Svarstant krikščioniškoje, ypač bažnytinėje aplinkoje, pabrėžiama, kad požiūrį į asmens orumą pirmiausia atskleidžia pagarba žmogaus gyvybei nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties. Jokiu būdu nenoriu kvestionuoti pagarbos gyvybei principo svarbos ir glaudžios sąsajos su orumu. Vis dėlto drįstu klausti, ar nėra taip, kad tokiu būdu praktinis dėmesys neišvengiamai nukreipiamas į kūną, rūpinamasi biologiniais žmogaus gyvavimo aspektais. Kodėl minties kelias vidujybės, etinės kategorijos, dvasinės sąlygos link nuolat pradedamas nuo kūno, nuo ląstelių, lytinių santykių, pagaliau nuo kvėpavimą ar kraujotaką palaikančių sistemų tikslingumo?
Vargu ar turime patikimą matavimo skalę, leidžiančią nustatyti, kas labiau žeidžia asmens orumą apskritai ir konkrečiomis aplinkybėmis, o kas ypač padeda jį išlaikyti, puoselėti, suvokti, ginti. Todėl neverta priešpriešinti nurodytųjų orumo apsaugos sričių kitoms, prasprūstančioms pro akis. Pakanka atkreipti dėmesį, kad veiksniai ir santykio su žmogumi vektoriai, kurie nukreipti tiesiai į jo vidujybę, į sąmonę, kurie reiškiasi pirmiausia dvasios sferoje, asmens orumo būklei yra lemtingi. Instituciškai galingiausią, giliai kultūriškai ir ekonomiškai įšaknytą tokių veiksnių sistemą sudaro švietimas – plačia šio žodžio prasme.
Nėra abejonių, kad švietimo padėtis Lietuvoje – išskirtinai bloga. Ir sąveika su asmens orumu – negatyvi.
Naujųjų laikų epochoje joks žmogus net labai norėdamas negali šio poveikio vidujybei išvengti pats ar izoliuoti savo vaikų. Valstybė ne tik totaliai reguliuoja švietimo sanklodą ir kontroliuoja ugdymo procesus. Ji teisinėmis priemonėmis represuoja ignoruojančius bet kokią, net mažiausiai apgalvotą sistemos inovaciją, pavyzdžiui, šiemetį nurodymą laikyti moksleivius be prasmingos, suplanuotos veiklos tvankiose klasėse dešimčia dienų ilgiau. Sąmoningai vartoju žodį „represuoja“, nes šeimai, nusprendusiai neleisti vaikų į ką tik privaloma tapusią priešmokyklinio ugdymo grupę, gresia baudos, administracinis teistumas ir net tėvystės teisių praradimas. Akivaizdu, kad tiek aplaidumo, nerūpestingumo, tiek, priešingai, (nesisteminio) sąmoningumo, įsitikinimų sukeltų konfliktų su formaliuoju švietimu atvejai stumia į tokius pat rimtus ideologinius ir psichologinius kraštutinumus kaip nėštumo nutraukimo, eutanazijos ar benamystės situacijos.
Nėra abejonių, kad švietimo padėtis Lietuvoje – išskirtinai bloga. Ir sąveika su asmens orumu – negatyvi. Svarbūs toli gražu ne tik vis dažniau svarstomi ir kritikuojami dalykai: socialinė atskirtis, provincijos ir didžiųjų miestų gimnazijų mokymo lygio skirtumai; universitetų ir kažkodėl universitetais pervadintų aukštesniųjų šakinių mokyklų studijų kontrastai; lėtas neįgaliųjų įtraukimas į bendras klases ar auditorijas; nukertamas galvas spėriai atsiauginantis slibinas – patyčios. (Nors išties aštrų nerimą kelia tai, kad Lietuvos penkiolikmečiai, kaip atskleidė 2015 m. PISA apklausa, mokykloje jaučiasi nelaimingi, vieniši, apleisti, atstumti – jaučiasi daug blogiau nei beveik visų septyniasdešimties tirtų šalių moksleiviai1.) Turiu galvoje ir ne kitus PISA tyrimo rezultatus, bylojančius, kad prastėja mūsų paauglių teksto suvokimo gebėjimai, matematikos žinios ir gamtamokslinis raštingumas. Švietimu susirūpinę politikai kalba apie sistemos organizacinę higieną – būtinybę tvarkyti įstaigų tinklus, darbo krūvius, vadovų atrankas, mokytojų vertinimo ir skatinimo modelius, kelti atlyginimus. Matyt, tai beveik titaniška užduotis surėmus ietis vyriausybės narių technokratinio flango ir naisietiškos Seimo daugumos kryžkelėje. Bet ir ne einamoji politika šiuo atveju svarbiausia.
