Švietimo ir mokslo ministrė: pirmiausia reikėtų sukurti darbo vietų
Anot švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės, negalima grįžti į praeitį ir galvoti apie tiesioginius privalomus paskyrimus. „Tikrai turime ieškoti modernių būdų, kaip užtikrinti, kad aukštos kvalifikacijos reikiami specialistai, studijavę didžiuosiuose Lietuvos miestuose, dirbtų regionuose“, – įsitikinusi J.Petrauskienė.
Ji sutinka, kad pirmiausia, norint tai įgyvendinti, regionuose derėtų sukurti darbo vietų, sumažinti skirtumą tarp didžiuosiuose miestuose ir regionuose mokamų atlyginimų. „Kai bus gera gyventi regione, kai ten turėsime darbo, kai matysime aiškią regiono vystymosi perspektyvą, natūralu, jauni specialistai, pabaigę mokslus [...], rinksis grįžti į savo gimtąjį kraštą“, – teigia švietimo ir mokslo ministrė.
Ji priduria – būdų, kaip paraginti jaunus žmones rinktis darbą regione, yra ne vienas: „Tikrai reikia aktyviai organizuoti diskusiją, įtraukiant tiek savivaldą, tiek švietimo bendruomenę, tiek sprendimų priėmėjus. Juk yra tam tikrų specialistų, tam tikrų sričių. Pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerija atsakinga už mokytojų ir tyrėjų rengimą. Matome situaciją, kokių mokytojų kur trūksta, kokių mokytojų trūksta regionuose. Tikrai reikia ieškoti įvairių sprendimų, kaip užtikrinti, kad mokytojai atvyktų dirbti į regionus.“
Vis dėlto, paklausta apie konkrečius būdus, kaip pasiekti, kad jauni specialistų norėtų vykti į regionus, ministrė tvirtina, kad kol kas vyksta pirma diskusija: „Tai dar tik pirma diskusija, pirmi klausimai, kuriuos keliame. Be jokios abejonės, [...] savivaldybės turėtų aktyviau dalyvauti, siūlyti įvairias priemones: įvairius socialinius paketus, galbūt būstą, specialias sąlygas.“
Jos teigimu, prie studijų finansavimo galėtų prisidėti pati savivaldybė, kuri sudarytų trišalę sutartį su universitetu ir studentu, kad šis, baigęs studijas, grįžtų dirbti būtent į tą savivaldybę. „Tų formų yra tikrai įvairių. Dėl jų turime labai konkrečiai sutarti. Vienos formos galbūt tinka mokytojams, kitos – medikams, o dar kitos – inžinieriams“, – sako švietimo ir mokslo ministrė.
Prievartiniu darbu nesidžiaugtų nei studentai, nei savivaldybės
Programos „Renkuosi mokyti“ vadovė I.Stakėnienė sutinka su J.Petrauskienės pozicija: „Mes tikrai nemanome, kad prievartinis atidirbimas dvejus metus po studijų galėtų išspręsti dabar švietimui kylančius iššūkius. Žinojimas, kad turėsi atidirbti, gali dar labiau sumažinti ir taip nelabai aukštą mokytojo prestižą ir profesijos patrauklumą. Jau dabar žinome, kad į kai kurias pedagogines studijų programas universitetai nesulaukia studentų.“
Jos nuomone, nepritarimą tokiu atveju galėtų išreikšti ir savivaldybių atstovai. Anot I.Stakėnienės, kažin ar savivaldybės visuomet būtų patenkintos tuo, kad pas juos atvyktų jaunas žmogus išbūti dvejų metų. „Mokytojo darbas iš tiesų yra labai sunkus. Jis reikalauja didelio pasišventimo, didelių investicijų, reikia labai didelės motyvacijos. Vien tai, kad turi dvejus metus atbūti, tikrai neišspręs tokių problemų, su kuriomis šiandien susiduriame mokykloje“, – įsitikinusi I.Stakėnienė.
