Mokslinių institutų optimizacijos vajus palietė ne tik šalies humanitarinių, bet ir socialinių mokslų atstovus. Švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujama valstybinių mokslinių institutų veiklos kokybės gerinimo darbo grupė parengė 2018 m. kovo 4 d. ataskaitos projektą, siūlantį de facto Lietuvos socialinių tyrimų centro panaikinimą.
Šis projektas – tai dar viena proga įsitikinti ydingu vyriausybės požiūriu į valstybę kamuojančias socialines problemas ir jų sprendimų ieškančius specialistus. Šiame požiūryje atsiskleidžia kompetencijos nuosekliai ir atsakingai spręsti socialinių mokslų Lietuvoje ateitį stoka. Minėtos darbo grupės išvados ir siūlymai parengtos nesikonsultuojant su socialinių mokslų atstovais, remiantis paviršutiniškai parengtais, fragmentiškais, todėl kritikos neatlaikančiais duomenimis apie pastarojo laikotarpio Lietuvos socialinių tyrimo centro veiklos rezultatus.
Valstybinių mokslo institutų vadovai nebuvo kviečiami į posėdžius, kuriuose svarstyta reforma.
Galima tik spėlioti, kodėl geriausių sprendimų socialinių mokslų ateičiai Lietuvoje paieškas „profesionalų“ vyriausybės ministrai, jų patarėjai ir pritarėjai vykdė, vengdami dialogo su pačiais socialinių mokslų atstovais. Valstybinių mokslo institutų vadovai nebuvo kviečiami į posėdžius, kuriuose svarstyta reforma. Vienintelis darbo grupės sutikimas įsileisti į posėdį Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovus baigiantis darbo dienos valandoms priminė veiklos imitaciją, o ne siekį vystyti konstruktyvų dialogą.
Ko gi siekiama tokiais gydymo metodais, kai pacientui norima tyliai nuleisti kraują? Kurį kelią dabartinės švietimo reformos kontekste linkusi rinktis vyriausybė, skelbianti kovą su emigracija, socialine atskirtimi ir kitomis valstybę kamuojančiomis negandomis, spręsdama socialinių mokslų ateitį šalyje – esamojo potencialo stiprinimo ar jo griovimo?
Niekas neginčija teiginio, kad mokslo potencialą Lietuvoje stiprinti būtina. Tačiau kas yra girdėjęs kokį nors valdininką kalbant, pavyzdžiui, apie jaunųjų mokslininkų skatinimą pasilikti dirbti Lietuvoje ar apie esamų institucijų stiprinimą ir joms skirtos finansinės paramos užtikrinimą? O tokį, kuris būtų ką nors reikšmingo pasiūlęs šalies mokslininkų darbų sklaidos užsienyje didinimo tema? Ar ateis kada toks metas, kai išgirsime siekį stiprinti socialinius mokslus Lietuvoje, mezgant gyvybingą ir aktyvią akademinę diskusiją tarp skirtingas sritis atstovaujančių mokslininkų? Vietoj to girdime tik šnekas apie efektyvinimą ir optimizavimą.
Politikams socialiniai mokslai, kurių pagrindinė domėjimosi sritis – visuomenė ir nuolat joje vykstantys įvairūs pokyčiai, dažnai neatrodo svarbūs. Jie turi savo nuomonę apie tai, kokia visuomenė turėtų būti ir papildomi bandymai išsiaiškinti šiuos dalykus jiems neatrodo reikšmingi. Šia prasme neparankiausi socialiniai mokslai visuomet būdavo nedemokratiškoms valstybėms. Sovietų Sąjungoje šie mokslai buvo nuvertinti.
Kokia turėtų būti visuomenė, jos vadovai jau buvo išsiaiškinę, todėl tolesni visuomenės tyrimai neturėjo didesnės prasmės.