Žvelgiant iš asmens orumo, iš žmonijos raidos šioje žemėje perspektyvos, švietimo krizė, jo krypties neaiškumas ir nežinomybė dėl ateities yra visai kitokio mastelio. Daugeliui longue durée procesai išvis nesuvokiami, o kitiems baimė dėl kilusios grėsmės, tarsi į tave artėjančio įsiutusio begemoto vaizdas, sustingdo mąstymą ir neleidžia artikuliuoti, kas vyksta. Visoje Vakarų kultūroje, o globalizacijos akivaizdoje – ir kitose šios kultūros esmingiau paveiktose pasaulio dalyse, jau gana ilgą laiką tęsiasi fundamentalus sutrikimas dėl pamatinės žmogaus interpretavimo koncepcijos. Kas žmogus yra, kokia jo paskirtis ir prasmė, kokia žmonijos būties prasmė?
Nevardysiu, kurios ir kodėl antropologinės koncepcijos tapo scientistinio skepsio taikiniu, kokias į istorijos paraštes išstūmė praktinė masinių žudynių ir savinaikos patirtis. Tai žinomi dalykai. Kur kas rečiau, bent mūsų aplinkoje, mąstoma apie tai, kaip keblu, bemaž neįmanoma vienokią ar kitokią antropologinę išeities poziciją suderinti su šiuolaikine ekonomine ir socialine sankloda, o ypač – su dabartinėmis, vos XX a. pabaigoje atsiradusiomis informacijos generavimo, struktūravimo, sklidimo, ribojimo sąlygomis. Tai yra suderinti antropologinę sampratą su tinklu, pakeitusiu hierarchines struktūras, arba su maskuojamų sąmokslaujančių viešosios nuomonės galių žaismu, įsigalėjusiu vietoj akivaizdžios ir legitimios tradicinių autoritetų piramidės. Stokodama tokio suderinimo, bet kuri žmogaus koncepcija tampa neįveiksminta vadovėline banalybe, o švietimas – vis labiau tuštėjančiu riešutu, iš kurio tiesiog mūsų akyse lieka instrukcijų ir egzaminų kevalas.
Andainykštis švietimas, kokį istorinį laikotarpį iki Prancūzijos revoliucijos ir kokią ugdymo pakopą bepaimtume, buvo dviejų pamatinių intencijų derinys. Tos intencijos: 1) suteikti žinių bei gebėjimų ir 2) kreiptis į moralinę vidujybę, idant būtų išplėtota autentiška žmogaus prigimtis, kitaip tariant, pagal normatyvinę žmogaus koncepciją paleisti asmeninio tobulėjimo programą. Konkretus tiek vienos, tiek kitos intencijos realizavimo turinys įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas. Pavyzdžiui, krikščioniškoje paradigmoje dvasinis augimas buvo suvokiamas kaip šventėjimo sekant Kristumi ke~ lias, – kitaip nei sekuliaresnėje renesansinėje žmogaus brendimo vizijoje. Gamtamokslinio pažinimo plėtra smarkiai supurtė triviumo ir quadriviumo pagrindus, tačiau dviejų intencijų dermė liko tvari. Ji pradėjo trupėti XIX a., kai metafizinė dorybių ugdymo perspektyva prarado aksiomos statusą, perėjo į ginčų ir įrodinėjimų plotmę. Tiesa, švietimo tvarumas dar ilgai išlaikytas, viena vertus, todėl, kad įžengus į technologinę civilizaciją smarkiai išplėsta žinių dalis ir daugiau kaip šimtmetį humboltinio disciplinų spektro beveik niekas nekvestionavo. Kita vertus, nacionalizmų pavasaris, o vėliau dekolonizuotų teritorijų tapatybės konstravimas į pašalį stumiamą moralinės vidujybės puoselėjimo intenciją iš dalies kompensavo tautos žmogaus ugdymo programa. Jos dvasinis turinys buvo daug siauresnis, tačiau kelių generacijų tarpsnį modernaus lietuvio (lenko, filipiniečio) modeliavimo prasmė ir funkcija liko labai įtikinama.