Ji priduria – jei tokia programa būtų įgyvendinta, pagalbą turėtų suteikti ir pačios savivaldybės: „Iš savivaldybės reikėtų pagalbos, pavyzdžiui, susirandant būstą, kur gyventi. Iš mūsų mokytojų patirties matome, kad ne visada jaunas žmogus regione turi kur gyventi. Pirmiausia, ko mes prašome mokyklos, kai jie nori mūsų programos mokytojo, tai padėti susirasti būstą.“
Paklausta, ar neatrodo taip, kad dabar jau niekas nepritaria idėjai privalomai atidirbti, išskyrus Savivaldybių asociaciją, švietimo ir mokslo ministrė tvirtina, kad apie šią idėją būtina diskutuoti: „Labai smagu, kad diskusija apie tai prasideda, nes visi suprantame, kad regionuose trūksta žmonių, jų reikia. Labai gerai, kad ir savivalda kelia tą klausimą, kartu ir turime ieškoti sprendimų, kaip tai daryti.“
Panaši sistema jau veikia
Griežtesnės nuomonės laikosi LSS prezidentas P.Baltokas. Anot jo, Lietuvos savivaldybių asociacijos pasiūlymas skamba tarsi iš sovietmečio ar dar ankstesnių laikų: „Pasiūlymas turi labai mažai logikos, yra visiškai neaiškus, nepagrįstas jokiais tvarumo dėsniais ir principais. Iš principo kalbama apie sistemą, kuri ir dabar gali egzistuoti ir turi tam teisinį pagrindą. Tai – anksčiau vadintas tikslinis finansavimas arba dabar vadinamas už studijas sumokėtos kainos kompensavimas. Pavadinimas pasikeitė, bet principas yra tas pats – trečioji šalis sutaria, kad universitetas mokins studentą, savivaldybė mokės už studijas, studentas grįžęs ten dirbs.“
Jis akcentuoja – svarbiausias skirtumas, kad dabar galiojanti tvarka pasiremia susitarimo principu, o ne privalomu paskyrimu. „Čia yra pagrindinis klausimas ir esmė. Negalime valstybėje kalbėti apie tai, kad „privalo atidirbti“, „išsiųsti“, „nurodyti“. Tai yra susitarimas. Jeigu savivaldybei trūksta specialistų, ji turi ieškoti ir susitarti.“
Pasak P.Baltoko, Lietuvos savivaldybių asociacija, dabar teikianti tokius pasiūlymus, 2010–2013 m., naudodamasi Europos Sąjungos lėšomis, vykdė projektą, kuriuo siekė sukurti praktikų duomenų bazę. Joje studentai būtų galėję pasirinkti praktikos vietas.
„Projektas neveikia, o, jeigu veikia, tai labai mažai. Mūsų žiniomis, į jį gali kandidatuoti dviejų trijų aukštųjų mokyklų kai kurių fakultetų studentai. „Pirmas dalykas – savivaldybės turėtų susirūpinti tuo, kokias ir kokios kokybės praktikas siūlo, kai kviečiasi studentus pas save“, – ragina LLS prezidentas.
P.Baltokas atkreipia dėmesį ir į kitą problemą – kai kuriose savivaldybėse kolegijas baigę studentai negali pretenduoti į valstybės tarnybą. Pasak jo, tokia situacija susidariusi todėl, kad, pretenduojant net į žemiausią valstybės tarnybos kategoriją, reikalingas universitetinis išsilavinimas.
„Tai paradoksalu, nes tiek kolegijos, tiek universitetai skiria to paties lygmens diplomą, tačiau kolegijos absolventas negali net dalyvauti konkurse į, pavyzdžiui, kažkokio departamento poskyrio vyriausio specialisto vietą. [...] Savivaldybių asociacija galėtų susirūpinti paprastais, žemiškais dalykais, juos išspręsti. Tokiu atveju tikrai atsirastų daugiau specialistų, daugiau norinčių. Visų prima turbūt reikia pradėti nuo savęs, o ne tikėtis, kad kažkas atkentės už jų nesugebėjimą dirbti“, – įsitikinęs P.Baltokas.
