Diplominiame darbe – kritika galiai ir pinigams
30-metis panevėžietis Darius Šidlauskas iš pažiūros neprimena tradicinio menininko, o ir duoną valgo iš futbolo komandos mediko darbo. Po mokyklos jis įgijo kineziterapeuto specialybę, bet, užuot stojęs į universitetą siekti gydytojo diplomo, pasirinko studijas, prie kurių nuo seno linko širdis, – skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje.
Pirmasis bandymas su bakalauro diplomu patekti į magistrantūrą baigėsi nesėkme. Metus prasimokęs videomeno, mėgino laimę iš naujo. Pavyko įstoti tik į Kauno fakultetą, nes esą vilniečiai pareiškė nenorintys su D.Šidlausku turėti reikalų – tariamai dėl seno konflikto. Po trijų semestrų Kaune ir metų pertraukos studentui pavyko grįžti į Vilnių – persivesti į tą pačią VDA Skulptūros katedrą.
Magistro darbo teorinę dalį, kurioje analizavo žmogaus laisvių problematiką, vaikinas apsigynė sėkmingai. Bet artėjant praktinės dalies gynimui sužinojo, kad dėl jo, nors viskas buvo paruošta, gali nebesukti galvos – katedra pasakė griežtą „ne“.
D.Šidlauskas parengė konceptualų kūrinį, kritikuojantį šiuolaikinės visuomenės potraukį pinigams. VDA gotikinėje salėje ant pakylos turėjo būti patiesta 10 m ilgio drobė, nubarstyta pelenais, o ant jos piešiamas pasaulis. Tuo metu iš vaizdo projekcijos turėjo kalbėti Auksinis teroristas – išgalvotas personažas, šiuolaikinės galios, kapitalo, kartu ir Dievo, simbolis.
Kaukėta būtybė turėjo „nusileisti“ pas žmones, papirkti juos, duoti dažų ir komanduoti, kokį pasaulį nupiešti. Anot studento, kai kurie šiuolaikiniai filosofai dabartinį gyvenimą taip ir įsivaizduoja – kuriamą popieriuje žmonių, sėdinčių kontorose. Šalių kontūrai ant drobės turėtų simbolinę prasmę, mat seniau žemėlapiai atspindėjo monarchų įtakos zonų ir užkariautų teritorijų ribas.
Tariamai auksiniuose kibirėliuose turėjo būti ne dažai, o išmatos, kurių kvapas perteiktų šiuolaikinio pasaulio supuvimą. Jas teptukais ant pelenais, kurie simbolizuoja materijos sunaikinimą, pabarstytos drobės turėjo tepti pats Darius su pora bičiulių. Šiam veiksmui studentas norėjo pasamdyti žmonių iš gatvės, bet tam būtų reikėję sudaryti darbo sutartis.
Netiko teroro tematika
Skulptūros katedra atsisakė leisti D.Šidlauskui gintis baigiamąjį darbą, nes nesutiko su „mėginimu menininko teisę į kūrybinę laisvę prilyginti anarchijai“. Magistrantui atsisakius pakomentuoti kai kurias detales tapo neaišku, koks bus darbo turinys ir forma. Atsitiktiniai žmonės iš gatvės vaidinamą performansą esą būtų pavertę apgailėtinu mėgėjišku teatru.
Katedros sprendimą pavadinusi netikėtu, darbo recenzentė Inesa Pavlovskaitė atkirto, kad tai būtų buvusi natūraliai atsirandanti kūrinio sudedamoji dalis, mat kūrinio leitmotyvas – kapitalistinio pasaulio veikimo iliustravimas.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Dariaus Šidlausko darbas |
Už vaidinimo širmos vykęs tikras veiksmas – teroro aktas – esą būtų pažeidęs katedros deklaruojamas vertybes. „Terorizmo, sąmokslo teorijos temos, neatsakingos spekuliacijos, prisidengiant anarchija, katedrai nepriimtinos ir negali formuoti diplominio darbo turinio“, – pažymėta vertinimo išvadose.
I.Pavlovskaitės žodžiais, teroro akto terminas kūrinyje naudojamas metaforiškai pristatant estetizuotą ir meniškai angažuotą politinį veiksmą. Jis turėjo būti suprantamas ne kaip radikalus akademijos turto ar žmonių atžvilgiu pavojingas veiksmas, bet kaip kritiška išraiškos priemonė.