Iš viso to XXI a. aušroje tik „kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko“. Vidurinė mokykla, o didėjančiu pagreičiu – ir kolegija, universitetas praranda žinių, ypač bendrųjų, monopolį. Gal sutirštinu spalvas? Juk Vikipedija nepakeis auditorijose teikiamos profesionaliai atrinktos informacijos. Tačiau ar dar įmanu pagrįsti propedeutinių kursų skaitymo didelėms grupėms prasmę, jei aukščiausios kokybės analogiškų paskaitų įrašai nemokamai prieinami Harvardo, Stanfordo, Oksfordo atvirose talpyklose2? O mokėti angliškai tiek, kad jas suprastum, į aukštąsias mokyklas stojančiam abiturientui jau privaloma pagal imperatyvius mūsų švietimo sistemos reikalavimus.
Nė tėvai nebėra svarbiausias ankstyvas žinių apie pasaulį šaltinis, koks buvo visą žmonijos gyvavimą iki šiol. Nuo tos akimirkos, kai įrenginys su interneto ryšiu patenka į mažamečio rankas, Google su kiekviena diena tampa vis svarbesniu atsakinėtoju į kylančius klausimus. Technologijų intuityvumas, į kurio plėtrą IT kompanijos investavo, panašu, daugiau nei visos Europos valstybės į švietimą kartu sudėjus, įgudimą naudotis įrenginiu, o kartu per jį pasiekiamų užklausų galimybe, pavertė kur kas greitesniu ir lengvesniu nei mokymąsi skaityti, rašyti, skaičiuoti senaisiais būdais. Ir tai įvairių raštingumo – plačia prasme – gebėjimų ligšiolinį ugdymą daro vis nepatrauklesniu, atstumiančiu. Sakyčiau, kad 10 proc. studentų jau nemoka rašyti ranka, geriausiu atveju rašo taip, kaip aš šienaučiau dalgiu, nes esu tai daręs kokius penkis kartus ankstyvoje paauglystėje egzotiško pabandymo režimu. Gal netrukus ginantieji tradicines ankstyvojo mokymo praktikas atrodys tokie pat naivūs romantikai, kaip ir tie, kurie atsisako naudotis žoliapjove.
Grįžkime prie antrosios – asmens tobulinimo – intencijos. Senieji tikslai – ugdyti asmenybę, formuoti sąmoningą žmogų, diegti aukštus moralinius principus, skatinti įsipareigojimą bendražmogiškoms vertybėms – tebekartojami programiniuose švietimo dokumentuose, mokytojų ar dėstytojų rengimo aprašuose, net pareiginėse instrukcijose. Tačiau kiek tuose edukologiniuose burtažodžiuose tebėra apčiuopiamo, iš tiesų įveiksminamo turinio? Vien rudimentai. Ir giliosios priežastys – ne (vien) pedagogų tingumas ar menka kvalifikacija.
Jei drįstume atsiverti tikrovei, nesigąsčiotume dėl jauniausios kartos filosofų prielaidos esą „‘tautinio ugdymo‘ idėja nėra nei gera, nei bloga: ji beprasmė“3. Man ir skaitytojui tai gali patikti ar, priešingai, kelti liūdesį, net pyktį, tačiau vis labiau akivaizdu: specialusis tautos nario ugdymas, tautinės valstybės piliečio normatyvinė vizija, kaip viena iš pamatinių švietimo sistemos intencijų, nebeįtikina, neįkvepia. Ją palaiko tik vis labiau blėstanti nostalgija iš distancijos atrodančiai puikiai, veiksmingai smetoniškai mokyklai.
O juk tautos nario ugdymas buvo jau vėlesnis, dalinis asmenybės formavimo pakaitalas, jei lyginsime su klasikinio švietimo visuminiu siekiu išskleisti geruosius žmogaus pradus. Kaip minėta – toks siekis neįmanomas be pamatinės koncepcijos, kas ir kam yra žmogus, nes stinga ašies, ant kurios būtų galima nuosekliai, tvariai sudėlioti pavienius etinių imperatyvų, valios ugdymo, savitvardos ir pasaulėžiūros motyvus. Antropologinių konceptų konkurencijos, dekonstrukcijos ir pagaliau jų radikalios stokos akivaizdoje į sceną žengia koučingas, emocinio intelekto ugdymas, debatų turnyrai ir panašūs žmogaus tobulinimo surogatai.