Kokia turėtų būti visuomenė, jos vadovai jau buvo išsiaiškinę, todėl tolesni visuomenės tyrimai neturėjo didesnės prasmės. Lietuvoje šie mokslai pradėti vystyti (nepriklausomai nuo ideologijos) tik po nepriklausomybės atkūrimo. Taigi, natūralu, kad socialiniuose moksluose vis dar trūksta stiprių mokslo tradicijų ir mokyklų. Tačiau tai neturėtų tapti pagrindu ignoruoti visą svarbų kasdienį darbą, kuris yra atliekamas socialinių tyrimų institutuose ir kuris galėtų padėti šioms tradicijoms atsirasti.
Nėra ir taip, kad socialinių mokslų atstovai visų šalies gyventojų pinigus leistų vėjais ir, nepaisant savo jauno amžiaus, nebūtų sukaupę vertingų mokslinių žinių apie Lietuvos visuomenę. Greičiau yra priešingai. Ir čia gali kilti klausimas, kodėl apie šiuos pasiekimus niekas iki šiol nėra girdėjęs? Juk viešoje erdvėje dažnai girdime raginimus, išnaudoti vietinį mokslinį potencialą, mūsų mokslininkų sukauptą patirtį ir žinias. Tačiau mokslininkų idėjos ir pasiūlymai dažnai ignoruojami, o juos tiesiogiai liečiantys valdžios sprendimai priimami be jokio abipusio dialogo.
Politikos formuotojams šalies mokslininkų darbai taip pat nekelia didelio susidomėjimo. Štai praėjusiais metais vykusioje kasmetinėje Lietuvos sociologų mokslinėje konferencijoje dalyvavo lygiai vienos politinės jėgos atstovas. Tad gal dėl tokio valdžios požiūrio į socialinių mokslų atstovus besistebintieji yra patys kalti, kad juos tai vis dar stebina? Gal tikrai esama „profesionalų“ valdžia tiesiog nesugeba suprasti, kas -tie socialiniai mokslai ir kodėl be jų būtų blogiau nei su jais? Juolab, kad jau eilė metų, panašu, šių mokslų nepasigendama.
Tad gal tikrai geriau be tų mokslų ir dėmesio ištroškusių mokslininkų? Juk, kaip sakoma, kai nežinai, tai ir širdis neskauda. O tų skaudulių, kurie neišvengiamai pasijaustų ir pareikalautų sprendimų vos tik pradėjus apie juos kalbėti, panašu, netrūksta. Lietuvos valstybė susiduria su demografine krize, darbo rinkos prieinamumo keblumais, senėjančios visuomenės, emigracijos, savižudybių, smurto artimoje aplinkoje problemomis, neišvengiamais migracijos ir migrantų integracijos iššūkiais, tarpetninės įtampos grėsmėmis, liekančiomis aktualiomis bekintančiame geopolitiniame kontekste.
Šias problemas ir siekia tirti Lietuvos socialinių tyrimų centras, inicijuodamas ir vykdydamas visuomenei aktualius mokslinius tyrimus. Bendradarbiaujant su valdžios institucijomis (ministerijomis, departamentais, prezidentūra), centras teikia rekomendacijas apie galimus šių problemų sprendimo būdus. Daugelį čia paminėtų problemų deklaruoja spręsiantys ir valdžios atstovai, tačiau kol kas tai lieka panašu į politines deklaracijas.
Visgi valstybės šimtmečio proga planuojama valstybinių mokslinių tyrimų institutų reforma verčia manyti, kad šios deklaracijos geriausiu atveju ir liks tik žodžiais, o blogiausiu – bus įgyvendintos.
Visgi valstybės šimtmečio proga planuojama valstybinių mokslinių tyrimų institutų reforma verčia manyti, kad šios deklaracijos geriausiu atveju ir liks tik žodžiais, o blogiausiu – bus įgyvendintos. Užuot stiprinus valstybę, šiam darbui pasitelkiant mokslininkus, skatinant mokslo tyrimus ir jų vystymą, panašu, einama priešingu keliu, griaunant tai, kas jau padaryta, susitelkiant ne ties kokybės gerinimu, bet formaliu institutų skaičiaus mažinimu ir trumpalaikės naudos paieškomis
Institutų reformų projektą parengusi darbo grupė, deklaruoja siekį pagerinti mokslo institutų darbą. Tačiau tam visų pirma reikia skaidraus ir pastovaus mokslo finansavimo Lietuvoje. To šiuo metu nėra. Šaukimai teikti paraiškas tyrimams į patvirtintas konkursines mokslo finansavimo programas skelbiami fragmentiškai, paliekant ilgus laikotarpius be jokių galimybių pateikti paraišką ir tuo pačiu paliekant mokslą be finansavimo. Institutai negauna lėšų leidybai, tekstų redagavimui anglų kalba, išvykoms į užsienio šalis (kas leistų stiprinti tarptautinius ryšius ir plėsti tarptautinės leidybos galimybes) ir turi remtis tik konkursinio finansavimo sąlygomis, kuris stipriai riboja darbų apimtis.
