Dar būdamas 13 metų internetiniame tinklaraštyje pradėjęs rašyti Arnis dabar rašo eilėraščius, groja fortepijonu ir gitara, dainuoja bei svarsto apie stebėtų išgyvenimų išleidimą knygos pavidalu.
– Nuolat savo paskyroje daliniesi įvairiomis gyvenimiškomis istorijomis. Kaip kilo tokia idėja, kodėl tai darai?
– Ši idėja kilo visiškai atsitiktinai. Pirmoji mano publikuota istorija buvo apie senelę prekybos centre, kuri stengėsi prakalbinti šalia sėdėjusią pažįstamą jauną merginą, tačiau ši nepakėlė akių nuo telefono ekrano. Tąkart pasidalinęs šia istorija sulaukiau labai daug žmonių atsiliepimų. Taip supratau, kad mūsų visuomenėje yra per daug negatyvumo ir blogų minčių, bei nusprendžiau būti tas, kuris pastebi gražias gyvenimiškas smulkmenas ir jomis dalijasi. Aišku, naivu tikėti, kad mano įrašą perskaitęs žmogus pasikeis, tačiau skleisti gėrį nekainuoja.
– Kur semiesi įkvėpimo įrašams?
– Visi mano įrašai yra realios istorijos, todėl konkretaus įkvėpimo nėra. Kiekviena diena yra kupina mažų smulkmenų, paprastų istorijų, kurių dažnai nepastebime dėl siaubingai greito gyvenimo tempo. Tereikia atvira širdimi stebėti gyvenimą.
– Esi nominuotas „Jaunojo herojaus“ nominacijai. Kas tau asmeniškai yra herojai?
– Herojai – žmonės, kurie savo gerais darbais gražina gyvenimą. Kartais net paaukoja savąjį vardan to, kad gyventų kiti. Žinoma, herojai yra ir žmonės, kurie, pavyzdžiui, panešė senelės krepšį. Visi geri darbai yra herojiški, ir visi žmonės, darantys gerus darbus, yra herojai.
– Kuo užsiimi laisvalaikiu ir kuo svajoji tapti ateityje?
– Šiuo metu Vytauto Didžiojo universitete studijuoju aktorinį meistriškumą ir viešąją komunikaciją. Laisvalaikiu skaitau arba keliauju. Be to, groju pianinu ir gitara, dainuoju vaikinų grupėje. Noriu tikėti, kad ir ateityje būsiu scenoje.
– Ar susilauki palaikymo iš aplinkos?
– Keli žmonės mane jau ragino išleisti savo pastebėtų istorijų knygą. Tai laikau paskatinimu ir toliau stebėti gražias gyvenimo smulkmenas bei jas publikuoti. Ir šiaip daug kas man parašo privačias žinutes džiaugdamiesi, kad tokių jaunų žmonių yra Lietuvoje. Tai man yra didžiausias palaikymas.
– Apie ką labiausiai mėgsti rašyti?
– Rašau tai, ką išgyvenu. Atsimenu, būdamas kokių 13 metų internetiniame tinklaraštyje kūriau detektyvinę istoriją. Vėliau nuo detektyvų perėjau prie poezijos. Eilės mane lydi iki šiol, o šalia jų atsirado gyvenimiškos, nesuvaidintos, tikros ir nuoširdžios istorijos. Šiuo metu labiausiai mėgstu rašyti apie žmones ir jiems nutikusias istorijas, nes kiekvienas asmuo yra išskirtinis ir labai įdomus.
