Atsakymas, nuo kada reikėtų pradėti svarstyti apie būsimą specialybę, pasak pašnekovės, nėra toks paprastas: „Galvoti ir kalbėti apie profesijos pasirinkimą, jam ruoštis reikėtų jau nuo darželio, tačiau tikrąją pasirinkimo svarbą ir vertę paprastai pradeda suvokti tik 15–16 metų paaugliai. Jie jau supranta, kas yra prestižas, kas jiems yra įdomu bei kiek tam tikra specialybė gali juos atskleisti“.
Reiktų nueiti į, pavyzdžiui, grikių fabriką, pasižiūrėti, kaip ten vyksta darbas.
Moteris tikina, kad svarbiausia yra ne nuo kada, o kaip mes vaikus privedame prie gebėjimo kritiškai vertinti, analizuoti, reflektuoti ir galiausiai – prie sprendimo priėmimo.
„Aš visada siūlau eiti su vaikais į įstaigas, įmones, kviestis tėvus, kad šie pristatytų savo profesijas. Tokiu būdu ne tik pasakojimas formuotų tam tikrą vaizdinį, bet vaikai patys gautų progą, kaip sakoma, „užsidėti tuos batus ir pabandyti“. Reiktų nueiti į, pavyzdžiui, grikių fabriką, pasižiūrėti, kaip ten vyksta darbas. Ten jie užuostų kvapus, suprastų, ar jiems patinka tai, ką užuodžia, girdi, taip pat sužinotų, koks jausmas yra būti užsidėjus tą baltą chalatą ir daryti tai, ką daro darbuotojai fabrike“, – sako I.Tandzegolskienė.
Sunkiau apsispręsti gabiausiems
Docentės teigimu, didesnės pagalbos iš mokytojų, psichologų, karjeros specialistų ar socialinių darbuotojų labiau reikia tiems, kuriems gerai sekasi visose pamokose, nes tokie vaikai dar sunkiau supranta, kas jiems patinka. Tokiu atveju sprendimą ir atsakymą į klausimą „ko aš iš tiesų noriu“ galima atrasti bandant save įsivaizduoti tam tikruose rėmuose ir kaip susidūręs su tam tikrais apribojimais jaustųsi.
Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu remtis ne taisykle, jog specialybė būtinai turi būti prestižinė, matoma ar gerai apmokama. Kad būtum laimingas, svarbu, jog gerai jaustumeisi apsivilkęs tą uniformą, turėdamas darbo laiko pradžią ir pabaigą, o gal, priešingai, galėdamas dirbti laisvu grafiku ar net dirbdamas iš namų. Šitaip siaurinant pasirinkimų ratą, pamažu pradedama aiškiau suvokti, kokios profesijos atitinka mus pačius.
„Pasirinkimas turi būti paskaičiuotas tiek širdies, tiek finansinių išteklių, galiausiai, jėgos, t. y. kiek aš galėsiu jėgų atiduoti studijoms, profesijos įgijimui. Siūlyčiau prisirišti ne prie skirstymo į „gabus ar negabus“, o labiau prie to, ką aš noriu ir ką aš galiu? Gabumai gali atsiskleisti labai netikėtai, tiesiog veikiant“, – drąsina I.Tandzegolskienė.
Atsakymas į klausimą atsiranda kalbantis
„Dažniausiai kiekvienas iš mūsų žinome atsakymą, bet kartais reikia pasikalbėti su kitais žmonėmis, kad jis tiesiog „iššoktų“. Pokalbių metu galima išgirsti įvairiausių atsakymų, iš kurių atsiras toks, kuris pasakys, ką veikti“, – įsitikinusi docentė.
Susiduriantiems su tokia nežinios būsena specialistė pataria kalbėtis ne su artimaisiais, o su profesionalais, auklėtoja ar draugų tėvais, kadangi iš jų, tikėtina, bus išgirsta kitokia nuomonė.
„Šeimos nariai, o ypač tėvai, dažniausiai skatina, jog vis tiek reikia apsispręsti, pradėti studijuoti. Tai natūralu, kadangi jie labai rūpinasi, kad vaikai priimtų tinkamus, teisingus sprendimus. Sunku, tačiau tėvams reikia išmokti paleisti vaikus ir suprasti, kad niekas už jų brangiausią vaiką gyvenimo nenugyvens. Tik jis pats. Todėl jis pats turi apsispręsti, ko jis nori, kas jam svarbu ir ko jam reikia“, – tikina dėstytoja.
Moteris toliau dėsto savo poziciją: „Reikia kalbėtis su vaiku, bet nesiūlyti ir nesakyti „eik ten, nes ten yra geriau“ arba „aš mokiausi šitam universitete ir jis dėl to yra pats geriausias“, arba „mūsų šeimoje visi baigę aukštąjį, tai ir tu turi baigti“. Nevalia kabinti etikečių, remtis stereotipais, bet reikia leisti vaikui pačiam pabandyti suklysti. Kuo jis anksčiau įvertins, kaip jam sekasi, tuo jis bus stipresnis. Labai dažnai vaikai tiesiog nenori nuvilti tėvų, jie bijo suklysti dėl tėvų. O kaip bebūtų keista, per klaidas mes mokomės, nes tada jas analizuojame, stebime save, keičiamės dėl to, kad kažkas mums nepavyko ir norime, kad kitą kartą pavyktų geriau.“
Ką daryti dar neapsisprendusiems?
