– Kaip manote, kodėl skandinavistika tapo viena populiariausių mokymosi sričių?
– Nieko ypatingo gal neatsitiko, bet yra didelė žmonių, mokančių skandinavų kalbas, paklausa. Mokant šias kalbas, gana lengva rasti darbą. Manau, tai viena priežasčių, kuri vilioja žmones. Pati Skandinavija, viena vertus, yra egzotiška. Kita vertus, ji yra šalia, be to, tai šalys, į kurias Lietuva lygiuojasi, norėtų būti panaši.
Rugsėjo pirmąją atėję studentai turi parašyti, kurią kalbą labiausiai norėtų studijuoti. Dabar jų net keturios – danų, norvegų, švedų ir suomių.
Tačiau priežastys, kodėl studentai renkasi skandinavistiką, įvairios. Galbūt kai kurie girdėję, kad tai perspektyvu, kad Skandinavistikos centras stiprus ir jaukus, tai puiki erdvė mokytis ir bendrauti. Rugsėjo pirmąją atėję studentai turi parašyti, kurią kalbą labiausiai norėtų studijuoti. Dabar jų net keturios – danų, norvegų, švedų ir suomių.
Kelis kartus teko skaityti motyvacijas ir padėti suskirstyti studentus į grupes. Jų motyvacijos įvairios – kai kurie rašo, kad nori gauti gerą darbą, kad Lietuvoje daug investicijų iš Skandinavijos. Kai kurie teigia, kad jų mama ar tėtis gyvena Skandinavijoje ir ten turi antrą šeimą. Studentai nori išmokti vieną iš tų kalbų, nes jau turi brolių ar seserų, gimusių ten. Pastarojo varianto nebuvau pastebėjusi, kai pati studijavau.
Taigi priežasčių yra įvairių. Maža studentų dalis domisi literatūra, kultūra, nori kažką veikti diplomatijos srityje, kurti santykius tarp Lietuvos ir Skandinavijos valstybių.
Dar kalbant apie atranką, vis tiek atsižvelgiama į motyvaciją. Žinoma, kai kuriems žmonėms nėra didelio skirtumo. Bet kartais motyvacija pastebima, kai kurie būna savarankiškai domėjęsi ta kalba, pradėję jos mokytis.
– Ar turint šį išsilavinimą darbą Lietuvoje susirasti lengva?
– Pati niekada nedirbau Skandinavijoje, tik Lietuvoje. Kasmet daug kartų turiu pasakyti „ne“ kai man siūlo darbą, nes neturiu laiko. Specialistų, mokančių skandinavų kalbas, tikrai reikia. Dažnai studijas baigę užsiima kalbų mokymu, nes to paklausa nemažėja.
Dirbti galima įvairiose kompanijose, užsiimti vertimu. Tiesa, vertimai – sudėtingesnis kelias. Jei verčiama literatūra, reikia įdėti itin daug darbo, o atlyginimai – mažesni. Tačiau skandinavai turi labai sveiką kultūros politiką, jie suinteresuoti skleisti savo literatūrą, nori, kad ji būtų verčiama į kitas kalbas.
Yra danų kultūros fondas, kuris net gali paskirti stipendiją tam, kad žmogus pabandytų versti. Jei tai romanas, išverčiami du pirmieji skyriai, pristatomas autorius ir tai išsiuntinėjama leidykloms, ieškant, kas norėtų knygą spausdinti.
– Kur panaudojate savo danų kalbos žinias?
– Porą metų dirbu universitete. Dėstau skirtingus dalykus, daugiausia – danų literatūrą, kartais ir švedų. Taip pat dėsčiau ir dar dėstysiu danų kalbą. Tokia mano veikla universitete. Taip pat vienoje firmoje darbuotojus mokau danų kalbos, verčiu filmus iš danų kalbos, esu vertusi nemažai literatūros.
– Kuo skiriasi filmo ir prozos kūrinio vertimas?
Skiriasi gerokai, nes kino vertimas – atskira specifika. Yra dalykų, apie kuriuos reikia galvoti, nors apie juos nesvarstytum versdamas tekstą. Reikia tilpti į titrą, yra ribotas ženklų skaičius, reikia lakoniškai perteikti prasmę. Žinoma, tam padeda pats filmas, jo vaizdai. Verčiant filmą yra daugiau medžiagos, iš kurios galima suprasti, ką reikia.
Verčiant tekstą būna vietų, kai ne viskas aišku. Nežinoma, kas norėta pasakyti. Tuomet reikia kreiptis pagalbos į autorių. Jei jis padeda, labai gerai.
– Be to, esate alternatyvios psichodelinės folkmuzikos grupės „Elas ir Sparkis“ narė. Ar kalba ir muzika – susijusios? Iš kur atsiradę folkloro motyvai jūsų muzikoje?
– Tai daugiau susiję su rašymu. Dainuoti ir kurti dainas pradėjau tada, kai negalėjau rašyti. Tai buvo įdomu, apėmė atradimo džiaugsmas, kad galima save visiškai kitaip išreikšti. Kalbant apie folkloro motyvus, tai man pačiai keista. Anksčiau lietuvių folkloru per daug nesidomėjau, buvo net tam tikra atstūmimo reakcija.
Tik kai pradėjau privačiai mokytis dainavimo, mane išmokė visokių sutartinių, atradau jas iš naujo. Padainavus sutartinę, jautiesi kaip instrumentas, kurį ką tik suderino. Galbūt tai ir veikia, kad pačios muzikos atsidaro folkloro motyvų.
– Klausiu todėl, kad danų kalba yra tarsi išėjimas už Lietuvos ribų, platesnis žvilgsnis, o folkloras – žvilgsnis į save.
– Akcentuojate danų kalbą, tačiau, studijuojant skandinavistiką, gaunamas labai platus akiratis. Toli gražu nesimokoma tik kalbos. Yra daugybė bendrųjų filologinių dalykų, literatūra, kultūra, istorija. Taip pat ir visa skandinavų mitologija, kurioje daug įdomių dalykų, taip pat atsispindinčių dainose ar tekstuose.
Gali atrodyti, kad danų literatūra panaši į lietuvių, nes tai irgi maža valstybė. Žinoma, nespėju sekti visų pasirodančių knygų, autorių ir judėjimų. Tačiau danų literatūra atveria labai įdomius kitus pasaulius.
Dabar bandau versti jauno danų poeto, kuriam 22 metai, knygą, pasirodžiusią prieš dvejus metus. Jo vardas Yahya Hassanas, jis palestiniečių kilmės, bet gimęs Danijoje. Y.Hasannas savo poezijoje atskleidžia, ką reiškia būti jaunu musulmonu Danijoje, kai namuose kalbi arabiškai, o namuose daniškai. Taigi danų literatūra pilna įvairių dalykų, kitų valstybių motyvų, patirčių, ko lietuvių literatūroje kartais nepastebiu.