„Teroras čia suprantamas kaip tam tikrų laikinų nemalonių fizinių (kvapas) ir emocinių potyrių sukėlimas, jais siekiant iliustruoti studento formuluojamą politinę/kritinę poziciją, – pažymėta recenzentės komentaruose, su kuriais susipažino 15min.lt. – Studentas radikaliomis formomis pasižyminčia politiško meno kryptimi dirba jau seniai, yra įvykdęs legalių projektų viešose erdvėse. (…)
Terorizmo, sąmokslo teorijų ir spekuliacijos sąvokomis apibrėžiamos menininkų strategijos yra įprastos politinio ir institucine kritika užsiimančio šiuolaikinio meno praktikose, todėl suabejojau katedros sprendimu protestuoti tokio tarptautinėse meno praktikose jau gerokai išeksploatuoto (netgi pereksploatuoto) turinio atsiradimui magistranto darbe.“
Dėstytojo žodžiai tapo meno kūriniu
Paties magistranto manymu, dėstytojams užkliuvo ne jo kūrinio turinys ar forma, bet seni nesutarimai. VDA esą tvyro stipri konkurencija – studentui pasirinkus dirbti su vienu ar kitu dėstytoju, kiti jam ima jausti priešiškumą. „Jie gi menininkai, jų negalima įžeisti… Vieni – konceptualistai, kiti – klasikinės technikos atstovai. Studentas pats turėtų nuspręsti, kurią kryptį rinktis“, – ironijos neslėpė pašnekovas.
Dar trečiame kurse Darius kartu su bičiuliu nufilmavo vieno iš VDA dėstytojų – žinomo skulptoriaus, katedros profesoriaus Mindaugo „Simo“ Navako pasirodymą studentų darbų peržiūroje 2009-aisiais ir sumontavo filmuką. Vaikinas norėjo atskleisti, kaip kai kurie dėstytojai bendrauja su studentais – jiems esą rūpi ne kūrinius vertinti, o elgtis su jaunuoliais tarytum su žaislais.
Filmuką D.Šidlauskas pademonstravo kitoje peržiūroje – rodė pro cementinio laivo, negalinčio niekur plaukti ir tarytum skęstančio, iliuminatorių.
Beveik 5 min. filmuke, primenančiame šokių muzikos klipą, menininkas garsiai dėsto mintis apie skulptūrą, kalba, kad viskas bus nugriauta ir buldozeriu sulyginta su žeme. „Kam gi akademija? Kai kas mano, kad studentams. Naivuoliai… Čia viskas dėl mūsų!“ – garsiai ir manieringai su savimi diskutuoja K.Navakas. Į repliką iš šalies „Bet ir kiti turi teisę gyventi“ jis atkerta „Ne!“
Skulptorius aiškina, kad reikia „paniką pasėti priešo galvoje – kaip matote, man puikiai sekasi“, o vieną akimirką staigiai ištiesia į viršų kairę ranką ir sušunka, taip primindamas nacių pasisveikinimą „Sieg Heil!”.
Pamatęs filmuką, K.Navakas esą įširdo, o Skulptūros katedros vadovybė įsižeidė.
Siūlė apsiraminti ir tapti laisvu menininku
Gegužę, dar nepademonstravus kūrinio, magistrantą pasikvietė jo diplominio darbo vadovas, VDA Vilniaus fakulteto dekanas Česlovas Lukenskas. Dar prieš tarpinę peržiūrą jis pareiškė esąs įsitikinęs, kad D.Šidlauskui bus neleista gintis darbo, – esą dėl „senos istorijos“.
Nepatikėjęs perspėjimu D.Šidlauskas nesutiko atsiimti savo darbo ir buvo priblokštas, kai išgirdo, kad katedra jam vieninteliam užtrenkė duris į gynimą.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Darius Šidlauskas |
„Katedra turi teisę uždrausti, jei mano, kad darbas neatitinka magistro lygio ar nesugebėsi įgyvendinti, – 15min.lt sakė studentas. – Iki šiol nė vienam nebuvo neleidę. Keista žmogui, kuris apsigynė teorinę dalį, – gavau 8, gerą pažymį – neleisti gintis praktinės…“
Tuomet jis ėmė kamantinėti dėstytoją, kaip šis numanęs, kuo baigsis svarstymas. Č.Lukenskas esą perspėjo, kad analogiško sprendimo galima tikėtis ir po metų. Studentas nusprendė kreiptis į apeliacinę komisiją. Darbo vadovas perspėjo, kad dar nė vieno studento apeliacija nebuvo patenkinta, ir siūlė nesipykti, nes esą dėstytojai turi išankstinį nusistatymą dėl anksčiau pridarytų problemų.
Pasak fakulteto vadovo, kuris anksčiau neprieštaravo kūrinio koncepcijai, buvo vieningai nuspręsta, kad darbas neatitinka Skulptūros katedros programos, todėl nebus leista jo gintis nei šiemet, nei kitąmet.
Apeliacinė komisija gegužės pabaigoje iš tiesų nepatenkino D.Šidlausko skundo. Vaikinui skaudžiausia, kad vadovas, užuot gynęs studentą ir švelninęs situaciją, pats ėmė jį kritikuoti. Č.Lukenskas esą ramino, kad galima kurti būnant laisvu menininku, prašė „neiti ir daugiau nebejudinti“.
Jau po neskundžiamo apeliacinės komisijos sprendimo fakulteto vadovas esą ėmė siūlyti pakartotinai sušaukti komisiją ir siekti darbo gynimo kitoje katedroje. Galiausiai įsikarščiavęs dėstytojas ėmė kelti balsą ir nebesirinkti žodžių. „Aš – iš Panevėžio, dar ne tokių pokalbių esu girdėjęs“, – juokėsi Darius.
