Padeda užpildyti žinių spragas
Kaip teigia dr. S. Strelcovas, Gynybos ir karybos edukacijos centras Šiaulių universitete įsteigtas kaip Istorijos ir filosofijos katedros neakademinis padalinys praėjusių metų pavasarį. O jo įkūrimui impulsą davė pastaraisiais metais išaugęs poreikis ne tik šviesti krašto jaunuolius apie savo šalies istoriją, gynybą ir karybą, bet ir ugdyti pastarųjų patriotiškumą.
„Dažniausi centro lankytojai yra moksleiviai, jaunimas, todėl interaktyvia forma, pasitelkdami ekspozicijas, jiems siūlome susipažinti su Lietuvos karybos istorijos įdomybėmis, šalies kariuomenės struktūromis ir pokyčiais. Edukacijos centro tikslas – supažindinti ne vien su karų istorija kaip politiniu reiškiniu, bet ir atskleisti, kaip jis paliečia kiekvieną socialinę žmonių grupę, – pasakojo dr. S. Strelcovas. – O štai istorijos programos studentai savanoriai, kurie ir užsiima šiomis edukacinėmis veiklomis, yra tikrieji šio centro šeimininkai.“
Centre savanoriaujanti antro kurso istorijos studentė Rūta Abukauskaitė pabrėžia, jog lankytojai dažnai stokoja elementaraus žinojimo, o edukacinės veiklos leidžia užpildyti žinių spragas ir pakeičia tradicines istorijos pamokas. „Pavyzdžiui, ne visada moksleiviai žino, kuo skiriasi krašto apsaugos ar kariuomenės savanoris. Arba nežino, kaip atrodo vienų ar kitų uniformos – mes jiems ne tik jas parodome, bet ir leidžiame pasimatuoti. Tradicinį pamokų monologą edukacijose keičiame dvikrypte komunikacija, keliame provokacinius klausimus – pastebime, jog moksleiviai noriai įsitraukia į diskusijas. Rengiame ir istorinių filmų peržiūras – siekiame informaciją perteikti kuo patrauklesne forma“, – aiškino R. Abukauskaitė.
Kurdami pasakojimą ugdo gebėjimus
Pasak Gynybos ir karybos edukacijos centro vadovo, kad toks ne pelno siekiančios organizacijos principu veikiantis centras sėkmingai funkcionuotų ir šviestų visuomenę, pastarajam Šiaulių universiteto auklėtiniai yra tarsi deguonis. Vis tik įsitraukimas į centro veiklą, didžiulė nauda ir patiems studentams.
„Edukacinė veikla studentams – tai ne tik laisvo laiko praleidimas. Visų pirma, tai yra puiki kompetencijų ir gebėjimų ugdymo galimybė. Istorinės žinios, iškalbos ugdymas, gebėjimas taikyti praktikoje paskaitų metu įgytas žinias – visa tai centro veikloje dalyvaujančių studentų kasdienybė. Esminis dalykas – jie turi kūrybinę laisvę. Gavę Lietuvos karybos istorijos ir kitų paskaitų metu žinių apie XX a. Lietuvos karų ir kariuomenės istoriją, papildę jas istoriografijoje rasta medžiaga, pasitelkę multimedijos teikiamas galimybes, jie gali konstruoti savo pasakojimą. Svarbiausia, jog jie kiekvieną kartą tai daro nuoširdžiai ir kupini idėjų“, – sakė dr. S. Strelcovas.
Prisijungti prie savanoriškų edukacinių veiklų studentus skatina ir patriotinės vertybės. „Baigusi gimnaziją turėjau du planus: studijuoti istoriją arba tapti Lietuvos kariuomenės savanore. Po ilgų apmąstymų pasirinkau istorijos studijas Šiaulių universitete – mat žinojau, jog būsiu erdvėje, kurioje galėsiu tobulėti kaip Lietuvos Respublikos pilietė. Tuo tarpu veikla Gynybos ir karybos edukacijos centre leido ne tik iš arčiau pažinti kariuomenės specifiką, suprasti savo pačios lūkesčius, bet ir auginti patriotiškumo grūdą kitų žmonių širdyse“, – kalbėjo R. Abukauskaitė.
Judėti į priekį skatina juntamas poreikis ir nauda
Dr. S. Strelcovas pastebi, jog klausydamiesi istorijų apie praeitį iš savo beveik bendraamžių, Šiaulių universiteto studentų, matydami jų užsidegimą, lankytojai dažnai ir patys susimąsto ne tik apie savo šalį, bet ir apie jai puoselėjamus jausmus.
„Kai kalbama apie patriotiškumą viešajame diskurse neretai susikerta nuomonės, kokį požiūrį reikėtų taikyti. Apie kokią valstybę ir visuomenę kalbama? Ar ji pilietinė, ar tautinė? Ir kas turi ką mylėti: žmonės valstybę ar valstybė žmones? O kol vyksta tokie, neretai nuobodūs, pašnekesiai dalis jaunimo išvyksta iš šalies, – sakė Šiaulių universiteto docentas. – Tuo tarpu matymas, jog mūsų studentų veikla išties reikalinga, t. y. kad yra realus pasakojimo, edukacinio užsiėmimo poreikis ir nauda, – ženklas, jog einame reikiama linkme.“
Kalbėdama apie požiūrį į iš šalies emigruojančius bendraamžius, R. Abukauskaitė pridūrė: „Suprantu ir pripažįstu, kad Lietuvoje neretam sunku gyventi dėl ekonominių aplinkybių. Vis tik esu įsitikinusi, jog nesvarbu, ar esi Londone, ar Vilniuje, bet jei tapatini save su Lietuva, tai jau yra labai gerai. O dirbdama su moksleiviais matau ir jaučiu, kad Lietuvoje yra ir bus nuostabių patriotiškų žmonių.“
