Lūkesčius kuriame mes, o kas juos turi pateisinti?
Net keliaudami į parduotuvę mes kažko tikimės: didesnės nuolaidos, plataus pasirinkimo, kažko naujo ar kasos be eilių. Visada tikimės, kad mūsų lūkesčiai, didesni ar mažesni, bus pateisinti. Stojant į mokymo įstaigą būtų keista, jeigu tų lūkesčių mes nesusikurtume. Būsimi viešosios komunikacijos absolventai Eglė, Jovita, Dominykas, Viltė ir Dominyka vieningai sutaria, jog didžiausias jų lūkestis stojant į viešosios komunikacijos studijų programą buvo įgyti žinių apie žurnalisto ir viešųjų ryšių specialisto darbą bei būtent šiose srityse pasisemti praktinės patirties.„Iš teorinės pusės gauta informacija yra tikrai naudinga ir padeda dirbant įvairius šios srities darbus“, – sako Dominykas. Jam pritaria ir jo kurso draugės, tačiau nuomonės apie įgytas praktines žinias – išsiskiria, o tai lemia, jog VDU studentai patys renkasi, kur norėtų atlikti dvi mėnesio trukmės praktikas, todėl visų patirtys čia – skirtingos. Prie įgytų patirčių bagažo prisideda ir studentų noras įsitraukti į papildomas veiklas. Dominyka pasakoja, jog tik atsidūrusi universitete aktyviai įsitraukė į „VDU radijo“ veiklą ir kalbino ne vieną visoje Lietuvoje žinomą žmogų. Lankytos paskaitos pas žurnalistą Rytį Zemkauską paliko neišdildomą įspūdį ir atmintyje paliko daug naudingos informacijos. Būsimi absolventai taip pat išskyrė glaudų kuriamą santykį tarp studento ir dėstytojo: „Su dėstytoju galima diskutuoti kaip su kolega, o kiekvieno studento nuomonė yra svarbi ir gerbiama“, – pasakoja Jovita. Viltė ir Eglė sako, jog lūkesčiai vargu ar pasiteisino visu 100 proc., iki tobulumo joms pritrūko didesnių praktinių įgūdžių. Lūkesčius kuriame mes, bet kas juos turi pateisinti? Studentai laikosi nuomonės, jog universitetas privalo duoti viską, kad lūkesčiai būtų išpildyti. Tačiau ar tai tikrai tiesa? Stojant į universitetą, kolegiją, profesinę mokyklą, ar paprasčiausiai lankant naujus užsiėmimus reikėtų nepamiršti paprastos taisyklės – niekas neprivalo kažko duoti, reikia pačiam pasiimti tai, ko nori.
Studijos – ne tik žinios, bet ir asmenybę keičiantis etapas
„Universitetas man yra ne tik dėstytojų mokomieji dalykai, tačiau ir vienas iš gyvenimo etapų, pareikalavęs pakeisti gyvenamąją vietą, aplinką ir vertybes“, – vardina Eglė. Sutikti nauji žmonės – geriausia, ką duoda universitetas, o su jais ateina ir naujos žinios, galimybės, keičiasi mąstymas. Jovita taip pat išskiria, jog šios studijos padėjo išmokti labiau pasitikėti savimi: „Išmokau laisviau kalbėti prieš auditorijas“. Būsimi viešosios komunikacijos specialistai teigia, jog apskritai universitetas pagerino bendrą jų išsilavinimą, gebėjimą perduoti žinias kitiems, nes kas iš to, jeigu žinai Gerbnerio komunikacijos modelį, bet nemoki jo paaiškinti kitam.
Paskutiniai mėnesiai universitete – liūdnai džiaugsminga pabaiga
Liūdnai džiaugsminga – keistai skamba, bet kitaip pavadinti to ir neįmanoma. „Bus liūdna atsisveikinti su universitetu ir sunku suvokti, kad ketveri čia praleisti metai prabėgo taip greitai“, – stebisi Jovita, kuri taip pat baigs ir gretutinę istorijos studijų programą. Ji teigia, kad ši programa labai džiaugiasi – studijos buvo labai intensyvios, bet istorija jai artimas dalykas, todėl nepasinaudoti VDU siūloma galimybe gilintis į visai kitą sritį būtų nuodėmė. Naujais galvos skausmais gyvena Eglė – tęsti studijas toliau ar pasinerti į darbo paieškas, štai kur klausimas! Dominykas ir Dominyka į Hamleto rolę šokti neskuba ir prisimena, jog priešakyje dar laukia baigiamasis bakalauro darbas, kurį parašyti ir apsiginti iš esmės jau yra didžiulis iššūkis. Jeigu viskas pavyks sėkmingai, tuomet save teks išbandyti darbo rinkoje, o tada pasiteisinimas, jog esi tik studentas, nebepadės, tikina Dominykas.
Įgytos žinios gelbės visose darbo sferose
Labai dažnai girdime, jog kažkas baigė vieną specialybę, bet dirba sferoje, kuri atrodo lyg iš kitos planetos. Tokių atvejų pasitaiko dažnai, bet dėl to nereikėtų smerkti ar sakyti, jog žmogus nežino, ko nori. Karjeros kelią, visiškai nesusijusį su būsima kvalifikacija, rinksis ir Viltė: „Darbas viešųjų ryšių agentūroje yra vienas iš mane žavinčių variantų, kurį žadu apsvarstyti ateityje. Bet kokiu atveju, šios studijos suformavo mano asmenybę, suteikė daug įvairių žinių, kurias panaudosiu kitose srityse“. Jovita savo ateitį mato viešųjų ryšių srityje, o Dominykas po studijų ir toliau sieks sporto žurnalisto karjeros. Rinkimosi, į kurią sritį vertėtų krypti, etape yra Dominyka su Egle, abi sritys jas žavi ir visiškai nuo jų atsiriboti nesinorėtų, nes būtų labai gaila ketverių universitete praleistų metų.
Būsimų absolventų patirtys universitete skirtingos, ateities planai – taip pat, ir tai visiškai normalu. VDU suteikia vienodas galimybes visiems, dėstytojai per paskaitas kalba tuos pačius dalykus, tik visi į atminties klodus pasiimame vis kažką kito, labiau tinkančio mums.
Plačiau apie viešosios komunikacijos studijų programą galima pasiskaityti čia.