Vaikinui nesuprantama, kaip įmanoma meno kūrinį sprausti į rėmus ir pripažinti tinkamu ar netinkamu. „Taip galima visus studentus išmėtyti. Kaip racionaliai įvertinti meną? – gūžčiojo pečiais pašnekovas. – Parašius pjesę niekas nesako, kad kažko bus negalima suvaidinti. Pats Jurgis Mačiūnas drabstydavosi išmatomis, o dabar tai netinka. Esu tikras, kad problema buvo ne kūrinyje.“
„Reikia savigarbos ir moralinės pozicijos“
„Aš šioje istorijoje matau du sluoksnius – dalykinį ir paremtą asmeniškumais“, – taip 15min.lt situaciją komentavo VDA Aukštųjų studijų fakulteto dekanas Romualdas Kučinskas.
Jo žodžiais, vertintojams netiko ne kūrinio forma, kuri konservatyvesnių pažiūrų asmenį gali šokiruoti, o turinys, užuominos į terorizmą. Į repliką, kad menas – subjektyvus dalykas, šiais laikais jis gali priblokšti, nebūtinai primena meną ir būna gražus kiekvieno akiai, dekanas atsakė klausimu: „Ar menas gali būti nemoralus? Subjektyvus – taip, menininkas daug ką perleidžia per save, dėl to jo negalima smerkti. Bet ar jis gali dėl meno nužudyti žmogų? Arba viešai išsituštinti? Taip nesupaprastinčiau dalykų. Nereikia iki to nusiristi, reikia savigarbos ir moralinės pozicijos.“
Pasak jo, baigiamasis darbas buvo rengiamas iš dalies konsultuojantis su vadovu, sulaukiant jo pastabų. Nors darbo vadovas negali piršti savo nuomonės, jis vis tiek turėtų taip pakreipti studentą, kad šis pasiektų kuo geresnį rezultatą. „O jei studentas užsispyręs laikosi vieno siauro požiūro…“ – svarstė pašnekovas.
Lemiamą žodį dėl kūrybinės dalies taria ne vienintelis vadovas: „Vertinimo komisija neatsineša liniuočių ir nematuoja darbų. Žmonės yra savo srities ekspertai. Jie, kaip menininkai, žiūri subjektyviai, bet iš tų subjektyvių nuomonių gimsta objektyvus sprendimas. Vertinimo kriterijus nustato katedra, ji apibrėžia, kokius gebėjimus turi pademonstruoti studentas.“
R.Kučinskas pažymėjo nenorintis kilusio konflikto nurašyti vien asmeniškumams: „M.Navakas, reikia pripažinti, yra ryški asmenybė, reiškiasi išskirtiniais būdais, neslepia žodžio kišenėje. Jei tokia situacija atsitiko, natūralu, jis sureagavo. Žmonės – gabūs, energingi, o kai susiduria energingi žmonės, kyla kibirkštys. Galima sakyti, kad jis, būdamas komisijoje, taip įvertino, nes kažkas anksčiau jam ant nuospaudos buvo užmynę. Pretekstas lyg ir yra, bet nesuvesčiau į tai. Katedros posėdyje dalyvavo ir daugiau žmonių.“
Dekano teigimu, panašūs atvejai akademijoje nėra dažni: šiemet vieninteliam D.Šidlauskui neleista demonstruoti savo kūrinio, pernai vienas studentas neapsigynė. Studentas esą turi galimybę mėginti savo darbą, tik patobulintą, gintis kitąmet.
Postūmis užsispyrusiam menininkui
Meno kritikė Laima Kreivytė, buvusi ir minėtoje apeliacinėje komisijoje, pripažino, kad šiuolaikinis menas yra susitarimo reikalas, jo vertinimas yra sąlyginis. Tačiau, anot jos, meno mokantis aukštojoje mokykloje atsiranda tam tikri vertinimo kriterijai. Reikalavimus turi atitikti tiek baigiamojo darbo teorinė – menotyros dalis, tiek kūrybinė.
D.Šidlauskas esą iki galo neišaiškino savo sprendimo, nepakankamai konsultavosi su vadovu. „Jei per procesą žmogus nekontaktuoja, nevysto sumanymo, rezultatas nebūtinai išeina geras. Juk retai iškart gimsta geniali idėja“, – svarstė pašnekovė ir pabrėžė, kad performansas nuo spektaklio skiriasi tuo, kad menininkas viską daro iš tiesų, o ne vaidina.
Studento darbas esą buvo nepakankamai apmąstytas ir baigtas. „Jei pateiktų nepriekaištingą kūrinį, pabandyk neduodi diplomo!“ – 15min.lt sakė L.Kreivytė. Tačiau neigiamas verdiktas užsispyrusiam menininkui esą gali tapti postūmiu eiti pirmyn.
