Nuspręsti, kur stoti, padės keli savianalizės metodai
Kaip teigia KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorė ir psichologė R.Lekavičienė, studijų pasirinkimas – pirmas rimtas žmogaus brandos išbandymas.
„Jei žmogus geba daryti atsakingus pasirinkimus, mes sakome, kad jis jau yra suaugęs. Aišku, tik pabaigus mokyklą, tai padaryti tikrai sudėtinga. Jauni žmonės ne visada geba atlikti savianalizę – suprasti savo asmenybės ypatumus ir su tuo susijusias savo galimybes“, – akcentuoja profesorė.
Anot R.Lekavičienės, į klausimą „ko aš noriu?“ atsakyti gali padėti keli savianalizės metodai. „Geriau pažinę save, atrasime ir profesiją, kuri mums tinka. Svarbiausia, nepulti studijuoti nepagalvojus. O tie, kurie pabandys paanalizuoti save pagal kelis metodus, tikiu, pasirinks teisingai“, – portalui LRT.lt sako profesorė R.Lekavičienė ir siūlo pagalvoti apie žemiau išvardytus dalykus.
Apžvelgti, kas geriausiai ir lengviausiai sekėsi mokykloje
Jei matematika ar kalbos sekėsi labai lengvai, pagalvoti, ar šie gebėjimai negalėtų būti panaudoti tam tikroje profesijoje. Be abejo, jei matematiniai gebėjimai buvo išvystyti korepetitorių pagalba, verčiant tėvams ir vaikui tai visiškai neįdomu, tai net ir geri turbūt įgūdžiai nepavers profesijos mielos.
Pagalvoti apie hobius
Galima teigti, kad daugelis žmonių į savo laisvalaikio užsiėmimus žiūri per siaurai. Jei žmogus mėgsta piešti, bet nevystė šių gebėjimų, jis dažnai sako, kad stojant neužteks žinių ir gebėjimų, o ir dailininku būti nenori. Bet, anot R.Lekavičienės, reikėtų plačiau pažiūrėti į savo mėgstamą hobį – juk tai gali padėti tampant dizaineriu, architektu, dekoratoriumi, animatoriumi.
Prisiminti savo vaikystę
Tai, ką mums patiko daryti vaikystėje, gali būti labai geras pagrindas profesijai. Jei vaikystėje pastebėdavote sužeistą šuniuką, kaime pas močiutę rūpinotės karvytėmis, tai galbūt jums puikiai tiktų veterinaro profesija. Vaikystės pomėgiai suaugus gali tapti profesija, kuri, tikėtina, sukeltų didelį vidinį pasitenkinimą.
Paklausti aplinkinių, koks darbas jums tiktų
Anot profesorės, verta paklausti draugų ir giminių, kaip jus mato ir koks darbas galėtų tikti. Tai nereiškia, kad būtinai turite ir tapti tuo, bet galimai išgirsite įdomių nuomonių. Tarkime, gali sužinoti, kad turite kūrybinių gebėjimų, kurių patys neįvertinate arba atrodo, kad kiti žmonės taip pat sėkmingai galėtų sugalvoti tą pačią idėją, nors tai nebūtinai tiesa. „Silpniau analizuojantys save asmenys dažnai turi nepažintą gabumų erdvę, todėl verta išgirsti, kaip žmonės juos mato iš šalies, kokius bruožus pastebi“, – tikina specialistė.
Suprasti savo elgesio modelius
Žmogaus metaprogramomis vadinami mąstymo, sprendimų priėmimo, elgesio principai, kuriais mes nesąmoningai remiamės savo kasdienėse veiklose. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą savitą metaprogramų rinkinį, kuris nuolat automatiškai ,,įsijungia“ ir veikia jo pasaulio ir savęs suvokimą, sprendimus.
Skirtingų metaprogramų yra virš 100, o viena iš ryškiausiai matomų – aktyvus arba reflektyvus žmogaus būdas. Aktyvaus žmogaus kalboje daug veiksmažodžių, jis viską apibūdina per veiksmą, atlieka darbus greitai, iš karto. Galima sakyti, kad pirmiau įšoka į vandenį ir tik po to galvoja, kaip iš jo išplaukti. Veiksmo žmonės gerai vadovauja, organizuoja verslui, imasi įvairių projektų. Priešinga metaprograma yra reflektyvi – tai analizuojantys žmonės, viską „perleidžiantys“ per save, ieškantys paaiškinimo, nemėgstantys būti lyderiais, gerai pasiruošiantys ir tik tada šokantys į vandenį. Pastarojo tipo žmonės gali būti geri analitikai, konsultantai.
