Nors daktaro disertacija jau paruošta daugiau nei prieš pusę metų, tačiau lietuvis nesnaudžia. S. Tomas sugebėjo apversti britų švietimo sistemą aukštyn kojom. Jis aktyviai kovojo už savo teisę į kokybiškas studijas. Ir laimėjo. Londono universitetas buvo pripažintas kaltu – nepateisino studento lūkesčių, leisdamas paskaitas dėstyti nekvalifikuotiems specialistams. Ar ši teisinė byla gali daryti įtakos ir Lietuvos studentų pasiryžimui kovoti dėl studijų kokybės teismuose? Į šį klausimą ieškome atsakymų su pačiu S.Tomu, Švietimo ir mokslo ministru, profesoriais bei teisininkų atstovais.
Kaip kilo mintis apskųsti studijas Londono universitete? Kokių tavo lūkesčių aukštoji mokykla nepateisino?
Aš tikrai neplanavau bylinėtis su universitetu. Turėjau nesutarimų su dviem Londono universiteto „profesoriais“, kurie neturėjo nei daktaro, nei magistro kvalifikacinių mokslo laipsnių. Vieną kartą vienas iš jų man parašė elektroninį laišką, kuriame jis labai nemandagiai atsiliepė apie „mus“ – Prancūzijos ir Vokietijos doktorantus. Buvau labai įžeistas, kadangi laikiau šį žmogų labai nekvalifikuotu. Todėl nutariau per teismą įrodyti, kad pas mus Prancūzijoje ir Vokietijoje kokybė aukštesnė. Savaime suprantama, teisinę bylą iškėliau ne jam, o juridiniam asmeniui – universitetui.
Iš esmės tai buvo mano protestas prieš pačią britų akademinę sistemą, prieš jų arogantišką kultūrą. Daugelis britų „profesorių“ turi haliucinaciją – įsivaizduoja esą geresni už vokiečius ir prancūzus. Ieškinį pateikiau dėl to, jog apie 20 proc. Londono „profesorių“ turėjo žemesnę kvalifikaciją nei ta, kurios aš, kaip žmogus, atvažiavęs iš Kontinento, galėjau tikėtis. Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Ispanijoje „profesoriumi“ gali tapti tik habilituotas daktaras. Italijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose priima ir daktarus – habilitacija nereikalinga. Tačiau Jungtinė Karalystė yra vienintelė Europos valstybė, kur tampant universiteto profesoriumi, nekeliamas net magistro diplomo reikalavimas.
Mes esame Europa, todėl britai turi prisitaikyti prie mūsų, o ne mes prie jų.
Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse žmogus, turintis daktaro mokslinį laipsnį, bet neturintis habilitacijos, gali būti priimamas į docento, bet ne į profesoriaus pareigas. Žmogus neturintis daktaro laipsnio, gali būti įdarbintas lektoriumi arba vyresniuoju lektoriumi. Tačiau, profesorius – tai akademinės karjeros viršūnė. Kai kalbi apie Prancūzijos, Šveicarijos arba Vokietijos profesorių – visada žinai, kad tai žmogus, kuris turi habilituoto daktaro laipsnį.
Kai kurie britai kontrargumentuoja, kad jų sistema lanksti ir leidžia pritraukti genijus, kurie yra gabūs žmonės, bet tiesiog negavo nei magistro, nei daktaro mokslinio laipsnio. Daugelyje Jungtinės Karalystės universitetų teisės fakultetuose tokių „genijų“ apie 30 – 40 proc. Tai jau pasityčiojimas iš žodžio „genijus“. Ilgą laiką ir Kembridžo Europos teisės tyrimų centrui vadovavo profesorius be daktaro ir be magistro mokslinių laipsnių – pas juos tai sisteminė problema.
Britai sako, kad socialiniuose moksluose (pvz. teisė) iš universiteto profesoriaus negali būti reikalaujama, kad jis turėtų daktaro ir magistro diplomus. Prancūzui ir vokiečiui toks pareiškimas skamba kaip kultūrinis šokas.
