Dar nė nenusipirkus bilieto į žinomiausią pasaulyje meilės miestą ši daina viliojo kuo skubiau dėtis daiktus ir nepaisant to, kad dabar studijų metai, skristi išsiaiškinti, ar kino pasaulis piešia Paryžių tikromis spalvomis, ar jas kaip reikiant paryškina.
Ankstyvą rudens rytą užsidėjau kuprinę ant pečių ir išėjau pro duris. Visuomeniniu transportu (10,65 Lt) nusigavau į Kauno oro uostą ir pajutau, jog jau artėja ta akimirka, kai aplankysiu trisdešimtą Europos šalį – Prancūziją. Tiesa, ji nėra svetinga. Dėl eilinių streikų buvo atšauktas mano skrydis iš Šarleua į Bordo ir mano visa kelionė kybojo ant plauko, bet kai užsibrežiu tikslą, jo siekiu visomis išgalėmis. Po poros valandų skrydžio nusileidau Charleroi oro uoste Belgijos pietuose. Išėjęs iš oro uosto iškart pasukau į dešnę, nes ten vedė rodyklė „Easy way to reach Brussels“. Rodyklės pabaigoje nusipirkau bilietuką į vieną pusę (13 eu). Po valandėlės jau buvau Briuselio Midi/South stotyje. Susiradau „Eurolines“ biurą ir susimokėjau už kelionę iki Paryžiaus (20 eu). Liko tik luktelti 4 valandėles...
5 valandą ryto Lietuvos laiku pradėjęs kelionę 19:15 Prancūzijos laiku jau stovėjau kažkur Paryžiuje. Jausmų jokių nepajutau... Laukimas pasirodė daug saldesnis, nei tikslo pasiekimas. Tačiau labai tikėjausi, kad žymios visame pasaulyje Paryžiaus vietos ir jų dvasia visa tai pakeis...
Metro sistema Prancūzijos sostinėje niekuo nesiskiria nuo kitų Europos didmiesčių, todėl ja naudotis yra vienas malonumas. Vos po keliolikos minučių iš nežinia kur atsiradau šalia Notre Damo. To paties, kuriame, anot Viktoro Hugo parašyto romano, gyveno kuprius varpininkas Kvazimodas. Būnant tokioje vietoje neišvengiamai apima keistas jausmas. Nesupratau, kodėl, bet pasijutau lyg netoli namų – ramu, saugu ir gera. Pagaliau tie jausmai, dėl kurių čia vykau. Vakare dar kaip tikras paryžietis išgėriau vyno ant Senos kranto, pasivaikščiojau netoli Pompidou modernaus meno galerijos ir įspūdingos Paryžiaus rotušės. Buvo jau vėlus vakars. Miegoti nuėjau žinodamas, kad tik labai anksti atsikėlęs galėsiu deramai apžiūrėti šį turtingą lankytinų vietų miestą.
 |
| Algirdo Šimkūno nuotr./Paryžius studento akimis |
Kuomet paryžiečiai dar tik kulniavo į darbus aš jau žvalus derinau savo maršrutą po meilės miestą. Pirmasis objektas buvo Panteonas. Neįsivaizduoju, kodėl šis pastatas yra laikomas lankytinu. Ne vieną tokį ir dar gražesnį esu matęs kituose miestuose. Galbūt taip yra todėl, kad nežinojau šio pastato istorijos? Toliau žygiavau per rytinių bėgikų mylimą Liuksemburgo parką, vaisių ir daržovių ryškiomis spalvomis nudažytų turgelį, kitas rytine gaiva persmelktas gatveles, kol galiausiai atėjau iki Paryžiaus pasididžiavimo – Eifelio bokšto. Daug pasakojimų buvau prisiklausęs kaip vietiniai juodaodžiai prekeiviai nejučiomis pavagia telefonus, pinigines, net kuprines, todėl akylai juos stebėjau ir saugojau savo turtą. Eifelio bokštas – nuostabus ir didingas šedevras, pastatytas 1887–1889 metais, kaip laikinas statinys, Paryžiuje rengiamai Pasaulinei parodai, tačiau jis išliko iki šių dienų. Nuotraukose ir filmuose Eifelio bokštas tikrai neatrodė taip kaip gyvai. Tai tikrų tikriausia Prancūzijos sostinės pažiba, kurios neapžiūrėti būtų mažų mažiausiai nuodėmė, o neįlipti į jį tikra kvailystė.
Valandėlę pasėdėjęs 674 laiptelių aukštyje išsiruošiau į tolesnę kelionę. Kitas dienos tikslas – Triumfo arka. Nusileidus nuo Eifelio bokšto prie pat išėjimo mane pasitiko galbūt 50 juodaodžių, siūlančių įsigyti 5 raktų pakabukus už 1 eurą, tačiau šaltakraujiškai atsakius „No“ jie kaipmat nusisuka. Atėjus iki Triumfo arkos vėl prisiminiau, kur esąs. Prie įėjimo kabėjo raštelis, kad dėl streiko į Triumfo arką įėjimas uždarytas. O juk Europos sąjungos studentai ir jaunimas iki 26 metų ten patenka nemokamai... Per daug nesielvartavęs išsiruošiau į Luvrą, muziejų, kuriame saugomas kone garsiausias moters portretas „Mona Lisa“. Visa laimė, kad ir čia įėjimas ES studentams, jaunimui iki 18 metų ir Europos Sąjungos jaunimui iki 26 metų įėjimas nemokamas!
Tai buvo paskutinis taškas mano kelionėje tą dieną. Pėsčiomis nukulniavau 19,1 km. Galiausiai Paryžius man nepasirodė toks nuostabus, kokį jį piešia kino filmai. Taip, ten daugybė nuostabių vietų, muziejų, lankytinų objektų, tačiau prancuziškos dvasios nepajutau. Galbūt nemokėjau, o galbūt sostinė buvo taip smarkiai sukomercinta, kad tikrųjų prancūzų ten nebėra? Pats laikas ruoštis kitos dienos kelionei į pietvakarių Prancūzijoje esantį Bordo miestą, galbūt ten pamatysiu tikruosius prancūzus ir jų kultūrą?