Nuo istorinių pastabų ir pesimistinių dabarties škicų grįžkime prie asmens orumo. Jo statusas švietimo sistemoje paaiškėja atsakius į klausimą – kam švietimas turi duoti daugiausia, kas yra jo tikslas ir galutinis naudos gavėjas. Žinoma, tiesiogiai švietimas nukreiptas į mokomąjį, tačiau mokinys ar studentas dažnai suvokiamas tik kaip tikrojo rezultato mediatorius. Paprasčiausia klasifikacija skirtų tris lavinimo ir ugdymo motyvus: 1) švietimas subordinuotas būsimai materialinei gerovei, t. y. ekonomikai ir ją kuriančiam verslui, 2) švietimo dėka tauta arba valstybė yra tvarus, tęstinis socialinis vienis, 3) švietimas yra žmogui ir dėl žmogaus, tik dėl jo paties. Rastųsi, kas įrodinėtų, kad visi trys atsakymai sudaro ar bent gali sudaryti darnią visumą. Užuot ginčijęs, bandysiu eiti kitu keliu, kuriuo kreipia ir Lietuvos tikrovės analizė, ir Immanuelis Kantas bei šv. Jonas Paulius II.
Panagrinėjus einamuosius švietimo orientyrus, matyti, kad prioritetizuojamas verslo kaip galutinio naudos gavėjo balsas.
Panagrinėjus einamuosius švietimo orientyrus, matyti, kad prioritetizuojamas verslo kaip galutinio naudos gavėjo balsas. Tai liudija ne tik „krepšelių“ perskirstymas studijų kryptims pagal Verslo darbdavių, Pramonininkų konfederacijų, asociacijos „Infobalt“ užsakymą, bet ir Ūkio ministerijos spaudimu rengiami profesijų žemėlapiai ar universitetų įsitraukimas į karjeros valdymo programų projektą. „Mokykis, studijuok ir gausi gerai apmokamą darbą“, – šis tėvų, mokytojų, dėstytojų ir politikų imperatyvas paprastai skamba be šešėlėlio (auto)ironijos. Ne smagų, patinkantį, įkvepiantį, prasmingą, kūrybišką, leidžiantį save realizuoti, bet pirmiausia – gerai apmokamą darbą. Ir studijų programų efektyvumas, gerumas, perspektyvumas „matuojamas“ pagal absolventų algą4 praėjus dvejiems, penkeriems ar dešimčiai metų po baigimo5.
Švietimo, kuris sunaudoja milžiniškus finansinius, laiko ir pastangų išteklius, subordinavimas visuomenės naudai, tautos klestėjimui kultūrininkų paprastai vertinamas pozityviau nei jo palenkimas ekonominės plėtros logikai. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju besimokantis, studijuojantis, ugdomas žmogus paverčiamas objektu, suvokiamas kaip instrumentas ribotai funkcijai atlikti6. Kanto etikoje atskleista, kodėl ir kaip toks santykis radikaliai kertasi su asmens orumu – nes žmogus yra tikslas savaime, o ne priemonė kokiems nors, tegu ir patiems aukščiausiems tikslams pasiekti. Preciziškai išseparavus iš dabartinės švietimo tikrovės visa, kas skroste perskrodžia mokinį ar studentą ir galutiniu taikiniu renkasi anapus konkretaus unikalaus asmens esančias verslo naudas ar socialines bendrybes, sistemos dugne rastume tik menkas savitikslio žmogaus nuosėdas. Ir tai yra esminis iššūkis asmens orumui, pasikėsinimas į jį kaip kūrinį pagal Dievo paveikslą, kaip į laisvės subjektą.
Nors teoriškai sąjūdinėje Tautinės mokyklos koncepcijoje ir 1992 m. priimtoje Švietimo koncepcijoje „akcentuota aiški kryptis nuo švietimo visiems pereiti prie švietimo kiekvienam, deja, nebuvo sprendžiama, kokiomis konkrečiomis priemonėmis šis tikslas turi būti įgyvendinamas“7. Manau, kad bemaž niekas to lozungo nesuprato kitaip, nei remdamasis analogija: „kiekvienam pagal poreikius“ – iš kalambūro apie komunizmą. Solidžią švietimo būklės kritiką prieš rinkimus pateikusi ir „geriausios kokybės išsilavinimą kiekvienam besimokančiajam“ ilgalaikiu valstybės tikslu paskelbti siūliusi Tėvynės Sąjunga ragina sudaryti sąlygas visiems išsiskleisti, susiformuoti kaip asmenybėms8. Kitaip tariant, atsigręžiama į žmogų, tačiau labiau kliaujamasi negatyvia programa: nesužlugdyti, neužkardyti natūralaus augimo ir brendimo proceso (lengviausia ją įgyvendinti atšaukus mokyklos privalomumą). Atsisakoma projektuoti konkrečia antropologine samprata grindžiamas kultūrinimo, t. y. asmens kryptingo formavimo gaires ir priemones. Todėl, kad pasiekti platų konsensusą būtų sunku?