Kodėl aš manau, kad profesorius būtinai turi būti daktaru? Daktaro disertacija tai nuodugnus mokslinis darbas, kuriuo žmogus įrodo, kad jis yra tam tikros srities specialistas, kad jis viską šioje savo srityje žino, o ne „Vikipedijoje“ perskaitė. Be to, daugelyje Jungtinės Karalystės bakalauro programų nereikia net rašyti baigiamojo bakalaurinio darbo. Jeigu tu esi socialinių mokslų profesorius tai nereiškia, kad tu neprivalai turėti gilių žinių savo srityje. Aš suprantu, kad „tapybos profesorius“ gali būti neraštingas, bet mokėti gražiai piešti, tačiau teisė – tai ne dailė.
Tegul jie bakalaurams skaito paskaitas iš „Vikipedijos“ – tačiau doktorantų lygmenyje reikia kažko rimtesnio.
Kokie argumentai, tavo nuomone, įtikino teismą, kad aukštoji mokykla buvo neteisi?
Niekas, išskyrus Anglijos Vyriausybę, negali priversti Anglijos universitetų reikalauti, kad profesorius turėtų magistro diplomą. Todėl aš ėjau kitu keliu – nagrinėjau Doktorantūros kodeksą, kuriame aiškiai parašyta, kad universitetas privalo skirti ypatingą dėmesį užsienio studentams ir atskirai nuo vietinių studentų informuoti užsieniečius apie studijų sąlygas. Kaip asmuo, atvykęs iš Prancūzijos–Vokietijos–Ispanijos regiono aš negalėjau žinoti, kad Anglijoje nėra reikalavimo, jog profesoriai turi turėti magistro mokslinį laipsnį. Turėjau teisėtus lūkesčius, kad Jungtinės Karalystės profesoriai turi tokią pat kvalifikaciją kaip ir mano regiono profesoriai. Europos Sąjungoje tas pats žodis turi reikšti tą patį.
Tačiau stipriausią smūgį daviau per pačią procedūrą. Universiteto advokatas (atstovas iš 15– tos geriausios Jungtinės Karalystės advokatų kontoros) man atsiuntė konfidencialų laišką. Šiame laiške jis teigė, kad universitetas nepripažįsta klaidos, bet, jeigu aš nutrauksiu ieškinį, universitetas sumokės man tam tikrą sumą pinigų. Advokatas prašė nerodyti šio laiško teismui – būtent todėl aš ir parodžiau. Teismas įvertino šitą laišką kaip kaltės pripažinimą ir patenkino ieškinį. Tam advokatui sužinoti iš Teismo, kad jis pripažino kaltę, buvo didžiausias šokas.
Stipriausią smūgį daviau per pačią procedūrą. Universiteto advokatas man atsiuntė konfidencialų laišką. Šiame laiške jis teigė, kad universitetas nepripažįsta klaidos, bet, jeigu aš nutrauksiu ieškinį, universitetas sumokės man tam tikrą sumą pinigų. Advokatas prašė nerodyti šio laiško teismui – būtent todėl aš ir parodžiau.
Kita vertus suprantu ir tą advokatą – jis gavo įsakymą kuo skubiau įtikinti mane nutraukti ieškinį, bet neapskaičiavo kaip reikėjo tartis.
Jei teisingai suprantu, tavo laimėjimas reiškia, kad aukštoji mokykla, kuri negalės pateisinti studentų lūkesčių gali pralaimėti bylas prieš studentus. Kaip manai, kaip ši tavo patirtis gali įtakoti aukštojo mokslo politiką? Ar tai nesudarys precedento piktnaudžiauti skundais?
Taip, aukštąją mokyklą galima paduoti į teismą dėl prastos kokybės. Tik studentui reikia rasti kažkokį objektyvų standartą: kaip jis tikėjosi ir kaip buvo iš tikrųjų. Dėl įtakos aukštojo mokslo politikai – šia istorija susidomėjo vienas Jungtinės Karalystės Parlamento narys. Jis nustebo dėl to, kaip tai galėjo atsitikti, kad Jungtinė Karalystė taiko žemiausius kvalifikacijos reikalavimus visoje Europoje.