Dar viena metaprograma – išorinė arba vidinė referencija. Vieni iš mūsų turime tiesos atskaitos tašką savyje– aš pats žinau, ką padarau gerai ar blogai, ir pats save įsivertinu. Kitų savęs vertinimo atskaitos taškas – išorėje. Tokiems žmonėms aplinkiniai turi pasakyti, ką jie padarė gerai, turi įvertinti tėvai, mokytojai, vadovas ir tik tada bus jaučiamas pasitenkinimas.Tad jiems būtų sunkiau imtis asmeninės atsakomybės už sprendimus, jie labiau linkę pasikliauti taisyklėmis, statistika, bendradarbiais, klientais ir pan.
Taip pat skiriasi ir kiekvieno žmogaus mąstymo stilius. Vieni yra smulkmeniški ir specifiški, mėgsta detalumą, informacijos kiekį surenka ir tik tada priima sprendimus. Kiti priešingai – dirba su dideliais informacijos kiekiais, strategiškai planuoja, t.y., mato mišką, o ne medžius
Pagal metaprogramas skiriasi ir proceso bei rezultato vertinimas. Vieni orientuojasi į tikslus, o kiti į patį procesą. Vieniems svarbu greitai užsidėti pliusiuką ir jausti pasiekus tikslą, o kiti mėgaujasi procesu ir gali ilgai eiti, ieškoti teisingo kelio, o tikslas – mažiau įdomus.
Kaip teigia profesorė, tokie savianalizės metodai padeda suprasti, kuo pasižymi asmenybė, o tada prie to galima taikyti ir profesiją.
Pataria ne tik kalbėtis su tėvais, bet ir reikalauti argumentų
Pasak R.Lekavičienės, normalu, kad tėvai nori dalyvauti atžalos profesinio kelio pasirinkime, tačiau jaunuoliai turėtų prašyti argumentų, o tėvai – pateikti svarias priežastis, kodėl vienaip ar kitaip mąsto.
„Pavyzdžiui, jei per vaiką jie nori realizuoti savo neišpildytas profesines svajones, arba priešingai – neleidžia eiti tuo pačiu keliu, nes neva žino, kaip ten sunku. Tokiu atveju reikėtų labai rimtai tėvų paklausti, dėl kokių priežasčių aš turėčiau arba neturėčiau to studijuoti? Klausimas „dėl kokių priežasčių?“ yra geresnis nei klausimas „kodėl?“, nes pastarasis dažnai sukelia erzulį, pradedame teisintis, pulti.
Baigę mokyklą jaunuoliai turi savų interesų, yra kito laikmečio žmonės, turi kitokius gebėjimus nei tėvai, todėl svarbu prašyti tėvų argumentų taip pat“, – pabrėžia profesorė.
R.Lekavičienė įvardija ir kitą populiarią tėvų poziciją, kai vaikai skatinami stoti ten, kur lengva mokytis: „Tada reikėtų paklausti tėvų, ar jie atsisakytų savo svajonės vien dėlto, kad būtų lengva mokytis.“
Juk neįmanoma gerai daryti to, ko nemėgsti. Yra sakoma, kad sėkmė ir pinigai yra mėgstamo darbo šalutinis produktas, – portalui LRT.lt teigia R.Lekavičienė.
Kartais svariu argumentu tampa ir profesijos pelningumas. KTU profesorė į tai žvelgia skeptiškai – anot jos, kai nuoširdžiai mėgaujiesi darbu, pinigai ateina patys. „Pranašesnis yra tas, kuriam dirbant blizga akys. Tada jis neišvengiamai geriau dirbs ir uždirbs už tą, kuris tame pačiame darbe kankinasi. Juk neįmanoma gerai daryti to, ko nemėgsti. Yra sakoma, kad sėkmė ir pinigai yra mėgstamo darbo šalutinis produktas“, – portalui LRT.lt teigia R.Lekavičienė.
Anot jos, apsispręsti padėti gali ir psichologo bei karjeros specialistų konsultacija. „Ten galima išsigryninti stipriausias ir ryškiausias asmens savybes“, – tikina KTU profesorė R.Lekavičienė.
Vienas darbas visą gyvenimą – atgyvenusi tendencija
Bijantiems, kad pabaigus mokslus kelias bus tik vienas – dirbti tai, ką išmokai, profesorė pataria nurimti ir nemanyti, kad įgyta profesija bus viso gyvenimo projektas – tai daugeliu atveju nebegalioja šiuolaikiniame pasaulyje.
„Mokytis reikia visą gyvenimą ir dabartinės kartos, pagal tendencijas, kardinaliai pakeičia darbą 2–3 kartus. Be to, reikia nepamiršti, kad viena profesija turi daugybę specializacijų ir skirtingų krypčių. Tarpdiscipliniškumas yra labai ryškus – daugėja darbų, kuriems reikia įvairiausių gebėjimų. Džiugu, kad universitetinis ugdymas ir yra į tai orientuotas“, – džiaugiasi R.Lekavičienė.