Savo ruožtu, kai (ir gal – todėl, kad) stokojama pozityvios, ryžtingos savitikslio, etinių imperatyvų vedino laisvo žmogaus ugdymo programos, kuri griežtai skirtina tiek nuo primityvios (po)sovietinės draudimų ir aikčiojimų moralistikos, tiek nuo požiūrio: „kas išaugs, tas gerai“, de facto įgyvendinama žmogaus kaip įrankio ir priemonės programa. 2015 m. atsiimdamas „Filosofinę bulvę“ – studentų mokslinės draugijos prizą už nuopelnus Lietuvos filosofijai, – Alvydas Jokubaitis apie aukštojo mokslo būklę kalbėjo: „Studentas nebėra vien tik studentas, o dėstytojas nebėra vien tik dėstytojas. Jie, pasinaudojus Ernsto Jüngerio terminais, turi būti vadinami der Arbeiter. Darbininkas – tai jau ne ekonominė, bet filosofinė kategorija. ‘Darbininko’ sąvoka apibūdina dabartinio universiteto esmę“9. Ši mintis tinka bet kuriai švietimo pakopai, jei suvoksime ją kaip asmens ir jo dvasinės raidos instrumentalizavimo kritiką.
O dabar pasisukime 180 laipsnių ir pasidomėkime pozicija įtakingiausios globalios institucijos, kurią, parafrazuojant Jokubaičio pasisakymus, derėtų vadinti ekonomikos ir liberalizmo Didžiuoju Broliu. Tai štai, ne kur kitur, bet Davoso Pasaulio ekonomikos forume jau daugkart skambėjo teiginys, kad pasauliui reikia ne arbeiterių, bet filosofų. Pernykščiame susitikime buvo nurodyta, kad 2020 m. labiausiai vertinami darbuotojų gebėjimai bus: kompleksinių problemų sprendimas, kritinis mąstymas ir kūrybiškumas. Nuo 2015 m. vertinimo skalėje pastarieji gebėjimai pakilo per kelias vietas10. O juk negerbiant asmens orumo, nelaikant žmogaus savitiksliu Kanto prasme, šių gebėjimų neįmanoma išugdyti. Jų iškėlimas yra ir asmens orumo prioritetizavimas. (Jei kam labiau patiktų paramarksistinė formuluotė: globalios ekonomikos raida privertė kapitalistus į darbo jėgą pažvelgti kaip į žmones, o ne atvirkščiai.) University College Dublin profesorė, mokslo filosofė Charlotte Blease, aktyviai skatinusi Airijos politikų sprendimą įvesti mokyklose filosofijos mokymą nuo pradinių klasių, rašė: „Mums reikia žmonių, kurie pasirengę pateikti ir atsakyti į klausimus, neįmanomus Google‘ui [aren‘t Googleable]“11.
Pabūsiu optimistu – gal priešprieša tarp Davoso dalyvių ir Jokubaičio ar Blease nėra tokia radikali, kaip kartais atrodo. O atrodo todėl, kad visi pirmiausia ieško kaltųjų, nes nelabai žino, kaip praktiškai eiti švietimo esminio pokyčio link. (Žinoma, jei paliksime nuošaly utopiją, kad galima kaip niekur nieko grįžti į aukso ar sidabro amžių, Sokrato-Platono akademijos ar bent humanitariško ir vertybiškai sustyguoto jėzuitų universiteto laikus.) Mano galva, šiandien nei švietimo tikslai, nei turinio ir proceso pertvarka negali būti tinkamai artikuliuota be kelių prielaidų. Viena, arba švietimas ignoruos asmens orumą, arba žmogaus gyvenimo prasmė ir kartu žmogaus samprata turi grįžti į apmąstymų centrą. Antra, be galo inertiška švietimo sistema yra daug panašesnė į burinį laivą nei į modernų automobilį, skriejantį vokišku greitkeliu. Jei staigiau suktelsime mašiną, pasigirs padangų cypimas, tačiau pristabdę persirikiuosime. Burlaivis ėmus kraipyti vairą tai į vieną, tai į kitą pusę praranda greitį ir ilgainiui tampa nevaldomas. Taip ir nutiko švietimui Lietuvoje per metus po Nepriklausomybės atkūrimo. Todėl blaškymosi reikia vengti visų labiausiai.