Dėl piktnaudžiavimo – labai tikiuosi, kad universitetai supras, kad studentai gali piktnaudžiauti. Prieš pateikdamas ieškinį aš pateikiau skundą fakulteto dekanei – ji atsisakė su manim susitikti (ji irgi profesorė be daktaro mokslinio laipsnio). Po to kreipiausi į aukštosios mokyklos kanclerį – jis irgi atsisakė susitikti. Kitaip tariant, jie turėjo dvi progas išspręsti nesusipratimą, bet dėl biurokratijos ir arogancijos šia proga nepasinaudojo. Kaip rodo mano byla, universiteto vadovybė pradeda skaityti studentų skundus tik kada tuos skundus jiems persiunčia Teismas. Jeigu universitetai supras, kad studentai gali piktnaudžiauti – aukštosios mokyklos pradės naudotis tokiomis progomis. Geriausia nuo to bus patiems britams, o ne mums.
Be to, studentų ieškiniams sudarytos geros sąlygos. Paprastai už ieškinio pateikimą mokamas 120 svarų žyminis mokestis – studentai, kaip mažas pajamas turinti, grupė šio mokesčio nemoka. Universitetas privalės pasisamdyti advokatą, kuris kainuos apie 5000 svarų. Net, jeigu studentas pralaimės, priversti jį apmokėti universiteto samdyto advokato išlaidas beveik neįmanoma – nebent studentas yra milijonieriaus sūnus.
Ką gali patarti Lietuvos studentams, kurie, ne paslaptis, susiduria su dar prastesnėmis studijomis. Ar toks atvejis tavo nuomone įmanomas Lietuvoje?
Lietuvoje yra iš esmės ta pati europietiška teisės sistema. Reikia į rankas paimti Civilinį kodeksą, studijų nuostatas, kitus dokumentus. Ieškiniai yra labai geras būdas paaiškinti tavo aukštosios mokyklos vadovybei, kad jie kažko nesuprato. Jungtinės Karalystės studentų sąjungos konsultuoja studentus dėl tokio pobūdžio ieškinių. Tą patį iš esmės gali daryti ir Lietuvos studentų atstovybės.
Komentuodamas vienam naujienų portalui, tu sakei, kad Anglijos universitetai reklamuojasi, kaip greito maisto tinklas „McDonald“, kodėl tai yra blogai, ir kokios to pasekmės?
Reklama yra labai geras dalykas, kai tu turi prekę ir nori paaiškinti, kodėl ji gera. Deja, Anglijos universitetų reklama peržengia tokį paprastą informavimą. Jie pristato savo universitetus, kaip pasaulio lyderius, kuria fiktyvius reitingus. Savo reklamoje jie bando pasakyti, kad visi Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Danijos universitetai stovi vienoje eilėje su Zimbabve, o Anglija kuria elitą. Tokia reklama dezinformuoja pirkėjus. Beje, studentai Jungtinės Karalystės oficialiuose dokumentuose vadinami „customer“ – pirkėjas. Ši reklama nesako, kad daugelis Anglijos universitetų turi apie 30 – 40 proc. profesorių be daktaro ir be magistro mokslinių laipsnių. Taip galima apgaudinėti bakalauro programos studentus, bet ne doktorantus – kažkokį padorumo lygmenį reikia jausti.
Kaip, tavo nuomone, turi atrodyti studijos, kad jos pateisintų tavo lūkesčius? – ar gali papasakoti, tam, kad skaitytojai galėtų susidaryti įspūdį ir palyginti su tuo kas teikiama Lietuvoje.
