– Ar galima surasti bendrumų tarp fizikos ir muzikos?
Vytautas: Tam tikra prasme, manau, galima ieškoti bendrumų. Muzika savyje turi kažkokį ieškojimo pobūdį, kaip ir fizika yra amžinas ieškojimas. Muzika taip pat turi kažkokią struktūrą. Bent jau Antikos laikais muzika buvo analizuota matematiškai. Fizika yra bandymas per matematinę struktūrą suprasti, aprašyti gamtą.
Vladimiras: Matyt yra tas faktas, kad galima atrasti daug visokių tvarkingų struktūrų (iš teorinės pusės). Iš praktinės... Jeigu rankos kreivos, tai nelabai ką ir pritaikysi.
– O filosofija ir fizika – artimos sritys?
Vytautas: Visų pirma, fizika yra kilusi iš filosofijos, tai jos negali būti labai tolimos. Visi mokslai kilę iš filosofijos. Bet jeigu filosofiją suprasime kaip meilę išminčiai, tai filosofija yra labai artima gamtos mokslams.
Vladimiras: Senovinė filosofija buvo neatskiriama, bet kuo viskas labiau nutolsta nuo Aristotelio laikų, tuo ir fizika labiau atsiskiria.
– Kas Tave žavi fizikoje? Kas verčia į tai gilintis?
Vytautas: Čia tiesiog priklausomybė! Ilgainiui išsivystanti... Man patinka gamta ir mąstymas apie gamtą. Mėgstu ieškoti kažkokios prieigos, kuri plėstu žmogiškąjį žinojimą. Matematinės prieigos ieškojimas atveda prie dalykų, kurie yra paslaptingi, nežinomi.
Vladimiras: Tai, kad tai yra nerealiausias būdas pritaikyti matematiką. O matematikai man nereikia priežasties žavėtis.
– Apšvieta ir pozityvizmas davė stiprų impulsą mokslo progresui. Atsirado tikėjimas mokslo veržlumu ir geba pažinti pasaulį. Ar pats, kaip fizikas, turi tikėjimą, kad gamtos mokslas gali atskleisti pasaulio pradžios paslaptį? Ar tai iš viso yra įmanoma?
Vytautas: O labai būtina? Jeigu nebus nežinios, gyvenimas taps neįdomus. Aišku, kad neįmanoma. Aš tikiuosi, kad neįmanoma! (juokiasi)
Vladimiras: Taip, bet tas tikėjimas labiau kyla iš nevilties. Jeigu išsklaidyti nežinios neįmanoma, tai viskas yra be galo niūru, tad reikia tikėti, kad tai įmanoma.
– O didysis sprogimas? Ką apie tai gali papasakoti fizika?
Vytautas: fizikas negali būti užsidaręs ir žiūrėti vien tiktai į vieną konkretų tašką. Fizika reikalauja kūrybingumo, gebėjimo žvelgti plačiau.
Vytautas: Visų pirma, sprogimo nereikia įsivaizduoti tiesiogiai. Aš iš viso nežinau, ar įmanoma įsivaizduoti, kad kas „sprogtų“. Tam turėtų būti erdvė, kurioje sprogstama. O kuomet iš vieno to vadinamo „singuliaro“ prasideda erdvė, ir laikas, ir viskas... Didysis sprogimas yra skambus pavadinimas, kuris prilipo, bet tai nereiškia, kad aš „uždegiau“ bombą, ir ji „sprogo“. Pirmiausia tai turėjo būti erdvė, kur tu „uždegei“ bombą, bet nebuvo nei „kažkur“, nei „kažkada“. Tai ir yra paradoksas.
Vladimiras: Tai ganėtinai sudėtingas klausimas! (juokiasi) Toks būtų tinkamiausias, manau, atsakymas: apie didįjį sprogimą – nieko, bet apie visatą po didžiojo sprogimo (po labai trumpos laiko atkarpos) – jau šį tą galime pasakyti.
– Tai kas buvo tas pradinis „judintojas“?
Vytautas: (juokiasi) Ką mes, žmonės, galime atsakyti? Mes galime tiktai kurti tikėtinas teorijas. Arba eksperimentais kažką paliudyti, arba ne. Bet iki to pirminio judintojo, aš abejoju, kad gali mokslas nueiti iš viso.
Vladimiras: Įdomus klausimas, kadangi atsakymo į šį klausimą dar nėra, tai ir pasakyti teoriškai, ar įmanoma tai atskleisti, ar ne – pasakyti negaliu.
– O mes galime imituoti didįjį sprogimą? Galime eksperimentiškai tai patikrinti?
Vytautas: Duokit tokią „nevietą“, kur nebūtų erdvės ir laiko... (juokiasi) Pamėginsiu...
Vladimiras: Principas, kad jeigu randi, kas tau iš tiesų gyvenime patinka, gali nė vienos dienos nedirbti.
