Apie socialinio darbo tikslus, iššūkius ir žmones, kurie imasi šios profesijos, 15min kalbasi su Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo instituto dėstytojais: doc. dr. Alina Petrauskiene, doc. dr. Brigita Kairiene ir doc. dr. Justinu Sadausku.
– Šią profesiją yra apipynę nemažai stereotipų. Kuo užsiima socialiniai darbuotojai?
Alina Petrauskienė: Viešojoje erdvėje vyrauja stereotipas, kad socialinis darbas yra dokumentacijos pildymas, pirkinių atnešimas ar ligonių priežiūra namuose. Universitete studentai mokosi teikti profesionalią pagalbą problemas patiriančiam žmogui. Socialinis darbuotojas pagalbą teikia užmegzdamas santykį su juo: bendraudamas, pažindamas jo situaciją ir jo aplinką, ieškodamas ir siūlydamas sprendimus.
Šio specialisto veiklos yra labai įvairios, o jų įvairovė priklauso ir nuo konkrečios problemos, pavyzdžiui: vaiko nepriežiūra socialinės rizikos šeimoje, priklausomybės, pabėgėlių integracija, patiriama socialinė izoliacija.
Socialinis darbuotojas turi padėti žmogui atgauti savarankiškumą – padėti atrasti jo gyvenimą, atstovauti jo teises, atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę.
Justinas Sadauskas: Socialinis darbuotojas turi padėti žmogui atgauti savarankiškumą – padėti atrasti jo gyvenimą, atstovauti jo teises, atkurti socialinius ryšius, kuriuos žmonės yra praradę. Atstovavimas ir įgalinimas – tai yra pagrindiniai dalykai, kuriuos socialinis darbuotojas daro.
Brigita Kairienė: Tačiau norint tai padaryti, būtina surasti ir įvertinti priežastis, kodėl žmogus atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Prakalbinti, įgyti jo ir jam artimos aplinkos pasitikėjimą – tai labai sudėtinga užduotis, bet kitų būdų nėra.
– Ar pastaruoju metu pastebite, kad keistųsi požiūris į socialinius darbuotojus?
A.P.: Manau, kad visuomenės požiūris į socialinį darbą pasikeitė. Pradėta suprasti socialinio darbuotojo indėlį ir pastangas kuriant socialinę gerovę ir gerinant gyvenimo kokybę. Taip buvo tikrai ne visada. Tiesa, neretai apie šio darbo ypatumus pradedama kalbėti tik ištikus krizėms. O kasdienis darbas, kuris yra lėtas procesas, retai matomas ir parodomas. Juk socialinio darbo rezultatai nėra greiti.
Pradedame suprasti, kad nuo to, kiek rūpinamės žmonių gyvenimo kokybe, priklauso mūsų visų saugumas ir gerovė. Kad investicijos į žmogų lemia, kokią grąžą turėsime.
B.K.: Reiktų pasakyti, kad pagaliau pradedama kreipti dėmesį ne tik į gyvenimo trukmę, bet ir į jo kokybę. Dabar įvairios nelaimės vis dažniau priverčia visuomenę atsigręžti ir pagalvoti, kur yra jų priežastys. Pavyzdžiui, neseniai nuskambėjęs įvykis, kurio metu dėl automobilio buvo nužudyta mergina, visuomenei sukėlė daug klausimų apie įtariamųjų aplinką, šeimą, gyvenimo būdą.
Kitaip tariant, pradedame suprasti, kad nuo to, kiek rūpinamės žmonių gyvenimo kokybe, priklauso mūsų visų saugumas ir gerovė. Kad investicijos į žmogų lemia, kokią grąžą turėsime. Tai yra investicija į kiekvieną žmogų, nepriklausomai kokio amžiaus, būklės, sveikatos ar socialinio statuso jis bebūtų. Prie to einama labai po truputį, bet jau vien tokie pavyzdžiai kaip smurto prieš vaikus draudimas rodo, kad valstybė pribrendo pokyčiams. Aišku, mes puikiai suprantam, kad tie, kurie vaikus mušė, staiga to daryti nenustos, bet požiūris jau keičiasi, tad laikui bėgant keisis ir suaugusiųjų elgesys.
Socialinis darbuotojas, yra jungiamoji visų susijusių sričių specialistų bendradarbiavimo grandis.