Pasak jos, kartais apsisprendimą apsunkina jaunų žmonių nekantrumas ir noras kuo greičiau tapti profesionalais.
„Nauja kartos dėmesys paveiktas kompiuterinių žaidimų – jai norisi greitai besikeičiančio veiksmo, greitai priimti sprendimus. Toks požiūris perkeliamas ir į studijas, o tada norisi prašokti tą sunkesnį tarpsnį, kuris kartais yra pats svarbiausias.
Įstoję į psichologiją kai kurie jau nuo pirmo semestro nori analizuoti žmones, net konsultuoti. Bet kurio dalyko bakalauro studijos išmoko žmogų mokytis, analizuoti informaciją, ją pateikti. Ta informacija nebūtinai bus lengva ir įdomi, bet ji reikalinga, kad turėtum žinių bazę“, – įsitikinusi KTU profesorė R.Lekavičienė.
Metai be studijų padeda apsispręsti
Anot Karjeros specialistų sąjungos direktorės Daivos Šilienės, nereikėtų kliautis paklausiausių specialybių sąrašais, nes patys jaunuoliai neįsigilina, kas ir kur yra tas prestižas.
„Labai dažnai girdime, kad tai – prestižinė profesija, kaip, pavyzdžiui, medicina. Daugelį metų nesikeičia tas prestižinių specialybių trejetukas – medicina, teisė, ekonomika arba finansai. Tas pats ir su universitetais – Vilniaus universitetas, ISM ir Gedimino technikos universitetas. Bet kai paklausi jaunuolių, kas jiems yra prestižas, nesulaukiame jokio atsakymo.
Sako, medicina garantuos atlygį. Tada paklausi, o kaip garantuos? Kaip, jei rezidentai sako, kad sistema nesutvarkyta, atlygis nedidelis?“, – populiarumo neprarandančias medicinos studijas kvestionuoja D.Šilienė.
Jei į klausimą, ką aš noriu veikti gyvenime, šiuo metu jaunuolis neturi atsakymo, karjeros specialistė siūlo pagalvoti apie tarptautinę savanorystę, praplečiančią suvokimą ir pažinčių ratą.
„Pati turiu dvyliktokę dukrą – abejojančią ir bandančią nuspręsti, ko nori. Sumaniau surinkti patirtis iš jaunuolių, kurie jau yra savanoriavę užsienyje. Viena mergina praleido metus Čekijoje ir nors baigusi 12 klasių dar nežinojo, ar nori būti fotografė, per tuos metus ji suvokė, kad tai tikrai jos kelias. Kitas vaikinas išvyko į Portugaliją ir dirbo padėjėju mokykloje. Prieš išvykdamas jis galvojo apie programuotojo darbą, tačiau grįžęs suprato, kad jo pašaukimas – dirbti mokykloje ir būti pedagogu“, – apie metus svetur, padėjusius apsispręsti, pasakoja D.Šilienė.
Kaip teigia D.Šilienė, jaunuoliams studijų krypties pasirinkimą apsunkina ir galimybių gausa. „Abiturientai sako, kad tiek yra visko daug ir jiems visko norisi – ir to, ir ano. Tada patariu nurimti ir atsakyti į tris klausimus: apie ką svajoji, kaip save įsivaizduoji ir ką sugebi jau dabar“, – pataria karjeros specialistė.
Kaip teigia pašnekovė, abejones, kas bus, jei įstosiu ir nepatiks, labai naudinga raminti mintimi „nepabandęs nesužinosi“.
„Reikia nusiteikti, kad bus visko – ir patiks, ir ne. Jei jauti, kad paskaitos ir kolegos yra ne toje pačioje valtyje kaip ir tu, tai apsisuk ir eik. Nes būtent tada ir atsiranda tos galimybės, kurios yra šalia, tik mes nepastebime jų. Įkalinti save yra per daug žiauru jaunam žmogui. Jie yra kūrybiški, be proto įdomūs ir turi išnaudoti savo gebėjimus“, – įsitikinus D.Šilienė.
Tiems, kurie vis dar svarsto ir dar neužpildė paraiškos stojimams Lamabpo.lt puslapyje, specialistė pataria pasikalbėti su savimi, o jei atsakymo taip ir nėra – neišsigąsti. „Jei jaunuolis nežino, tegul ramiai palaukia ir nepuola bet kur. Atlikti tyrimai rodo, kad daug studentų išeina po pirmų dviejų mėnesių universitete. Patariu pasitikėti savimi, labai gerai išklausyti save, neatmesti ir tėvelių patarimo, bet, pirmiausia, paklausti: o ko gi man reikia šiandien?“, – patarimais dalijasi karjeros specialistė D.Šilienė.
