Mykolo Romerio universiteto Komunikacijos ir kūrybinių industrijų bakalauro ištęstinių studijų penktakursė, trijų vaikų mama Skaistė Vasiliauskaitė Dančenkovienė pusmetį praleidusi Japonijos Josai universitete, sau įrodė, kad norint įmanoma viskas.
– Skaiste, kaip kilo idėja išvykti studijuoti taip toli, į Japoniją?
– Žvalgytis po įvairias šalis smagu ir įdomu, tačiau turistinės patirtys nepatenkina mano smalsumo iki galo. Kelionės suteikia daug nuostabių vienkartinių įspūdžių, tačiau mane domina ir kasdieninis gyvenimas, santykiai, jų kūrimas ir transformacijos laike – to per keletą dienų negali pajusti. Tad visada norėjau kitoje šalyje pagyventi kiek ilgiau, pasinerti į kitokią kultūrą. Kelių mėnesių trukmės studijos užsienyje – puikus šansas visa tai patirti.
Japoniją pasirinkau ir dėl atstumo, ir dėl kultūrinių skirtumų. Tai kitas žemynas, kitas pasaulio kraštas, kur saulė ne leidžiasi į jūrą, bet kyla iš vandenyno. Kita kalba, rašmenys, religija, pasaulėžiūra, tradicijos, kitoks visuomenės mąstymas. Man, kaip filologei ir komunikacijos studentei, visa tai labai įdomu.
– Ar buvo sunku susiruošti?
– Dokumentų pildymas – tik smulkmena, formalumas, techniniai dalykai, kuriuos privalai atlikti, norėdami pasiekti bet kokių savo tikslų. Daug sudėtingesnis išsiskyrimo su tuo, kas įprasta, momentas. Kadangi esu ištekėjusi ir trijų vaikų mama, svarbiausia buvo šeimos pritarimas.
Vis tik didelio ryžto priimti sprendimą nereikėjo, tiesiog susidėliojo palankios aplinkybės, kurios sutapo su mano vidiniais siekiais. Tai paskutiniai mano studijų metai, vadinasi, turėjau paskutinę galimybę išvykti kaip studentė. Ketverius metus studijuodama universitete dar ir dirbau, o pastaruoju metu neturėjau darbinių įsipareigojimų. Be to, jau kurį laiką svarsčiau, kad norisi iššūkio, tam tikro posūkio gyvenime, kuris priverstų išeiti iš komforto zonos ir pareikalautų iš savęs daugiau, nei kasdieninė rutina.
Prieš pildydama paraišką pirmiausia pasitariau su šeimos nariais. Būtent artimųjų, o vėliau ir daugelio kitų žmonių palaikymas bei paskatinimas tik sustiprino mano apsisprendimą.
– Kokius stereotipus apie Japoniją pati sau paneigei?
– Prieš išvykdama perskaičiau keletą knygų apie Japoniją, peržvelgdavau straipsnius internete, ir vis tik stengiausi nesusidaryti jokių išankstinių nuostatų, nes gyvenimas jau yra pamokęs, kad geros ar blogos kitų žmonių patirtys ir nuomonės, net pasikartojančios, nebūtinai atitinka asmeninę. Tad dažniausiai netikiu ir nepasitikiu nei svetimais stereotipais, nei liaupsėmis ar entuziazmu.
Ne sykį teko skaityti, kad japonai itin uždari, neatviraujantys, o norint užmegzti santykį su jais, būtina apsišarvuoti kantrybe, iškęsti ilgas arbatos, kurios nelabai mėgstu, gėrimo ceremonijas nenusakomoje tyloje... Tačiau Japonijoje sutikau įvairių žmonių: vieni nėra linkę bendrauti, kiti priešingai – išsipasakoja gan asmeniškus dalykus.
Teko skaityti pagyras japonams dėl šiukšlių rūšiavimo, ekologiškumo bet, mano nuomone, jos pagrįstos tik iš dalies. Tikra tiesa, kad namuose japonai itin atidžiai ir skrupulingai rūšiuoja atliekas, tačiau šalis, mano požiūriu, ne tokia jau ir ekologiška. Čia labai populiarios plastikinės pietų dėžutės, vadinamos bento, jie daug ir dažnai naudoja plastikinių maišelių – kiekviena daržovė įvyniojama į atskirą plastikinę pakuotę; perkant bandelę, ją įdeda į indelį, o tą indelį dar ir į maišelį...
