi reikia bent suderinti, kada aptariamos giminingos literatūros ir istorijos temos, nes be konteksto išmanymo ne tik senosios literatūros, bet ir sovietinių laikų lietuvių autorių kūriniai sunkiai suprantami.
Svarbiausias tų reikalavimų skirtumas nuo dabartinės mūsų programos būtų toks: mokytis reikia ne interpretacijų, bet mokytis interpretuoti.
Skaitymo gebėjimai
Atidaus skaitymo mokymąsi siūlau sieti su tarptautinių vertinimų reikalavimais. Aišku, tuomet tektų keisti vieną esminę literatūros mokymo nuostatą:dabar privalomi kūriniai yra aptariami kuriuo nors aspektu, mokiniai turi išmokti siūlomas interpretacijas – tegul ir genialias – ir jas pakartoti. Bet šiandieninėje mokykloje, kuri pasiryžusi ruošti mokinius ateities gyvenimui, to tikrai nepakanka, to neužtenka ir žvelgiant iš tarptautinių vertinimų perspektyvos.
Tarptautiniuose penkiolikmečių skaitymo gebėjimų vertinimuose aukštesnieji, ketvirtas, penktas ir šeštas lygis reikalauja nežinomo teksto interpretacijos, o šeštame lygyje nežinomas yra ir teksto kontekstas, be to, šiame lygyje reikia susikurti teorinį teksto aptarimo aparatą, t.y. pasirinkti savokų rinkinį, su kuriomis bus dirbama analizuojant nežinomą tekstą.
Šeštą lygį, mano manymu, ne visuomet įveiktų ir šiandieniniai mūsų filologijos studentai. Bet eikim prie žemesnių – ketvirtojo ir penktojo. Dirbdamas su lituanistais nustebau, kad jie nieko konkretaus nežino apie tarptautinių vertinimų reikalavimus aukštesniesiems skaitymo gebėjimams. Dokumentus apie vertinimo kriterijus būtina išversti į suprantamesnę lietuvių kalbą ir paruošti aiškesnius jų komentarus.
Svarbiausias tų reikalavimų skirtumas nuo dabartinės mūsų programos būtų toks: mokytis reikia ne interpretacijų, bet mokytis interpretuoti. Turėtų būti imami kokie nors atrinkti tekstai, jie pamažu atidžiai skaitomi, ir tai tampa modeliu, kaip kalbėti apie nežinomus tekstus. Ar mūsų vaikai gali tinkamai pasirodyti tarptautiniuose vertinimuose, jei tam nėra ruošiami. Pavyzdžių turime visai greta, ne vienoje Lietuvos mokykloje dirbama pagal tarptautinio bakalaureato programą, kuri ugdo ir nežinomo teksto skaitymo gebėjimus. Čia reikia pabrėžti, jog išmokus atidžiai skaityti literatūros pamokose, bus gebama savarankiškai skaityti ir kitų disciplinų, pavyzdžiui, istorijos šaltinius ir pan.
Mūsų apsileidimas neskirti reikiamo dėmesio tarptautinių vertinimų reikalavimams yra apgailėtinas, kaip apgailėtinas yra ir dejavimas, kad mūsų vaikams nesiseka tarptautinių vertinimų metu. Pateiksiu dar vieną pavyzdį iš kitos srities. Prieš du ar tris metus girdėjau Švietimo ir mokslo ministerijoje skaitomą pranešimą, kur buvo minima, jog 2021 m. tarptautinių vertinimų metu bus vertinamas ne tik gebėjimas skaityti, matematinis ir gamtamokslinis raštingumas, bet ir muzikinis raštingumas.
Šių metų pradžioje kažkur spaudoje šmėkštelėjo žinia apie tai, kaip estų mokyklos ruošiasi šiam muzikinio raštingumo vertinimui. O kaip mes? Prieš kelis mėnesius vieno pasitarimo Švietimo ir mokslo ministerijoje metu oficialiai paklausiau, kaip lietuvių mokiniai ruošiami šiam vertinimui. Atsakymas buvo labai tipinis: šiuo metu ruošiami dokumentai, kaip ruoštis šiems vertinimams. Jeigu aš klystu, prašyčiau paneigti mano žodžius.
