ASU studentė Giedrė Giedraitytė savęs ieškojimams pasirinko „Erasmus“ studijas Norvegijoje, iškart po jų atsidūrė grupės pirmūnų gretose ir buvo įvertinta kaip šauniausia 2013-ųjų ASU studentė. Su Giedre kalbamės trumpai apie įspūdžius, pasirinkimus ir gyvenimo pokyčius.
Kodėl pasirinkai būtent žemės ūkio vadybos studijas?
Tuomet, kai reikėjo apsispręsti, ką veiksiu artimiausius keturis metus, bandžiau suprasti, kas man patinka ir kur esu gabi. Vaidinau mokyklos teatre ir man tai sekėsi, tad aplinkiniai ragino rinktis aktorystės kelią. Visa tai skambėjo egzotiškai, bet teatras tebuvo mano hobis ir niekada nė negalvojau, kad galėčiau iš to valgyti duoną. Taigi pasirinkau specialybę, kuri garantavo darbo vietą, o teatrališkumą palikau užklasinei veiklai.
Kaip sužinojai apie „Erasmus“ studijų programą?
Laikant abitūros egzaminus, galva ir taip buvo pilna įvairiausių minčių, tad apie „Erasmus“ nieko nežinojau ir net nesistengiau domėtis. Apie mainų programą pirmąkart išgirdau antro kurso pabaigoje, kuomet apie ją pradėjo pasakoti jau grįžę aukštesnių kursų draugai.
Kiekvienas sutiktas žmogus su dideliu užsidegimu kalbėjo, kaip ten įdomu ir primygtinai rekomenduodavo pačiai leistis į avantiūrą. Kadangi niekas nenorėjo drauge ir nepasitikėjau savo anglų kalbos žiniomis, tad labai trūko ryžto. Vis dėlto lemiamą minutę supratau, kad ant nosies kabo trečias kursas ir tai paskutinė mano galimybė.
Ar Norvegija ir buvo ta šalis, kurią norėjai pažinti?
Skandinavija mane visuomet žavėjo – viskas atrodė taip paslaptinga ir įdomu. Norėjau kuo daugiau pamatyti, susipažinti su žmonėmis, suprasti jų kitoniškumą, todėl į Norvegiją išvažiavau iškart po egzaminų ir jau vasarą vaikščiojau siauromis gatvelėmis.
Su kuo daugiausiai bendravai – su norvegais ar „Erasmus“ programos dalyviais?
Bendrabutyje gyvenome atskiruose blokuose po šešis žmones. Kiekvienas turėjo savo asmeninį kambarį, tačiau visus juos jungė viena bendra poilsio erdvė. Kasdien „labas rytas“ sakydavau slovakui, merginai iš Anglijos ir trims norvegų studentams.
Keista, bet jautėmės kaip viena didelė šeima ir nepastebėjau skirtumo nei tarp bendravimo su vietiniais, nei su Norvegijos svečiais.
Ar kartu ir maistą gamindavote?
Bendrabutyje gyvenome atskiruose blokuose po šešis žmones. Kiekvienas turėjo savo asmeninį kambarį, tačiau visus juos jungė viena bendra poilsio erdvė. Kasdien „labas rytas“ sakydavau slovakui, merginai iš Anglijos ir trims norvegų studentams.
Labai įvairiai. Jei nuspręsdavome kartu, tai būdavo panašu į vakarėlį, per kurį kiekvienas atsineša, ką turi. Kai gamindavome drauge su norvegais, visada stengdavausi išmokti bent keletą naujų žodžių. Su viena kambarioke nuolatos žaidėme tokį žaidimą, kuomet ji savo kalba sakydavo maisto produktų ar virtuvės įrankių pavadinimus, o aš stengdavausi suprasti, ko iš manęs prašoma. Per kurį laiką žodžių bagažas ganėtinai papilnėjo.
Tiesa, būdavo ir tokių renginių, kai studentų atstovybė bendrabutyje kepdavo blynus ir jais visus vaišindavo. Ar rektorius sukviesdavo visus į universiteto parką, kuriame ant grotelių kepdavo vištieną. Tuomet susirinkdavo didžiulė minia pozityviai nusiteikusių dėstytojų ir studentų, labai noriai bendraujančių ir juokaujančių tarpusavyje.
Kokių dar atsiminimų paliko viešnagė Norvegijoje?
Šalia universiteto buvo sendaikčių parduotuvė, kurioje galėjai rasti įvairiausių grožybių. Ten įsigydavome tiek buičiai reikalingų daiktų, tiek suvenyrų. Tiesa, ir pirkti turėjome iš ko, nes atmetus būsto nuomą likdavo kone pusė stipendijos, kurios studentiškiems poreikiams pakako per akis.
Taip pat netoliese turėjome ypač nebrangų sporto klubą, kuriame liejo prakaitą turbūt kas antras studentas. O savaitgaliais leisdavomės į keliones traukiniu po Norvegiją, tad planuojantiems ten atostogas laisvai galėčiau sudaryti dėmesio vertą lankytinų vietų ir gražiais kraštovaizdžiais pasipuošusių miestelių sąrašą.
Norvegijoje tau patiko, ar niekada negalvojai grįžti ten ilgesniam laikui?
Buvau ten keturis su puse mėnesio ir tas laikas yra nepamirštamas. Vis dėlto apie nuolatinį gyvenimą ten niekada negalvojau. Juk tai svetima erdvė. Nors visi draugiški, bet labai sunku nusimesti atvykėlio statusą. Ir šiaip – labai myliu Lietuvą, savo miestą, šeimą.
Studijos prasidėjo jau rugpjūčio mėnesį, o Kalėdoms jau galėjau važiuoti namo. Beprotiškai džiaugiausi, kad per šventes būsiu namie. Turbūt tuomet galutinai supratau. kaip pasiilgau visko. ką palikau.
Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po „Erasmus“?
Buvimas toli nuo tėvų išmokė savarankiškumo. Bendravimas su įvairiais žmonėmis davė daug žinių, praplėtė požiūrį, gal net įskiepijo tolerancijos. Vos tik grįžus su nauja energija kibau į mokslus ir pirmąkart pradėjau gauti stipendiją, kiek vėliau įstojau į nemokamą magistro vietą.
„Erasmus“ programa davė ir daugiau drąsos. Nors, rodos, jos niekada ir netrūko. Tas pasitikėjimas savimi padėjo laimėti šauniausios ASU studentės titulą. Galbūt atradau savo vietą?
