„Jaučiu tą nežinią, bet ji ne tiek gąsdina, kiek traukia“, – prisipažįsta vienintelio brandos atestato su pagyrimu Kėdainių rajone savininkė, „Atžalyno“ gimnaziją šiemet baigusi Agota Malinauskaitė, šimtukais išlaikiusi biologijos ir anglų kalbos egzaminus bei pasirinkusi medicinos studijas Vilniaus universitete.
Vos pora balų teskyrė nuo šimtuko už lietuvių kalbos egzaminą, keturi – nuo šimtuko už matematiką, chemijos egzaminas įvertintas aukštais 89 balais. Visi metiniai dalykų įvertinimai brandos atestate – 10 balų, išskyrus biologijos „devintuką“. Tai tik skaičiai, tačiau už jų slepiasi „įdarbinti“ gabumai, vidinis žinių troškimas, jautri, bet tuo pačiu be galo stipri asmenybė, knygų ir muzikos pripildytas vidinis pasaulis… Tad apie pirmuosius gyvenimo išbandymus ir pasirinkimus – pokalbis su Agota.
Manau, kad egzaminui įmanoma pasiruošti ir savarankiškai, bet reikalingi tvirti pagrindai.“
Patraukė gamtos mokslai
– Kaip jauteisi gimnazijoje teikiant brandos atestatą, kokios mintys aplankė?
– Teikiant atestatą buvo daug sąmyšio, dar neįsisąmoninau, kas vyksta, bet šiaip džiaugiuosi pagaliau baigusi mokyklą. Jaučiu šiokią tokią nežinią dėl ateities, bet ji ne tiek gąsdina, kiek traukia. Na, o bendros išleistuvių šventės šiemet nebuvo. Aš atšvenčiau su šeima ir geriausia drauge, kuri mokyklą baigė pernai.
– Mokydamasi mokykloje, ne kartą sėkmingai dalyvavai rajoninėse biologijos olimpiadose. Ar su šiais mokslais ir siesi savo ateitį?
– Studijuosiu mediciną – biologija ir sudarė didžiausią dalį stojamojo balo. Anksčiau svajojau apie mokslinį darbą, bet ilgainiui supratau, kad labiau patiktų praktika. Labiausiai mane domina žmogaus protas – galvoju rinktis psichiatriją, o vėliau baigti ir psichoterapiją.
– Kuo patraukė gamtos mokslai?
– Iš pradžių įdomu atrodė viskas iš eilės. Ypač smagu būdavo pastebėti, kad pradedu šį tą suprasti apie aplinkinį pasaulį, atpažįstu tam tikrus objektus, galiu paaiškinti reiškinius. Tai buvo kartu ir atpildas už mokymąsi, ir akstinas domėtis giliau.
Nelengvas apsisprendimas
– Dabar jauni žmonės profesiją renkasi labai atsakingai, dėl to tikrai daug jaudinasi, ieško savęs darydami pertrauką po mokyklos baigimo. Ar sunku buvo apsispręsti, ką rinktis studijuoti?
– Labai sunku. Ankstesnėse klasėse ruošiausi studijuoti biotechnologijas ar neurobiofiziką, bet vėliau supratau, kad nenorėčiau mokslinio darbo laboratorijoje. Dvyliktoje klasėje labai daug blaškiausi: svarsčiau apie psichologiją, žurnalistiką, lietuvių bei prancūzų filologijas, gailėjausi, kad vienuoliktoje klasėje pasirinkau gamtos mokslų kryptį, atsisakiau istorijos ir dėl to negaliu stoti į filosofiją ar teisę, mokslo metų pradžioje sakiau, kad į mediciną tai tikrai nestosiu, nes esu labai jautri ir nenoriu tiek daug mokytis, bet galiausiai būtent mediciną ir pasirinkau. Galutinai apsisprendžiau tik išlaikiusi egzaminus. Buvo minčių apie gap year (pertraukos metus – red. past.), per kuriuos savanoriaučiau ar dirbčiau, ypač tais momentais, kai jaučiausi labiausiai įstrigusi, bet rimtai šios galimybės nesvarsčiau ir neplanavau.
Ypač smagu būdavo pastebėti, kad pradedu šį tą suprasti apie aplinkinį pasaulį, atpažįstu tam tikrus objektus, galiu paaiškinti reiškinius. Tai buvo kartu ir atpildas už mokymąsi, ir akstinas domėtis giliau.
Darbas ir užsispyrimas
– Kas buvo tas „varikliukas“, kuris skatino siekti žinių – gal tėvai, o gal noras kilo iš vidaus?
– Esu užsispyrusi: jei nenoriu ko nors daryti, niekas kitas neprivers, taigi ir noras mokytis visada kilo iš vidaus. Anksčiau jis buvo dar stipresnis, būdavo, kad tėvai ateina į kambarį ir sako: „Pailsėk“. O vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse jaučiausi pervargusi, motyvacijos trūko, kontroliniams darbams neretai pradėdavau ruoštis tik iš vakaro, nes anksčiau neprisiversdavau, kartais išvis nesikartodavau, tada tėvai paklausdavo: „Ar nereikia nieko pasimokyti?“, bet niekada nespaudė, pasitikėjo manimi. Žinoma, jie labai džiaugiasi mano rezultatais.