Tad į klausimą, kodėl taip nusmuko mūsų vaikų vertinimo rezultatai, reikėtų atsakyti – tai ne mūsų vaikų ir netgi ne mokytojų, o švietimo valdininkų problema. Ją iš arti matau skaitymo gebėjimų srityje, bet galima numanyti, jog tai nesėkmių ir kitose srityse priežastys. Čia laukčiau matematikos, gamtos mokslų specialistų įsitraukimo į šią diskusiją. Taip pat norėtųsi paklausti, ar kas nors atsako už pasirengimus tarptautiniams vertinimams, ar kas nors atsakys už pasirengimą mūsų vaikų muzikinio raštingumo vertinimui, kuris vyks už gerų poros metų.
Mokėjimo savarankiškai skaityti nauda
Žinau, kad kai kuriuos švietimiečius erzinu savo siūlymais orientuotis į tarptautinius vertinimo kriterijus, todėl prileidžiu, kad gali būti svarstomi kiti bendrojo ugdymo tikslai. Bet, kodėl tuomet taip dažnai primename kritišką EBPO, organizacijos, į kurią tik ką priėmė ir Lietuvą, nuomonę apie Lietuvos švietimą, kodėl minėtoji diskusija apie švietimo ateitį („Mokykla 2030“) pradedama tos organizacijos Švietimo direktorato vadovo Andreaso Schleicherio žodžiais, kurie drąsina mus atsinaujinti?
Ar mes iš tiesų turime daug alternatyvių švietimo atnaujinimo kelių? Pažiūrėkime, kaip apie švietimo ateitį kalba verslo autoritetai. Čia pacituosiu labai iniciatyvų ir naujoviškai galvojantį žmogų – kiną Jack Ma, sukūrusį didžiausią pasaulyje elektroninės prekybos tinklą „Alibaba“.
Jis diskusijos apie švietimo ateitį metu sakė: „Jeigu nepakeisime vaikų mokymo, po trisdešimties metų mūsų vaikai nesugebės konkuruoti su mašinomis“. Jo nuomone mokyti žinių nepakanka, reikia mokyti: vertybių, tikėjimo, nepriklausomo galvojimo, darbo grupėje, rūpinimosi kitais. Reikia mokyti viso to, kuo žmogus gali būti unikalus ir skiriasi nuo mašinos. Tai sakydamas jis mini sportą, muziką, dailę, kitus menus.
Gebėjimas dirbti su nežinomu tekstu rodo, kad mokinys yra kritiškas, sugeba kūrybiškai spręsti kylančias problemas, gali diskusijoje apginti savo nuomonę. Svarstant nežinomo teksto interpretacijas, iš karto formuojasi diskusinė erdvė, nes kitas mokinys galbūt turės kitą nuomonę tuo pačiu klausimu. Reikės remtis skirtingais šaltiniais, skirtingais to paties teksto vertinimais, bet reikės susidaryti ir savąjį požiūrį. Tokioje aplinkoje iš esmės keičiasi ir mokytojo vaidmuo bei vertinimo paradigma, nes kitaip reikia žvelgti, pavyzdžiui, į interpretavimo klaidą. Mokytojui turim suteikti laisvę, nes tik toks, į standartus neįspraustas, mokytojas galės atpažinti ir įvertinti kūrybišką mokinio mintį.
Tad kviečiu per šitą programų atnaujinimo vajų aiškiai formuluoti ugdymo tikslus, tikiuosi, kad programos, ar net jų gairės bus apsvarstytos, o į kritines nuomones bus atsižvelgiama, linkiu, kad planuojami pokyčiai taptų tvariais, nebūtų keičiami pasikeitus daugumai Lietuvos Seime.
O gal pasvarstykim ir tokį dalyką – kritiškai pažiūrėkime į dabar siūlomą „kosminį“ programų keitimo greitį. Gal suformuluokime pokyčių tikslus, imkime juos rengti, ir susitarkime su kitomis partijomis, kad ši pokyčių kryptis bus tęsiama ir po 2020 metų, nes dabar pasiūlyta skuba perša mintį, nors tuo nenoriu tikėti, kad ją stimuliuoja koks nors ES finansuojamas projektas.
Šis tekstas paruoštas šių metų „Santaros-Šviesos“ konferencijoje skaityto pranešimo pagrindu atsižvelgiant į diskusijas ir kolegų pastabas.
