Itin religingas, vargonų muzikos koncertus ir pamokas organizuojantis gimnazijos mokinių tarybos pirmininkas ir klebono ministrantas nenustygsta vietoje. Jis nuolat ieško naujų galimybių praskaidrinti miestelio jaunimo laisvalaikį, o ateityje svajoja sekti savo mokytojos pėdomis ir dirbti pedagoginį darbą.
– Esi vadinamas parapijos „reikalų tvarkytoju”. Visuomet su užsidegimu imiesi įvairių iniciatyvų ir noriai visiems padedi. Kokias veiklas tenka organizuoti?
– Gimnazijoje esu mokinių tarybos pirmininkas. Organizuoju tradicinius renginius – švenčių minėjimus, prevencines akcijas, kitas linksmas ir rimtas šventes. Nuolat stengiuosi keisti renginių ir veiklų stilių, nesivaikau tradicijų. Mokiniams įdomiau pamatyti ar sužinoti kažką naujo negu atėjus į renginį žinoti visą jo planą.
Miestelio bendruomenės gyvenime stengiuosi būti neabejingas kitų žmonių problemoms ir skausmams. Prisidedu prie bažnyčios veiklos – parapijos klebonas juokauja, jog esu jo „dešinioji ranka“. Čia ėmiau lankytis dar pradinėse klasėse, pradėjau dainuoti, groti, o vėliau buvau prisijungiau prie choro. Tuomet susidomėjau vargonais ir muzika.
Kiek vėliau tapau ministrantu – klebono patarnautoju. Turėjau galimybę nukeliauti į Romą, kur atstovavau Lietuvai tarptautiniame ministrantų susitikime. Netgi asmeniškai pabendravau su popiežiumi. Bendradarbiaudamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademija ėmiau organizuoti vargonų muzikos koncertus ir pamokas, o po jų dalyvauju jaunimo lyderių seminaruose, rekolekcijose, kitose krikščioniško jaunimo veiklose.
– Tave galima išvysti ne tik mokyklos ar bažnyčios veikloje, bet ir skaitovų konkursuose. Kur semiesi motyvacijos dalyvauti „užklasinėje“ veikloje?
– Atrasti šį pomėgį man padėjo lietuvių kalbos mokytoja. Ji pastebėjo, jog turiu skaitovo gyslelę, už tai jai esu be galo dėkingas. Mane motyvuoja pasiekti rezultatai ir galimybė toliau tobulėti. Be to, stengiuosi įsiklausyti į aplinkinių nuomonę, tai veda link geresnių rezultatų. Esu gana jautrus žmogus, reaguoju į pastabas ir mokausi iš klaidų.
– Ką svajoji veikti ateityje?
Lietuvių kalbos mokytojos autoritetas man padėjo apsispręsti, jog ir pats rinksiuosi lietuvių kalbos mokytojo darbą.
– Norėčiau sugrįžti į mokyklą. Lietuvių kalbos mokytojos autoritetas man padėjo apsispręsti, jog ir pats rinksiuosi lietuvių kalbos mokytojo darbą. Esu įsitikinęs, kad visuomeninės veiklos neapleisiu net ir studijuodamas, kadangi dabartinis darbų krūvis leis lengviau adaptuotis prie didelių krūvių ateityje.
– Ką patartum jaunuoliams, kurie norėtų kažką veikti ir organizuoti, bet neišdrįsta?
– Nebijoti klysti. Klysti yra žmogiška, o minčių „man nepavyks“ ar „ką žmonės pagalvos“ reikia atsikratyti. Taip pat reikia nuolat plėsti akiratį, kurti, bendrauti su žmonėmis ir keliauti, nes tai įkvėpia naujų idėjų ir suteikia drąsos. Palinkėčiau ir išlikti paprastu žmogumi, nepasiduoti puikybei.
– Tavo akimis, ar teiginys, jog mažuose miesteliuose nėra ką veikti, yra mitas, ar tiesa?
– Galiu drąsiai teigti, kad tai – mitas. Apsidairykite aplink – miesteliai nėra mirę. Aktyvistai visuose miesteliuose stengiasi daryti viską, kad jaunimas nenuobodžiautų, tą patį darome ir mes. Tik jauni žmonės vangiai įsitraukia į veiklas. Situacija tokia, kad jaunimas kažko nori, bet nežino, ko konkrečiai.
– Kaip manai, kodėl esi vertas laimėti aktyviausio organizatoriaus titulą?
– Tai būtų puikus mano pastangų įvertinimas ir paskatinimas siekti dar daugiau. Manau, kad kiti, pamatę, ką galima pasiekti būnant aktyviais, galbūt taip pat įsitrauktų į įvairias veiklas. Veiklus gali būti kiekvienas, tereikia noro.