Bandymą susitelkti ties nuosekliu darbu, nuolat pertraukia nesibaigiantys siekiai reformuoti, audituoti, tikrinti ir reikalavimai atsiskaityti už atliktą veiklą pildant įvairias biurokratines formas. Per paskutinius aštuonerius metus Lietuvos socialinių tyrimų centras buvo perkeltas į naujas patalpas keletą kartų. Praūžus 2008 m. ekonominei krizei, moksliniams institutams skiriamas finansavimas sumažėjo drastiškai ir iki buvusio lygio išlieka neatstatytu iki šiol. Šiuo atveju, darbo grupių, kurios tą svarstytų nesimato. Verčiau siūloma jiems dar nuleisti kraujo, kad šie taptų dar sveikesni.
Mokslinių tyrimų institutai yra svarbi šalies mokslo ekosistemos sudėtinė dalis. Čia savo mokslines karjeras pradeda Lietuvos ir užsienio universitetus baigę jaunieji mokslininkai. Socialinių mokslų institutuose dirba žmonės apgynę daktaro disertacijas prestižiniuose užsienio universitetuose ir grįžę dirbti į Lietuvą. Todėl kyla klausimas, ar verta sunaikinti institutus, kuriuose tęsiama jauno mokslininko karjera, ar ir toliau leidžiame tokiems žmonėms emigruoti, skatinant „protų nutekėjimą“ į užsienį?
Žinoma, vien iš kelis šimtus eurų siekiančio atlyginimo rimto mokslinio tyrimo nepadarysi. Tačiau instituto kaip mokslo institucijos statusas leidžia mokslininkams dalyvauti konkursinio mokslo finansavimo programose, teikti paraiškas dalyvauti užsienyje atliekamuose tyrimuose, skaityti pranešimus konferencijose, publikuoti tekstus mokslo leidiniuose.
Išeina taip, kad optimaliausiai moksliniai institutai veikia tada, kai prašo nedaug, dirba iš idėjos ir klauso, ką jiems apie jų darbą sako valdininkai ir verslininkai.
Išeina taip, kad optimaliausiai moksliniai institutai veikia tada, kai prašo nedaug, dirba iš idėjos ir klauso, ką jiems apie jų darbą sako valdininkai ir verslininkai. O kas gi paklaus, kaip dėl valdininkų ir politikų veiklos optimizacijos? Užuot mezgus dialogą tarp valdžios, mokslo institucijų ir visuomenės, siekiant tikro proveržio skirtingose visuomenės srityse, politikai ir mokslo valdininkai renkasi priešpriešą tarp skirtingų mokslo atstovų, visuomenės ir mokslininkų.
Ši priešprieša nekvestionuojamai grindžiama neo-liberaliomis verslumo, konkurencingumo ir efektyvumo idėjomis. Tačiau ar šis efektyvinimas bus efektyvus? Socialinių mokslų atstovai, institutų mokslo darbuotojai dabartinėmis mokslo politikos sąlygomis iš tiesų sugebėjo tapti konkurencingi ir efektyvūs publikuodami inovatyvius mokslo darbus Lietuvoje ir užsienyje, bendradarbiaudami su įvairiomis institucijomis, teikdami joms ekspertinę pagalbą, ir tuo pat metu plėtodami socialinius mokslus Lietuvoje. Moksliniams institutams galima padėti. Tačiau tą daryti reiktų diskutuojant ir kalbantis, o ne užsimojant vienašališkai taikyti abejotino poveikio sveikatinimo priemones.