Sunku numatyti, kas gali atsitikti, kas yra normalu skirtingose programose. Viskas, kas aprašyta universiteto reklaminiuose lankstinukuose turi atitikti tikrovę. Galima teigti, kad teisėti lūkesčiai yra viskas, ką racionalus žmogus vertina kaip normalų dalyką. Mano bendras požiūris būtų, kad, kai pradedi studijas, universitetas privalo duoti tau knygelę apie studijas. Jeigu vėliau išsiaiškina, kad kažkas ten buvo nepaminėta – čia universiteto kaltė. Yra toks bendras Europos teisės principas: visos dviprasmybės aiškinamos silpnesnės šalies naudai. Silpnesnė šalis yra studentas. Be to universitetas privalo informuoti kiekvieną naują studentą, kaip jam skųstis prieš universiteto biurokratiją ir kaip tie skundai bus nagrinėjami. Svarbu suprasti, kad tik tokiais skundais mes galime sukurti geresnę sistemą – universiteto vadovybė mokosi iš savo klaidų.
Komentarai:
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius
Mano nuomone, šis atvejis tik paliudija, kad užsienyje, netgi pažangiausiose šalyse, kurių universitetai užima lyderių pozicijas geriausiųjų šimtukuose, yra ne tik labai gerų, bet ir vidutinio, ir žemesnio lygio aukštųjų mokyklų. Todėl abiturientus, besirengiančius studijuoti kitose šalyse ar Lietuvoje, nuolatos raginame domėtis, kokios juos dominančiame universitete yra studijų programos, dėstytojų kvalifikacija, studijų bazės infrastruktūra, kad vėliau netektų nusivilti ar gaišti laiką bylinėjantis teismuose. Kiek galiu spręsti iš žiniasklaidoje pateiktos informacijos, Jūsų minimas Stanislovas Tomas yra studijavęs ne vienoje Vakarų šalių aukštojoje mokykloje, todėl stebina, kad jis tokiais svarbiais dalykais nepasidomėjo ir naujoms studijoms pasirinko aukštąją mokyklą, kuri savo dėstytojams nekelia aukštų mokslo kvalifikacinių reikalavimų.
Tai, kad studentas dėl nepasiteisinusių studijų lūkesčių gali kreiptis į teismą, yra rimtas signalas ir mūsų kolegijoms bei universitetams. Lietuvos aukštosios mokyklos, kviesdamos studijoms ir siekdamos gauti kuo daugiau krepšelių, turi skirti nuolatinį dėmesį studijų programų kokybei gerinti. Mūsų jaunimas jau drąsiai naudojasi jiems atviros tarptautinės akademinės erdvės privalumais (nors kartais ir suklysta pasirinkdami, kaip liudija šis atvejis), ir gali pareikalauti, kad būtų labai konkrečiai atlyginta už neįvykdomus ar nevykdomus gražius pažadus.
Vilniaus universiteto prof. Vytautas Daujotis
Kokybė tikrai yra svarbu ir tikrai turėtų studentai dėl to bylinėtis, bet nemanau, kad Lietuvoje atsirastų teismas, kuris studijų kokybės byloje priimtų sprendimą studento naudai.
Aš pažįstu Stanislovą Tomą. Jis yra žaidėjas ir ta byla jam buvo žaidimas. Tame universitete Tomas buvo gana trumpai, bet jis yra pakankamai išprusęs, prieš tai studijavęs įvairiuose universitetuose ir galėjo greitai įvertinti, to universiteto doktorantūros studijas.
Lietuvoje vargu ar atsirastų pakankamai išprusęs studentas, kuris teisiškai pasipiktintų savo studijų kokybe. Iš tikrųjų, studentai pasirenka studijų programas pagal savo lygį ir nelabai piktinasi tuo ką gauna. Piktinimasi studijų kokybe daugiausiai reiškia „studentų vadukai“ (studentų organizacijos – autoriaus pastaba.). Tai jų vėliava – jiems reikia pademonstruoti, kad jie rūpinasi studentais.
Taigi, reikia iš anksto išprususio ir mėgstančio avantiūriškai žaisti studento, kuris ryžtųsi stoti i blogą studijų programą vien dėl to, kad galėtų tokias studijas paduoti i teismą. Sunkiai tikėtina, kad pačioje blogoje programoje subręstų toks išprusęs studentas.