Paklausta, ką rekomenduotų moksleiviams, šiemet baigiantiems mokyklą, tačiau vis dar nežinantiems, ką norėtų studijuoti, I.Tandzegolskienė atsakė surizikuosianti būti nepopuliari ir sulaukti tėvų nepritarimo.
„Tokiu atveju, aš siūlau pasiimti metų laiko atostogas. Tiesiog pasirinkti savanorystės kelią, savanoriauti, išvykti. Savanorystės programų yra labai daug. Galima išvykti į užsienį arba likti dirbti Lietuvoje, pabandyti save išlaikyti ir per tą laiką apsispręsti, ko nori“, – sakė ji.
Yra toks dalykas kaip „šešėliavimas“, kai nueinama į įmonę ir paprašoma, kad leistų būti šalia to žmogaus, kuris atitinka tokį, kokiu norėčiau būti, kurio darbą norėčiau dirbti.
Pašnekovė primena apie dar vieną galimybę iš arčiau susipažinti su galimai dominančia profesija: „Yra toks dalykas kaip „šešėliavimas“, kai nueinama į įmonę ir paprašoma, kad leistų būti šalia to žmogaus, kuris atitinka tokį, kokiu norėčiau būti, kurio darbą norėčiau dirbti. Galima prašyti tiesiog leisti būti šalia ir savaitę ar ilgėliau vaikščioti iš paskos lyg viską stebintis šešėlis. Tai vėlgi gali padėti suprasti, kas man patinka ar nepatinka.“
Kokia prasmė, klausia docentė, studijuoti vien tam, kad kažkaip išbūtum, kad neišmestų ir gautum diplomą, kurio tau net nereikia, nes studijuojamas dalykas tavęs nedomina?
„Dalis studentų iš tikrųjų studijuoja tik dėl diplomo arba tik dėl to, kad gavo valstybės finansuojamą vietą tam tikroje studijų programoje, tačiau tokie studentai vėliau dažnai skundžiasi, kad studijos nepatinka, jos „neveža“, jose neatranda savęs, o po praktikos iš vis nesupranta, ką čia veikia“, – pastebi I.Tandzegolskienė.
Aukštasis mokslas – nebūtinai geriausias pasirinkimas
Rinktis savo kelią galima iš begalės alternatyvų. Nebūtina eiti į aukštąją mokyklą, kadangi yra profesinės mokyklos, kurios parengia puikius specialistus, praktikus. Pasak pašnekovės, nuostabu, kad mes galime matyti save ir toje veikloje, kur reikalingos rankos arba jėga.
„Vis pasitaiko tokių paradoksalių pavyzdžių, kai baigusieji aukštąsias mokyklas nueina į profesinę mokyklą įgyti amato, nes suvokia, kad įgytas aukštasis išsilavinimas negali suteikti, ko jie nori. Dar kiti laikosi principo: „Išbandžiau, buvau vienos srities atstovas, o dabar man įdomu visai kiti dalykai ir aš eisiu mokytis toliau, keičiu savo profesinę sritį“. Jie nesustoja“, – pasakoja docentė, pasak kurios, yra sveikintina nebijoti pokyčių ir keisti savo kryptį, jei ankstesnioji ėmė nebetekinti individualių poreikių.
Moteris skatina nebijoti pokyčių: „Šiuolaikinis, nestovintis vietoje pasaulis reikalauja iš mūsų mokytis visada ir net rėkte rėkia, kad nuolatos turim keistis, tobulėti, mokytis. Įgyta patirtis keičiant profesiją ar keičiant savo gyvenimo kryptį tik praverčia ir praturtina“.
Sėkmės receptas – nesėdėti ir nelaukti
Konsultuojamiems moksleiviams ir savo studentams, karjeros specialistė visada sako, kad jie gali svajoti ir norėti labai aukštų, atrodo, neįgyvendinamų dalykų, bet jiems niekas netrukdo išsiųsi laišką į įmonę, kurioje norėtų dirbti ateityje, ir paprašyti, kad priimtų praktikai vasaros metu, kad tiesiog priimtų pasavanoriauti. Dažniausiai tie, kurie išdrįsta ir parašo, gauna teigiamą atsakymą.
O tiems, kurie dar sėdi mokyklos suole, docentė siūlo dalyvauti ir, svarbiausia, klausti, bandyti, nesusikoncentruoti į atsakymą, kad reikia išmokti, pasiruošti egzaminams, bet taip pat šalia suvokti, kad yra tas realus pasaulis, kuriame taip pat galima gauti daug atsakymų.
„Patarimas: eikite pas tuos žmones, kurie gali duoti atsakymus, klausti ir domėtis. Jeigu nedrįsti klausti, tada klausytis ir užsirašinėti, o iš to pasidaryti tam tikras išvadas“, – patarė pašnekovė.