– O kokie japonai, tavo nuomone?
– Japonai labai rūpestingi ir linkę užtikrinti komfortą. Tarkim, apsistojusi kambaryje gavau „įsikūrimo rinkinį“, kuriame buvo daug buityje naudingų dalykų – skalbiklis, kempinėlės, indų ploviklis, stalo įrankiai bei indai, segtukai skalbiniams, net prausiklis ir šampūnas. Kambaryje yra dulkių siurblys. Labai nustebino, kad patalynės komplektas (ne tik užvalkalai, bet ir pagalvė, antklodė bei čiužinys) visiškai naujas, skirtas tik man.
Patys japonai maloniai dalykiški, labai atsakingi ir veiklūs. Į bet kokius klausimus universitete, apgyvendinimo paslaugas teikiančioje įmonėje, pašte, traukinių stotyje, mobilaus ryšio tiekėjo įmonėje atsakymus gauni arba iš karto, arba informaciją atsiunčia elektroniniu paštu per keletą valandų. Problemos nevilkinamos, reikalai sprendžiami čia ir dabar, o ne per penkias ar dešimt darbo dienų.
Tik atvykus maloniai, o sykiu ir nemaloniai nustebino, kad aplink labai daug taisyklių, o baudos už jų nesilaikymą – gana didelės. Pavyzdžiui, viešajame transporte negalima kalbėtis mobiliuoju telefonu ir garsas turi būti išjungtas, kad nedrumstų kitų keleivių ramybės. Nuomojamame būste draudžiama groti muzikos instrumentais, telefonu kalbėtis balkone, laiptinėje lipti laiptais pernelyg garsiai. Pirmas įspūdis toks, kad šalį gaubia visuotinė tyla. Bet tik pirmas įspūdis. Iš tiesų japonai ir plepa, ir juokauja. O nuostabiausia, kad taisyklės veikia, nes visi jų laikosi.
Žinoma, sunku pranokti japonų mandagumą. Parduotuvėje jie penkis kartus padėkoja klientui, kad šis pirko ar nepirko, o jeigu klientas pats padėkoja, pardavėjai padėkoja ir nusilenkia dar kelis kartus. Japonijoje taip pat išmokau nusilenkti žmonėms, nesvarbu, ar jie man padarė kokią paslaugą ar tiesiog prasilenkei gatvėje su nepažįstamu. Gyvenu palyginti mažame Toganės miestelyje, tad susitikus gatvėje sveikintis yra įprasta.
Didmiesčiuose stebina japonų gebėjimas net tarp dangoraižių sukurti mažas ramybės ir gamtos oazes su čiurlenančiu vandeniu, šlamančia augmenija, čiulbančiais paukščiais.
– Ką studijuoji Josai universitete? Ar būtina mokėti japonų kalbą, kad galėtum šioje šalyje studijuoti, gyventi?
– Josai universitete studijuoju tarptautinėje grupėje su studentais iš Malaizijos, Mianmaro, JAV, Lenkijos, Vengrijos, Suomijos, Norvegijos, Kinijos, Vietnamo, Korėjos bei kitų šalių. Pasirinkau naujienų (žinių) reportažų rengimą žiniasklaidai kursą, taip pat studijuoju Japonijos kultūrą, susipažįstame su pasaulio paveldo objektais Japonijoje ir su jais susijusiais meno, literatūros bei muzikos kūriniais. Su dideliu džiaugsmu mėgaujuosi japonų literatūros paskaitomis, kuriose nagrinėjame šiuolaikinės japonų literatūros kūrinius, išverstus į anglų kalbą. Ir žinoma, mokausi japonų kalbos, be kurios čia sunku išsiversti. Tiesa, keletą mėnesių būtų galima išsisukti, nors gyvenant ne Tokijuje vietiniai dažniausiai kalba tik japoniškai.
Neturiu jokių ateities planų, susijusių su japonų kalba, nežinau, kiek ji pravers ateityje, tačiau bent šiek tiek mokant kalbą lengviau užmegzti ryšius, kurti santykius, dar geriau pažinti šalies kultūrą. Galbūt atsivers ir naujos savirealizacijos, profesijos galimybės.