Vladimiras: Mes galime kažkiek artėti prie sąlygų, kurios buvo didžiojo sprogimo metu. Bet pagrindinė sąlyga – energijos koncentracija: kiek yra energijos kažkokiam tūriui. Šis parametras yra vis labiau didinamas. Tie visi dalelių greitintuvo eksperimentai remiasi siekiu, jog kuo greičiau dalelių pluoštai susidurtų vienas su kitu, ir tada gaunasi, kad labai mažam tūriui yra labai daug energijos. Bet tai vis dar neatkartoja pirminės erdvėlaikio geometrijos, t.y. erdvėlaikio kreivumo, kaip kad didžiojo sprogimo metu.
– O ar fizikai – keisti žmonės? Kai kam gali atrodyti, kad jie gyvena užsidarę savo teorijose...
Vytautas: Ne, man atrodo, kad patys normaliausi! (juokiasi). Ir visai jie neužsidarę. Visi, kas mėgsta savo darbą, yra šiek tiek jame panirę fanatikai.
Vladimiras: Aš esu matęs nuo visiškai asocialių psichopatiškų tipų iki vakarėlių „liūtų“. Na, aišku, ir tuos, kurie yra „per vidurį“. Kiek fizikų, tiek ir variantų.
– Ar fiziko mąstymo būdas kaip nors pasireiškia kasdienybėje? Paprastoje buityje?
Vytautas: Teorinė fizika, kuria aš domiuosi, iš esmės modeliuoja. Ji modeliuoja viską. Yra tas, kad truputį ir savo gyvenimą kartais matematiškai pamėginti modeliuoti (kas yra tikrai apgailėtina) (juokiasi). Fizika iš esmės suteikia šiek tiek matematinio mąstymo. Bet fizikas negali būti užsidaręs ir žiūrėti vien tiktai į vieną konkretų tašką. Fizika reikalauja kūrybingumo, gebėjimo žvelgti plačiau.
Vladimiras: Sakyčiau, kad gal labiau atvirkščiai – kažkoks matematinis mąstymo būdas veda fizikos link, o ne fizika skatina matematiškai mąstyti.
– O kas palaiko Tavo aistrą fizikai?
Vytautas: Nuostaba yra vienas iš esminių dalykų, dėl ko gali jausti aistrą. Kai kažką skaitai arba skaičiuoji, ar kažką atrandi, ko nežinojai: nesupranti, vis dar nesupranti, kankiniesi ir vis tiek nesupranti, tada bandai kažką išsivesti, ir tada štai – „oho, čia kaip gražu“ – atplūsta toks jausmas... Tai čia yra nuostaba. Viskas elementaru ir elegantiška.
Vladimiras: Principas, kad jeigu randi, kas tau iš tiesų gyvenime patinka, gali nė vienos dienos nedirbti.
– O fizika gali būti elegantiška?
Vytautas: Gali. Maksvelo lygtys labai elegantiškos.
Vladimiras: Fizika negali būti kitokia. Nors aš griežtai nesilaikau to senovinio požiūrio, kad jeigu formulė ilgesnė už vieną eilutę, greičiausiai ji nėra teisinga – patys žinome, kad taip nėra.
– Ar galėtum teigti, jog fizika – Tavo pašaukimas?
Vytautas: Turbūt taip.
Vladimiras: Dainuoti į operą, veikiausiai, jau nebeeisiu (juokiasi). Na, nebent galiu „nugrybauti“ į matematikos pusę... Bet, manau, veikiausiai, kad taip.
– Į doktorantūrą ketini stoti, nes nori dėstyti universitete?
Vytautas: Negaliu dar atsakyti į šį klausimą. Noriu toliau studijuoti fiziką, nes turiu savo doktorantūros projektą, mane dominančią mokslo sritį ir noriu prisidėti prie mokslinių tyrimų. Į doktorantūrą stoju ne dėl to, kad noriu gauti kažkokį mokslinį laipsnį, o todėl, kad noriu dalyvauti mokslinėje veikloje.
Vladimiras: Pirma, visai neblogai prie vardo atrodytų PHD. Antra, doktoranto stipendija dar niekam gyventi „netrukdė“. Trečia, tai suteikia galimybę tęsti mokslinį darbą. O dėstyti universitete aš irgi neatsisakyčiau nė kiek. Tik porą doktorantų reikėtų prieš tai „atmušti“, kad kvantinės fizikos katedra „atsilaisvintų“... (juokiasi)
– Paskutinis klausimas: kas, apskritai, nutinka žmogui studijų metais? Ypač studijuojant fiziką!
Vytautas: Manau, kad tu didžiausią brandą išgyveni studijuodamas aukštojoje mokykloje. Per tuos 4 – 6 metus labai pasikeiti, ir tau nutinka visko. Bet aš nemanau, kad tai sietina su konkrečia studijų kryptimi. Tai sietina su jaunyste ir intelektualinio brendimo laiku.
Vladimiras: Matyt, kad pasireiškia smegenų prisitaikymas prie didelių krūvių. Tai, kas atrodė ankščiau neįmanoma ir sudėtinga, pasireiškia kaip kasdienybė.