Trečia, švietimo kontekste ypač dažnai priekaištaujama dėl silpno pilietiškumo ugdymo, tad negaliu apeiti šio aspekto. Ne pamokos apie demokratiją ir ne dalyvavimas Dainų šventėje ar akcijoje „Darom“ turi patraukti dėmesį. Svarbiausias pilietiškumo klausimas – ar galėsime apsiginti karo atveju, ar galėsime karui užbėgti už akių, atgrasyti priešą, kuris nuolat piktai urzgia savo irštvoje? Ir tai asmens orumo dalykas, nes užkariautoje šalyje, kaip žinome iš XX a. patirties, orumo nepraranda tik pati mažiausia mažuma. Kadangi, pasak analitikų, ateities karą laimės ne tankai ir lėktuvai, bet informatikai ir įtaigių tekstų autoriai humanitarai, rūpesčio pilietiniu ugdymu prioritetas – prieš akis. Alphonso Lingis lietuviškai geriau nei angliškame originale skambančiu žodžių žaismu – „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“12 – tiesia giją nuo pesimistinės išeities pozicijos, visiško svetimumo prie žmogaus žmoguje atpažinimo patirties. Asmens orumas yra vidujybė, besiskleidžianti santykyje su kitu. Taigi, ketvirta, laisvą žmogų dėl jo paties ugdantis švietimas įmanomas tik kaskart iš naujo atrandančių, aktualiai suvokiančių, kas tarp jų bendra, mezgančių empatijos ir emocinio palaikymo ryšį, o ne kartojančių andainykščius „užkeikimus“ žmonių bendrijoje. Pagaliau penkta, visame Vakarų pasaulyje nėra pasiūlyta aiškios, tikrai įtikinančios švietimo ateities sampratos, todėl nepavyks ką nors nukopijuoti. Mes galime ir privalome mąstyti apie tai laisvai, drąsiai, savarankiškai.
1 Žr. PISA 2015 Results, t. 3: Students’ Well-Being, DOI:http://dx.doi.org/10.1787/9789264273856-en.
2 Žr. http://www.openculture.com/freeonlinecourses etc.
3 Ruslanas Baranovas, „Ar prasminga kalbėti apie tautinį ugdymą?“, 2018-06-09, in: https://medium.com/blakstienu-priauginimas/ar-prasminga-kalbėti-apie-tautinį-ugdymą-4e4b5500d5e1.
4 Žr. „Absolventų karjeros tendencijos“, in: http://rodikliai.mosta.lt/?lang=lt&kpi_type=olevel&kpi_group=1.
5 Ar tai reiškia, kad 2018 m. pavasarį VU ir VDU įregistruotos naujos mokytojų rengimo programos, atitinkančios Švietimo ir mokslo ministerijos pedagogų kaitos viziją, iš anksto pasmerktos būti vertinamos kaip prastos, neefektyvios palyginus su vadyba ar informatika? Juk valstybė mokytojų algų trigubai nepakels.
6 Įsitvirtinusį sąmoningumą liudijantys socialinių tinklų kalambūrai byloja, kad apie tai mąstoma pagal binarinės opozicijos principą: „If the purpose education is to prepare you for a job, your boss should pay for it, because he is the one who benefits. If the purpose of education is merely to learn, the public should pay for it, because it is society as a whole that benefits from having educated citizens“ (Twitter, Existential Comics, 2018-06-09).
7 TS-LKD planas Lietuvai, [2016 m. Seimo rinkimų programa], p. 82, in: http://docplayer.net/40866243-Turinys-ivadas-3-ekonominio-proverzio-planas-8-svietimo-sistemos-pertvarka-valstybes-valdymo-pertvarka.html; išskirta mano, – P. S.
8 Ibid., p. 83–84.
9 Alvydas Jokubaitis, „Filosofija ir universitetas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, Nr. 3, p. 14.
10 Žr. https://www.weforum.org/agenda/2016/01/the-10-skills-you-need-to-thrive-in-the-fourth-industrial-revolution.
11 Charlotte Blease, „Philosophy can teach children what Google can’t“, in: The Guardian, https://www.theguardian.com/commentisfree/2017/jan/09/philosophy-teach-children-schools-ireland.
12 Alphonso Lingis, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija, Vilnius: Baltos lankos, 1997, [orig. The Community of Those Who Have Nothing in Common, 1994].