J.S.: Svarbus pokytis, kad kitų sričių profesionalai pagaliau socialinius darbuotojus ėmė laikyti lygiaverčiais komandos nariais. Pavyzdžiui, kai kalbame apie pagalbą šeimai, turi bendradarbiauti visas skirtingų profesijų tinklas: policija, mokykla, sveikatos priežiūros ir vaikų teisių apsaugos institucijos, vietos bendruomenė. Socialinis darbuotojas, yra jungiamoji visų susijusių sričių specialistų bendradarbiavimo grandis.
Arba pagalba gydymo įstaigose: viena yra medicininė pagalba, o socialinė pagalba – visai kas kita. Medikai jau suprato, ką reiškia dirbti su socialiniu darbuotoju, ypač psichiatrai. Psichiatrijoje visa sistema palaipsniui tampa vis labiau holistine.
– O kokių kompetencijų reikia šiam darbui?
A.P.: Socialinis darbuotojas negali dirbti vienas – tai specialistas, telkiantis kitus specialistus ir veikiantis komandoje. Tai ir yra šios profesijos išskirtinumas – mokėti įtraukti kitų profesijų atstovus, siekiant maksimaliai padėti. Tai yra iššūkis, nes trūksta tarpinstitucinio bendradarbiavimo, bet kito pasirinkimo nėra. Komandinio darbo gebėjimai – vieni esminių socialiniam darbuotojui.
Taip pat socialinis darbas reikalauja tam tikros žmogaus brandos – suvokimo apie profesinį lauką, žmones, su kuriais jam teks susitikti. Svarbu ne tik mokėti pažinti kitą, bet ir įsiklausyti į patį save, įvardinti savo vertybes ir tikslus, atpažinti savo reakcijas atsidūrus įvairiose situacijose, mokėti kontroliuoti savo emocijas ir jausmus.
B.K.: Tik nuo studijuojančio žmogaus sąmoningumo, siekių ir norų priklausys, ką jis galės nuveikti. Universitetas gali padėti išsiugdyti bendrąsias ir dalykines kompetencijas būtinas tos srities profesionalui, bet viskas priklauso ir nuo paties žmogaus noro tobulėti.
– Ar galima tikėtis iš jaunų žmonių, atėjusių studijuoti po mokyklos baigimo, kad jie bus tam pasiruošę?
J.S. Į bakalauro studijas dalis ateinančių studijuoti jau turi įgiję savanoriškos veiklos patirties, socialinio darbo lauką pažįsta. Kiti su juo susipažįsta studijų metu: praktikose, paskaitose, seminaruose. Tada jie ir apsisprendžia, kur link judėti toliau.
Turime tikrai gražių pavyzdžių, kai mergina paskutiniais studijų metais apsisprendžia atlikti praktiką senjorų įstaigoje, ir netrukus, dar studijų metais, pradeda dirbti socialinio darbuotojo padėjėja. Vėliau jai pasiūloma socialinės darbuotojos pozicija. Dabar ši mergina – direktoriaus pavaduotoja. Labai gera matyti tokius atvejus.
Šias studijas renkasi vis daugiau brandaus amžiaus žmonių, turinčių įvairių gyvenimo patirčių. Dabar jau pastebime tendenciją, kad ištęstinių studijų studentai dažnai yra žmonės, patyrę įvairiausių gyvenimo išmėginimų. Įveikę savo problemas jie atėjo mokytis padėti kitiems. Tokie studentai būna tikrai labai motyvuoti.
Ši patirtis reikalinga tam, kad galėtum priimti žmogų, tokį, koks jis – su savo nelaime ar problema nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant tik į pagalbą.
B.K.: Patirtis yra be galo svarbi, bet ją nebūtinai nulemia amžius. Socialinio darbuotojo studijos grindžiamos patirtinio mokymo ir mokymosi filosofija, sudarant galimybę studijų metu įgyti šią patirtį. Ši patirtis reikalinga tam, kad galėtum priimti žmogų, tokį, koks jis – su savo nelaime ar problema nesmerkiant, nemoralizuojant, susitelkiant tik į pagalbą.
– O koks yra universiteto vaidmuo ugdant šias kompetencijas?
A.P.: Mūsų studentai dažnai sako, kad kiekvienas turėtų baigti socialinį darbą (juokiasi). Tai yra unikali galimybė pažinti save, išmokti reflektuoti savo patirtis, jausmus ir juos įvertinti, mokytis per santykį su kitais. Tai yra labai svarbus gebėjimas, kurį studentai įgyja. Dalyvauti grupėse, išsakyti savo patirtis ir grįžtamąjį ryšį yra būtina sąlyga.