– Nuo ko, tavo manymu, priklauso sėkmė mokykloje ir egzaminuose – kokia dalis gabumų, kokia dalis darbo?
– Nesistengiant net ir didžiausia sėkmė nepadės. Gabumai neįsimins informacijos ir neišspręs uždavinių – viskam reikia darbo, gabumai tik jį palengvina.
– Koks tavo mokymosi stilius?
– Atidėliojimas (šypsosi – red. past.). Kai lieka mažai laiko, nebėra, kur dingti – susiimu ir padarau. O šiaip priklauso nuo dalyko, kurį mokausi. Biologijai ir chemijai tenka iškalti nemažai teorijos, matematikai reikia praktikos ir loginio mąstymo, o lietuvių ir anglų kalbos einasi labiau savaime. Neturiu kažkokios metodikos, tiesiog mokausi, kad išmokčiau.
Karantinas išėjo į naudą
– Kaip spėjai pasirengti egzaminams, ar nesutrukdė tai, kad visą pavasarį mokėtės nuotoliniu būdu?
– Man karantinas kaip tik išėjo į naudą: kai nereikėjo kasryt anksti keltis ir pusę dienos sėdėti suole, jaučiausi labiau pailsėjusi ir atsipalaidavusi, todėl ir mokytis sekėsi geriau. Be to, galėjau savarankiškai planuoti laiką ir daugiau jo skirti svarbesnėms pamokoms. Nuo mokslo metų pabaigos iki egzaminų pradžios buvo likęs mėnuo, taigi laiko užteko.
Nesistengiant net ir didžiausia sėkmė nepadės. Gabumai neįsimins informacijos ir neišspręs uždavinių – viskam reikia darbo, gabumai tik jį palengvina.
– Šiemet nenutyla kalbos ir komentarai dėl matematikos egzamino. Kaip tau jis sekėsi, kaip ruošeisi ir kas lėmė gerus rezultatus?
– Aš pati labai bijojau matematikos egzamino. Man pasiruošti padėjo papildomos pamokos, kurias lankiau pas savo buvusią mokytoją Iną Zdanavičienę, o per karantiną – Vilniaus Gedimino technikos universiteto atviras nuotolinių pamokų ciklas. Likus mėnesiui iki egzaminų pradžios, pradėjau intensyviai spręsti uždavinius ir kartotis teoriją, beveik vien matematikai tą laiką ir skyriau. Manau, kad egzaminui įmanoma pasiruošti ir savarankiškai, bet reikalingi tvirti pagrindai, už kuriuos esu dėkinga savo progimnazijos ir devintos – dešimtos klasės mokytojoms.
– Žiūrint iš šono atrodo, kad anglų kalbos egzaminą abiturientai išlaiko be vargo, o štai lietuvių kalbos egzaminas daliai tampa iššūkiu ir kelia visuomenėje daug emocijų…
– Nemanau, kad galima anglų ir lietuvių kalbų egzaminus taip lyginti, nes jų formatai skirtingi. Anglų kalbos egzaminui užtenka suprasti kalbą, mokėti klausyti, skaityti ir rašyti, o lietuvių – parašyti samprotavimo ar literatūrinį rašinį laikantis taisyklių, nagrinėjant kūrinius, įtraukiant ir jų kontekstą, neužtenka vien mokėti gramatiką ir skyrybą. Jei lietuvių kalbos egzaminas tikrintų ne vien sugebėjimą parašyti šablonišką rašinį, gal ir rezultatai būtų kitokie.
Supa knygos ir muzika
– Kokia tavo nuomonė apie knygas? Ar mėgsti jas skaityti, kokias ir kodėl?
– Laiko švaistymas. Juokauju. Labai mėgstu knygas. Daugiausia skaitau grožinę literatūrą, patinka ir poezija. Keletas man svarbiausių perskaitytų knygų yra Hermann‘o Hesse‘ės „Demianas“, Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“, Fiodoro Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, Graham‘o Greene‘o „Galybė ir garbė“, Taros Westover „Apšviestoji“, jos paliko neišdildomą įspūdį ir prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi, o iš poetų mėgstu Sabiną Brilo, Vytautą Mačernį, Donatą Kajoką, neseniai atradau Laurą Kromalcaitę.
– Įspūdingas neeilinių autorių sąrašas! O kokių dar turi pomėgių, ką veiki laisvalaikiu?
– Labai mėgstu muziką, nuolat jos klausausi, „Pink Floyd“, Lana Del Rey ir „Kino“ man yra kosmosas, taip pat patinka „Tame Impala“, Alexandra Savior, „Arctic Mokeys“, „Cigarettes After Sex“, „Garbanotas“, Vytautas Kernagis, daug kitų, visada gera atrasti naujų negirdėtų atlikėjų, su muzika dažnai ir užmiegu. Nemažai sportuoju ir vaikštau – taip atsipalaiduoju, pailsiu. Patinka skaityti, žiūrėti filmus, iš nekasdieniškesnių pomėgių – koncertai, muziejai, teatras, kelionės.
– Ko palinkėtum būsimiems abiturientams?
– Ramybės!..