Vilniaus Gedimino Techniko universiteto rektorius prof. Habil.. dr. Romualdas Ginevičius
Ginčo esmė – nepatenkinti studento lūkesčiai dėl studijų kokybės. Pastaroji yra kompleksinio proceso rezultatas. Jis priklauso tiek nuo aukštosios mokyklos pastangų, tiek ir nuo paties studento. Todėl tiek universitetui, tiek ir studentui turi būti žinomi studijų kokybės kriterijai. Jeigu studentas tvirtina, kad kokybė nepatenkinama, kaip jis tai objektyviai įvertino, ar tai buvo tik jo subjektyvi nuomonė? Neaišku, kada studentas pateikė savo pretenzijas – ar baigęs mokyklą, ar po kelių semestrų. Neaišku, koks paties studento indėlis į jo studijų rezultatus – ar jis buvo pakankamai aktyvus, kiek laiko skyrė savarankiškam darbui. Studijų universitetuose modelis dažnai sutapatinamas su moksleivių mokymu vidurinėje mokykloje – skaitoma, kad universitetas studentą turi išmokinti aukšto lygio specialistu. Tuo tarpu studijų esmė yra ta, kad studentas gilių žinių visų pirma siekia savarankiškai.
Deja pas mus studijos universitete suvokiamos kitaip – dėstytojas paskaitų metu turi pateikti visą „sukramtytą“ kurso medžiagą, studentas jo mintis konspektuoja (jeigu darbas netrukdo lankyti paskaitas), o sesiją laiko pasiskaitęs konspektą prieš pat egzaminą. Ar galima tokiu atveju kalbėti apie gilias specialybės studijas?
Antra vertus, ši istorija yra precedentas, į kurį reikia įsiklausyti ir ruoštis tam, kad su tuo mes susidursime ir Lietuvoje. Tuo labiau, kad šiandieną pas mus labai madinga dėl nepatenkinamos studijų kokybės kaltinti vien tik aukštąsias mokyklas, visiškai užmirštant aptartą studento vaidmenį jos siekiant.
Studijų kokybės vertinimo centro teisės skyriaus vedėja Rasa Bagdanavičiūtė
Manoma, kad šis precedentas Lietuvos aukštojo mokslo sistemą galėtų paveikti netiesiogiai, t.y. atkreipti dėmesį į sunkumus, kurie iškyla aukštosioms mokykloms siekiant studijų kokybės, taip pat į studentų teises, įskaitant teisę vertinti studijuojamų dalykų dėstymo ir studijų aprūpinimo kokybę.
Mūsų nuomone, negalima atmesti galimybės, jog vykdant nekokybiškas studijas studentai Lietuvos Respublikos teismuose galėtų prisiteisti žalos atlyginimą.
Aukštųjų mokyklų autonomijos principas, kuriuo grindžiamos studijos, nėra absoliutus. Mokslo ir studijų institucijos atsako už studijų kokybę. Jos turi viešai skelbti savo veiklos kokybės rodiklius ir kartu su vertinimo institucijomis puoselėti mokslo ir studijų veiklos kokybės kultūrą. Kiekviena aukštoji mokykla privalo turėti vidinę studijų kokybės užtikrinimo sistemą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas taip pat įtvirtina teisėtų lūkesčių principą. Dėl šio ir kito teisinio reguliavimo nuostatų aukštajai mokyklai, pažeidusiai studijų sutartį ar teisės aktuose nustatytas pareigas, galėtų kilti atitinkamai civilinė sutartinė arba deliktinė atsakomybė. Tačiau šiuo atveju būtina pažymėti, kad tiek studijų sutartis, tiek teisės aktai nustato pareigas ne tik aukštajai mokyklai, bet ir studentui.
Verta atkreipti dėmesį, kad, vadovaujantis Doktorantūros nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės, doktorantūros kokybės ir efektyvumo vertinimą organizuoja, siūlymus Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai teikia Lietuvos mokslo taryba jos nustatyta tvarka.
 |
| logotipas/„Jaunimo balsas“ |