J.S.: Svarbu išmokti dirbti tiek su individais, tiek su grupėmis, tiek su bendruomenėmis. Darbas su individu yra tai, ką jau minėjo Brigita, – konsultuoti socialiniais klausimais, atsekti problemų atsiradimo priežastis. Tam labai reikalinga analitinės kompetencijos. Kitas dalykas, socialiniai darbuotojai dažnai dirba su grupėmis – šiuo atveju reikia mokėti sekti grupės progresą, žinoti kada įsikišti ir t.t.
Galiausiai – darbas su bendruomene ir įvairios projektinės veiklos, kuriose socialiniai darbuotojai koordinuoja paslaugų teikimą, jį vertina. Dar vienas aspektas – socialinis darbuotojas gali dirbti kaip vadybininkas, vadovaujantis socialinių paslaugų centrams.
B.K.: Universitete studentai pasirenka specializaciją, kuri tikslingai siejasi pagalbos teikimu įvairioms grupėms: vaikai, šeimos, neįgalūs žmonės, nuteistieji ir t. t. Taigi, pasirinkimo laukas yra labai platus, o ši specializacijų įvairovė suteikia galimybę atrasti save. Tiesa, vienus gyvenimas nuveda į vadybą, kitus į politiką ar dar kažkur. Juk ir dabartinis ministras turi kaip tik socialinio darbuotojo išsilavinimą, vadinasi jam pakanka kompetencijų ne tik dirbti socialiniu darbuotoju, bet ir aukščiausio lygio institucijos vadovu.
– Bet kas skatina žmones rinktis šią nelengvą profesiją?
Dažnai jie yra vienintelė pagalbos galimybė tiems žmonėms, bet kartu ir tie, kurie geriausiai mato patį sveikimo procesą. Ir kai matai, kaip žmogus po truputį stojasi ant kojų, mokosi socialinių įgūdžių – tai yra be galo džiugu.
J.S.: Įvairūs tyrimai rodo, kad žmogus yra laimingiausias, kai padeda kitiems. Kai žiūri į socialinius darbuotojus, tai iš tikrųjų ir yra pagrindinis dalykas, kuris juos motyvuoja. Dažnai jie yra vienintelė pagalbos galimybė tiems žmonėms, bet kartu ir tie, kurie geriausiai mato patį sveikimo procesą. Ir kai matai, kaip žmogus po truputį stojasi ant kojų, mokosi socialinių įgūdžių – tai yra be galo džiugu.
Kiekvieną kartą pradėdami bendrauti su tokiais žmonėmis mes siūlome jam kurti ateitį kartu – kalbėtis ir nuspręsti ką galime padaryti ir ko galime pasiekti. Aišku, matomos ir dramos, ir tie atvejai, kai žmogus atkrenta ir ilgametės pastangos grįžta į nulinį tašką. Tačiau visada yra galimybė pradėti kurti gyvenimą iš naujo.
– Ar yra kažkas ko kiekvienas galėtume pasimokyti iš socialinio darbo praktikos, norėdami gyventi draugiškesnėje visuomenėje?
J.S.: Principinė socialinių darbuotojų nuostata yra stiprybių perspektyva – pamatyti, ką klientas turi gero, kur jis yra stiprus, ir kaip su tuo galima judėti pirmyn. Manau, kad tokio požiūrio galima būtų palinkėti visiems ir kiekvienoje situacijoje.
B.K.: Iš esmės, socialinis darbas yra galimybė padėti žmogui plačiąja prasme. O tai ir yra mūsų misija. Ir kiekvienam būtų naudinga kartais pasižiūrėti į situaciją iš socialinio darbo perspektyvos – nelikti abejingiems bet kokiam skausmui, bet kokiai nelaimei. Nežiūrėti tik į atlygį ar sąnaudas, bet suvokti, kad galima išgelbėti žmogų tiesiog pasakius kažką gero, pasiūlius pagalbą. Tai yra labai svarbu.
A.P.: Galiausiai, empatijos, kurios mums kartais trūksta – įsijautimo į kito žmogaus situaciją ir neabejingumo. Apskritai tai yra universalus, visoms profesijoms reikalingas dalykas. Juk norime eiti ir pas gydytoją, kuris yra empatiškas ir geba įsijausti į situaciją, tikimės, kad mokytojas neliks abejingas vaiko problemoms. Visi galėtume būti mažiau smerkiantys ir daugiau palaikantys, matantys kitų stiprybes, o ne trūkumus.
– Dėkoju už pokalbį.
